Kada Lietuvoje atsiras nesusitepusi nomenklatūros privilegijomis autentiška kairė, kurios niekas nedrįs pavadinti pajacais arba Maskvos ranka? Kada?
– Rašytojas Rolandas Rastauskas
Tai epigrafas eilinės skilties pradžiai. Į poeto, rašytojo, teatralo klausimą atsakymą žino visi normaliai mąstantys žmonės. Kitiems pateiksiu atsakymą – niekada. Ir tai galima spręsti kad ir iš Tauzylos bei jo klapčiukų veiksmų. Na, jis ne A. M. B. ir negali hipotetinei meilužei padovanoti viešbučio už vyrui įstatytus ragus, pirkti „auksinių“ samčių ar pan. Per menkas, bet padlaižūnus gali pamaloninti, pavyzdžiui, sinekūromis.
Mano nuomone, kai politikus kamuoja didybės manija, narcisizmas ar primityvus garbės troškimas, žmonėms, kurie bučiuoja jų padus, tai pateisinama. Spręsti ne man, o jums, gerbiami skaitytojai.
Eilinį kartą primenu, kad skaitote eseistikos pobūdžio politinę satyrą. Tam, kad klapčiukas Skundeiva nesugalvotų suraityti eilinio skundo, o jų – begalė. Tai, kaip suprantu, irgi eilinis nuvažiavimas nuo bėgių, aprašytas dar sero A. K. Doilio apsakyme „Baskervilių šuo“. Galiu ir apsirikti – jau „en“ metų neskaičiau.
Tad, pasak RoRos: „Stipri kariuomenė, kvailesnė liaudis.“ Prisiminiau ir dar vieną jo tezę: „Geležinkelis irgi, be abejo, yra žanras. Ne tik geležinkelininkų, kurie nepanašūs į mus su tamstomis.“
Tad vėl grįžtu prie sumanyto skyrelio apie sinchronizmą, bet apie tai – vėliau.
Dabar – iš susitikimo su profesoriumi, Seimo nariu Ignu Vėgele. Na, kas nežino, tai skani žuvis, gyvenusi upelyje, t. y. Beržėje. Ne per gausu ašakų, tūnodavo už akmenų ir kartais susigundydavo slieku. Po to keliaudavo į žuvienę kartu su kilbukais. Pavardė taip pat lietuviška, tautiška, ne koks lenkizmų prisegiotas pavyzdys.
Tačiau sugrįžkime prie temos. Išėjęs iš susitikimo sutikau intelektualų pažįstamą, kuris pasiteiravo manęs, ką manau apie geležinkelio muziejų Radviliškyje, nes senieji geležinkeliečiai keliauja į Anapilį. Eksponatų, prisiminimų bus vis mažiau ir mažiau.
Pataisiau, jog tai ne geležinkeliečiai, o geležinkelininkai. Sulaukiau atsakymo, jog tai tas pats. Deja, ne!
Lietuvių kalbos žodyne geležinkelininkas – geležinkelio specialistas ar darbuotojas. Ir, kaip teigia RoRa, jie nepanašūs į mus. Tai geležinkelio vadovai, korifėjai arba, kaip norite. Ne miestiečiai, ne kaimiečiai, o būtent geležinkelininkai. Ir ne mums lygintis su jais.
Dėl konservatorių beprotiškumo praradome bent pusantro milijardo eurų, uždarę sanatoriją Druskininkuose, atsisakę gabenti jų trąšas į Klaipėdos uostą ar nuomoti Kruonio akumuliacinę hidroelektrinę. Gink Dieve, aš nesiūlau ant bėgių, skirtų traukiniams ir kitiems riedmenims, kišti pašlemėkų uodegų. Į protą jie jau nebesuaugs.
Iš kitos pusės, net rusų kalboje „žaliezodarožnik“ 1982 m. ir 2003 m. žodynuose verčiamas į lietuvių kalbą kaip geležinkelininkas. Kas kaltas – rinktis jums, skaitytojams.
Ir iš čia keliauju prie ne vieną kartą vartoto išsireiškimo – sinchroniškumas.
Sinchroniškumas
Galimi šio termino sinonimai: sinchronizmas, sinchronija. Nesileisiu į šio termino gelmes, pagimdytas pasaulinio masto psichiatro, psichoterapeuto ir psichologo, „pagaminusio“ šio termino teorinius pamatus. Paaiškinimas užimtų likusią skilties dalį. Tai tikslus dviejų ar kelių reiškinių ar vyksmų laiko sutapimas, vienalaikiškumas. Ir jo paprastai nepaaiškinsi priežastingumu. Na, pavyzdžiui, užlipai ant grėblio, gavai į kaktą.
Bet šį terminą geriau paaiškinti paprastais pavyzdžiais. Ir iš karto prisipažinsiu, jog šiuo reiškiniu ne itin domėjausi. Pavyzdžiui, pamiršau pasakos pavadinimą apie mergaitę, kuri, šeimai stokojant pinigų net maistui, išeidavo klajoti miesto gatvėmis ir rasdavo vieną kitą monetą. Arba neatsimenu nei autoriaus, matematiko, profesoriaus iš Kijevo, nei jo knygos pavadinimo, nei teorijų ir pavyzdžių.
Na, tarkime, jis norėjo nusipirkti vieną knygą ir jos negavo. Kartą, išlipęs iš metro, savo išsvajotą knygą pamatė ant prekeivio stalelio. Paaiškėjo, jog knyga ką tik išleista ir anksčiau jis negalėjo jos nusipirkti.
Paskaičiau F. Džozefo knygą „Sutapimų jėga: paslaptinga sinchroniškumo jėga mūsų gyvenime“. Pasmalsavau – tai turi racionalų grūdą, tereikia tik įdėmiai stebėti tai, kas vyksta pas mus ir apie mus.
Gegužės 18 d. savo skiltyje rašau apie RoRos pasiūlytą stebėjimą. Vakarop – susitikimas su Seimo nariu I. Vėgele. Skiltyje rašau apie rūrakelnes, lyg iš sovietinio vadovo N. Chruščiovo laikų. Ir ką – viena iš susitikimo vedėjų dėvi galingos sijono apimties plačekelnes, prieš kurias nusileidžia net rytietiški šarovarai it vyriški apatiniai. Tačiau matoma kokybė ir subtilus dizainerio darbas.
Et, užteks. Nebent pridursiu pastabėlę. Pažįstamas pasiguodė, jog, atėjus sezonui, be pajamų dėl susiklosčiusių aplinkybių „užsidegė šachtos“. Eidamas link „Maximos“, kur tikėjosi sutikti kokį nors pinigingesnį bičiulį, pakrūmėje pamatė nugertą degtinės butelį. Problema išsisprendė – gaisras buvo užgesintas.
Ir apskritai galvoju, jog C. G. Jungas subtiliai užsiminė, kad savo mintimis mes galime paveikti ir materialųjį pasaulį. Stebėkite, vertinkite.
Pavyzdžiui, aš, prisiminęs 1974 m. legendines gegužines, knygų namelyje aptikau P. U. Ekstriomo knygelę „Ji šoko vieną vasarą“. Tinka ir man – aš su ja šokau vieną vasarą, o galėjau (ji nepanoro) šokti likusį gyvenimą, kol Dievas būtų išskyręs.
Ir ko vertas gyvenimas be sinchronizmo ar kitaip vadinamų stebuklų?
Į išsvajotą cirką (rašiau), t. y. savivaldybės tarybos posėdį, „pametęs“ šią skiltį ir papildomai dar dvi skiltis iš veiklos stokos pasekmių, sugrįžau tik gegužės 28 d. Tad cirkas, pamėgdžiojant šiuolaikines pasakas.
Cirkas
„Kur išvažiavo cirkas? Dar vakar buvo jis. Ir vėjas nespėjo nuplėšti afišų.“ Taip ar panašiai, jei neapsirinku, dainavo rusiškos estrados žvaigždė V. Leontjevas, pasak legendų, net išbalinęs plotą prie sfinkterio. Nesvarbu, nes menininkas.
Taigi cirko pasirodymas įvyko gegužės 28 d., ketvirtadienį. Atvykau per anksti, bet cirko salėje jau buvo keturi jo darbuotojai ir bėgiojo Arlekinas. Vėliau į areną įsliūkino drambliai su dresuotoju. Tarp žiūrovų po cirko kupolu mačiau ir nemažai mūsų valdžiažmogių, aptarnaujančio personalo.
Prasidėjus vaidinimui, dresuotojas pareiškė, jog vienas numeris atšaukiamas. Trupės sudėtis keitėsi, o kai kurie jos dalyviai vis kažkur bėgo. Suprantu – užkietėję žarnynai ar viduriavimas. Suprantama, mačiau ir klounus – Buką ir Bukesnį, bet pasirodymą vainikavo mokyta višta.
Per pertrauką žiūrovai ir artistai sugūžėjo į bufetą nemokamos kavos ir užkandžių. Kai kurios žiūrovės, net nenaudodamos muilo, dėkojo trupės vadovui. Ir visą laiką lankytojams maršus grojo G. Lipnevičiaus orkestras.
Na, o man nepavyko grūdais pavaišinti mokytos, bet nekultūringos vištos, kuri, išgirdusi mano pasiūlymą, tik piktai sukudakavo.
Tai mano šiuolaikinė pasaka.
Realybėje į tarybos posėdį atvyko dama, kuri norėjo įspėti, kuo gali baigtis autobusų stoties renovacija, pateikdama Šiaulių pavyzdį. Bėda ta, kad buvo pernelyg emocinga ir nesilaikė tarybos nustatytos tvarkos dėl trečiųjų asmenų pasisakymų. Ji paprasta: pateiki raštišką paklausimą, o tarybos nariai sprendžia, ar leisti tau kalbėti (pasisakyti), ar ne.
Mano nuomone, suteikti kelias minutes būsimam oratoriui ir reikia, ir galima. Būtų įdomiau nei kai kurių tarybos narių niekiniai pliurpalai ar padėkos Tauzylai, tarsi lendant jam į užpakalį be muilo. Tad tai tik mano nuomonė, kurios niekam neperšu.
Pasaulyje ir taip gausu „ryžų“ bezdžionių (nuo žodžio „bezdėti“), o politinė satyra – neskanūs vaistai, kurie nepakenkia, o padeda mąstyklės darbui.
Iš kitos pusės, neuždrausi sakyti merui komplimentų. Jis išrinktas tam, kad dirbtų ir vykdytų politinius įsipareigojimus.
Įsipareigojimai
Kažkada pažadėjau skaitytojams, kad jų teismui pateiksiu 666 „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skilčių ir, jeigu Dievas leis, kopsiu prie 777. Net ir neįkopęs žinosiu, jog svarbiausią pažadą arba įsipareigojimą įvykdžiau.
Tad: „Ir aš regėjau dar kitą žvėrį, atslenkantį nuo sausumos… Jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse…“ (kaip Tauzyla ir jo klapčiukas Skundeiva). „Jis verčia visus – mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus – pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus. Čia slypi išmintis. Kas sugeba, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.“ (Apr 13, 13–18).
Na, man šis evangelinis Apreiškimas Jonui primena „konservų“ ir „socdemų“ politiką bei visas „kiaules“, supuolusias prie valdžios lovio. Tad stebina tūli, kurie, it seimorius, Radviliškio gėda, viešai demonstruoja savo aroganciją.
Be to, Apreiškime dažnai sutiksite skaičių septyni, o simbolikoje tai Dievo skaičius (777). Ir nereikia per daug pesimizmo, nes Apreiškime rašoma: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko.“ (Apr 21, 1–2).
Šiuos skaičius pasirinkau atsitiktinai, nes žinau, kad kiekviename žmoguje yra ir pragaras, ir rojus, Velnias ir Dievas. Na, o kelias į viršų prasideda nuo apačios, po to – kryžkelė, vadinama skaistykla, arba paskutinis pasirinkimas.
Aš renkuosi skilties pabaigą.
Pabaiga
Prisipažinsiu, nežinojau, ką joje rašysiu, bet apetitas ateina valgant, o mintys apsilanko ir rašant. Galima ir nesivarginti. Štai „oficiozas“ (paskutinis numeris) sugebėjo išspausdinti tik vieną reklaminį straipsnį, pasirašytą, galimai, o ir visai tikėtina, slapyvardžiu. Bet yra net keturios Tauzylos nuotraukos.
Ir man neužtenka kompetencijos, kad tai įvardinčiau kaip psichikos sutrikimą ar paprasčiausiai garbės ir dėmesio troškulį. Tai galėtų išsiaiškinti klapčiukas Skundeiva, bet jis žino, kieno ratuose sėdi ir kam giesmę gieda.
„RK“ rašoma apie dulkes kapinėse, nes nei Tauzyla, nei seniūnas Basonas tuo reikalu tikrai neužsiims, kadangi abu yra ne radviliškiečiai, o šeduviečiai. Jų atsakymas galėtų skambėti Šeduvos miesto skiemenimis: „Še jums, še-du-va.“ Išvertus – špyga.
Tiesa ta, kad vietoj špygos aš jums, gerbiami skaitytojai, pasiūlysiu paskutinį skilties tašką.
2026-05-29
Vytautas Mikalauskis
