Pradėsiu kiek neįprastai – nuo Pietų Ilinojaus (JAV) prof. M. R. Hildretho teiginio, kad „mokslinė fantastika yra itin lankstus socialinės kritikos elementas“. Ar tai viskas? Be to, įvairių rūšių fantastika – tai pasakos, atspindinčios politinį klimatą. Galvoju, jog ir politinė satyra veikia ne prasčiau už pasakas. Tad pradėsiu eilinę skiltį.
Pradžia
Gegužės 26 d. miesto centre vyksta kažkoks sabantujus (mugė). Išvertus pažodžiui – plūgo šventė. Realiai tai totorių ir baškirų liaudies šventė, pavasario lauko darbų pabaigtuvės. Įdomiau tai, kad krikščionybei įšliaužus į Lietuvą, pagoniška lietuvių pavasario šventė buvo priderinta prie Šv. Izidoriaus. Na, o lietuviškai ši šventė, švenčiama gegužės mėnesio pabaigoje, vadinosi sambariai (arba sambarys). Nežinau, kaip jums, bet man žodžiai sabantujus ir sambariai (teko girdėti ir žodį sambarėja) turi panašumo. Jos švenčiamos per Sekmines (Aukštaitijoje) arba per Devyntines (žemaičių papročiu). Pagalvojau – mugė, miesto parke skamba muzika, panaši į V. A. Mocarto „Rekviem“. Na, kuo ne sambarys? Tačiau mąstau apie kitą „sambarį“, jau kabutėse.
Kabutės
Teko girdėti istoriją, kaip į vieną kaimą atvyko policininkai, norėdami pričiupti vieną veikėją, prekiaujantį alkoholiu ir cigaretėmis. Atvykti tai atvyko, bet be prokuroro sankcijos kratai. Sakyčiau, pernelyg buki pareigūnai, bet…
Po to, kai „susėmė“ visą gaują, dengusią kontrabandinių cigarečių prekybą, kažkodėl pagalvojau, jog ir nelegalus prekeivis turi „stogą“. Dar šis tas apie panašia veikla užsiiminėjančius asmenis. „Stogas“ įspėjo, todėl galima suspėti prekybos objektus paslėpti. Be to, ir prekeiviai toli gražu ne kvailiai. Man tokie nieko neparduotų – tik geriems pažįstamiems, po kodinio pašnekesio telefonu. Tuomet nueini į sutartą vietą pasiimti užsakymo, ten palieki ir pinigus už prekes.
Na, o vykti į tokį reidą be prokuroro „palaiminimo“, mano nuomone, yra tik kvailystė, nes, išvertus vieną rusišką patarlę, tiktų posakis „nuo vartų posūkis“, o ne krata, jei tavęs neįsileis. O gal?..
Gal?..
Visa ši istorija – tik pasaka, na, fantastika. Vis dėlto 80 proc. tautiečių, lyg velnias kryžiaus, bijo viešai pasisakyti. Manau, neverta tikėti statistika. Bailių, mano nuomone, yra dar daugiau. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Ne celofano, o visai kito lygio.
Štai dabar parašysiu tai, kas gali nepatikti gyvenamųjų namų renovacijos apaštalams. Pasiremsiu paprastais pavyzdžiais. V. Kudirkos g. 2A renovacija neseniai užbaigta, bet kai pamatai nubyrėjusias, sutrūkinėjusias laiptų plyteles… Arba prie V. Kudirkos g. 10 namo jau įlinkusias ir susmegusias šalia pamatų paklotas plokštes, pro kurių plyšius kalasi žolė, supranti – gyventojai laimingi. Kodėl? Nes „suplojo“ tūkstančius už renovaciją.
Darbų kokybė verta tik ožių pieno ar jų šlapimo kvapo. Ir čia į svečius atplaukė keista, švelniai sakant, asociacija. Šis žodis turi bent šešis paaiškinimus (mano atveju – sujungimas), nes prisiminiau vieną fantastinį A. Besterio apsakymą „Išnykimo fenomenas“.
Ir spėju, jog skaitytojus jau nukamavau. Tad…
Nukamavimas
Esmė tokia. JAV kariauja visur ir su visais, valstijoje pilna karo specialistų, kariniai užsakymai vykdomi laiku ir kruopščiai. Yra ir karo ligoninių. Vienoje iš jų – speciali palata. Užslaptinta, tarsi kokia skvernelių veikla. Jos pacientai dingsta, atsiranda, pavalgo ir vėl dingsta. Kai kurie – visiems laikams. Jie išeina į savo svajonių sukurtus pasaulius.
Karo vadas panoro sužinoti, kur čia šuo pakastas. Niekas nežinojo, tačiau vienas specialistas pasiūlė sprendimą – į šią palatą turi būti paguldytas poetas, nes tik jis gali atskleisti „išnykimo“ paslaptį. Deja, sukarintoje visuomenėje poeto nerasta, o visi palatos pacientai galiausiai išnyko visam laikui.
Tad galvoju, jog tarp renovacijos šalininkų taip pat nebuvo „poetų“. Jie būtų sugebėję praktiškai įvertinti renovacijos naudą. Nebuvo, neatsirado, todėl, kai kurių nuomone, asilų berečių nusipelno visi renovacijos šalininkai.
Nuobodu? Keičiu kryptį į romantiškesnę – transportinę.
Transportas 1
O JAV A. Besterio apsakyme buvo kovojama už Amerikos svajonę, kultūrą, poeziją, išsilavinimą ir kitas amžinąsias vertybes. Gyvenau Sovietų Sąjungoje. Apie vertybes sprendė bolševikai. Mano vertybė buvo laisvė.
Apie tai kadaise net parašiau miniatiūrą. Tiksliai nebepacituosiu, tačiau esmę perteiksiu. Tai buvo studijų laikais:
„Paskaitoje buvo kalbama apie vertybes. Lektoriui pasiūlius, ant lapelių surašėme savo svarbiausias vertybes. Vėliau vyko diskusija. Paaiškėjo, kad vieni klausytojai labiausiai vertina šeimą, sveikatą, meilę, darbą, sėkmę. Kaip didžiausią vertybę paminėjau pasaulį, kuriame gyvenu, nes jame yra vietos šeimai, meilei, darbui ir t. t., taip pat laisvei, kurią visi buvo pamiršę paminėti.“
Šiandien pridurčiau ir atmintį. Vertingas dalykas.
Štai ir aš anksčiau neparašiau, kad sambaris (arba sambariai) reiškia susitelkimą draugėn. Sinonimai – sankaupa, susibūrimas, samplūdis. Nepainioti su sambūviu (sugyvenimu, subūvimu), santarme, santara ar santarve.
Manau, jog tai mano skilties skaitytojams kada nors atsibos iki gyvo kaulo. Tačiau sambarių metu, po sunkių darbų, susirinkdavo bendruomenės: vieni atsinešdavo alaus, kiti – užkandžių, ir drauge atšvęsdavo pavasario darbų pabaigą.
Taip buvo anuomet. O kaip yra šiuolaikinės technikos amžiuje, net nežinau.
Įsijaučiau. Laisvei ir kelionėms reikia transporto, o jo pasirinkimą dažniausiai lemia kišenėje esantys piniginiai vienetai. Būtent jie dažnai riboja mūsų laisvę keliauti po pasaulį.
Kitam skyreliui suteiksiu garbingą transporto pavadinimą.
Transportas 2
Gyvenau gūdžiame sovietmetyje. Tais laikais autobusai dar turėjo „snukį“, vėliau atsirado visokie „PAZ-ai“, „LAZ-ai“ ir kitokie jų tipai. Nuosavus automobilius turėjo retas žmogus. Dažniausiai – bolševikų gerbėjai arba įvairūs nomenklatūros atstovai. Paprasti piliečiai naudojosi garvežių traukiamais keleiviniais vagonais. Vėliau atsirado „dyzeliukai“, šilumvežiai ir visa plati jų giminė.
Kaip jau minėjau, automobiliai buvo ir liko daugelio svajonė. Tuo metu „vabalai“, kuriuos A. Hitlerio užsakymu sukonstravo F. Poršė, buvo kepami tarsi blynai. Taip yra ir šiandien. JAV „vabalas“ anuomet kainavo apie 700 dolerių. Žinant dolerio ir rublio santykį, galima sakyti, kad tiek pat rublių – gal kiek perdedu, bet nedaug. Sovietinės „kolombinos“ garsėjo itin prasta kokybe.
Kas liko liaudžiai? Nuosavos kojos, dviračiai, motoriniai dviračiai, motociklai ir motoroleriai, kuriuos drąsiai būtų galima priskirti šlamšto kategorijai. Tiesa, „Jawa“ motociklus gamino Čekoslovakijoje, o vengriškos „Pannonia“ taip pat nebuvo laikomos technikos stebuklu. Ar galima lyginti itališką motorolerį „Vespa“ („vapsva“) su kokia nors „kiaule“? Taip anuomet buvo vadinami kai kurie sovietiniai motoroleriai.
Dar buvo ir mopedai – savotiškos motociklų parodijos. Žinoma, egzistavo ir „ZIM-ai“, ir vadinamieji „členovežiai“ – aukštiesiems nomenklatūros veikėjams skirtos „Žuvėdros“ bei „Čaikos“. Tačiau nesu nusiteikęs gerti kraują savo skaitytojams, todėl pereinu prie kito skyrelio – taip pat transportinio ir susijusio su mano asmenine patirtimi.
Patirtis
Aš neturėjau žaislinio automobiliuko su pedalais, tačiau triratuką – taip. Kaip toje garsioje Ostapenkos dainoje. Minti reikėjo nemažų pastangų. Vėliau senelė padovanojo „Školniką“ („Mokinuką“). Su juo patyriau pirmąsias avarijas – įvažiuodavau į kaimynų tvoras, daržus ar kokią duobę, kurių anuomet tikrai netrūko.
Dar vėliau atsirado vyriškas „Rygos“ arba „Minsko“ dviratis. Jaunesniems skaitytojams priminsiu, kad dviračiai taip pat turėjo lytis, kaip ir Šiaulių „Vairo“ gaminami „Ereliukai“ bei „Kregždutės“.
Sužinojęs, kad dėl spalvų neskyrimo negalėsiu vairuoti rimtesnės transporto priemonės ar dirbti geležinkelyje, nenustojau svajoti apie keliones. Pradėjęs dirbti nusipirkau seną „Turistinį“, vėliau – Charkove gamintą „Sportinį-masinį“ dviratį. Staiga ranka pasiekiami tapo Tytuvėnai, Šiluva ir net Šiauliai.
Vėliau už nedidelę sumą įsigijau motorolerį „Viatka“ su traktoriaus numeriu ir šalmu kaip priedu. Tiesa, išvykdamas į Sovietinę armiją palikau jį laukti mano sugrįžimo. Sugrįžęs supratau, kad techniką palikau gyventi jai visiškai netinkamomis sąlygomis. Taigi vėl grįžau prie dviračių. Vienu metu net prie moteriško dviračio, nes ant jo rėmo patogiau buvo pasidėti bulvių maišą.
Būta ir kuriozų. Važiuoju Durpyno stadiono pakraščiu. Stadionas jau seniai nebenaudojamas, tačiau ten daugelis mokėsi vairuoti. Priekyje – nemenka bala. Pagalvojau: motoroleris juk yra, batai liks sausi. Klydau. Purvinas dušas persivertus per vairą mane išmaudė nuo galvos iki kojų.
Kartą prie „Snaigės“ pastebėjau dviratininkę, važiuojančią Šiaulių kryptimi. Nusprendžiau aplenkti. Pasivijau tik ties Kutiškiais, kai ji sustojo. Paaiškėjo, kad moteris iš Panevėžio, kultivuoja dviračių sportą ir treniruotės metu nusprendė aplankyti gimines minėtame kaime. Ir ką padarysi – gyveni, mokaisi, kad galiausiai numirtum kaip bet kuris kvailys ar politikas.
Būta ir liūdnesnių nutikimų. Kartą sumaniau aplenkti seserį su drauge, važiuojančias taku per pievą netoli geležinkelio. Aš myniau keliuku šalia bėgių ir, norėdamas jas aplenkti, pasukau per pievą. Negalėjau žinoti, kad joje slepiasi kabeliui iškastas griovelis. Švelniai nusileidau ant dviračio rėmo ir savo šventosios trejybės. Vėliau – ant žemės. Net akyse pažaliavo.
Jeigu kalbėtume romantiškiau, tai Radviliškio Žemės ūkio mašinų gamykloje veikė turistų būrelis. Jam vadovavo R. Motiejūnas. Savaitgaliais poilsiauti mindavome pro Šiaulius ir Bubius. Pirmoji nakvynė būdavo prie Bijotės ežero, antroji – prie Gylio ežero netoli Tytuvėnų. Ryte – atgal į Radviliškį.
Atleiskite už šį išsiplėtusį skyrelį. Šia tema galėčiau parašyti gerokai daugiau. Pavyzdžiui, kaip teko naudotis ir pabalnotu arkliu. Ir nieko – nors raitelis iš manęs menkas. Net buvo įdomu. Tačiau puikiai suprantu, kad laikas skilties pabaigai.
Pabaiga
Laikmetis, kuriame gyvenome, buvo įdomus, nepaisant to, kad nebuvo tamponų, o vietoj jų moterys naudojo higroskopinę vatą. Vietoj tualetinio popieriaus naudodavome laikraščius, dar geriau – su L. Brežnevo ar A. Sniečkaus nuotraukomis.
Tačiau, kaip rašo V. Pelevinas:
„Štai katė. Gyvena su žmogumi visą ilgą katės gyvenimą – ir įsigudrina išlaikyti jo susidomėjimą iki paskutinės dienos. Graži, mįslinga, labai nedaug kalba, labai dažnai įdrėskia ir, svarbiausia, neklysdama žino, kada grybštelėti nagais, o kada stryktelėti keliu.“
(„Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“, „Sofoklis“, Vilnius, 2019 m., p. 30)
Kai kurie tautiečiai taip pat naudojasi katės metodu. Praėjus daugeliui metų apie juos vis dar sužinai ką nors naujo.
Štai Lietuvos bolševikų vadovas P. Griškevičius vertė iš lietuvių į rusų ir iš rusų į lietuvių kalbas. Daugelis matė serialą pagal J. Semionovo romaną „Septyniolika pavasario akimirkų“ arba skaitė to paties pavadinimo knygą, išverstą P. Griškevičiaus. („Vaga“, Vilnius, 1972 m., serija „Drąsiųjų keliai“.)
Arba profesorė V. Zaborskaitė. Daugelis mano, kad ji vertė tik mokslinę literatūrą. Nieko panašaus. Savo laiku ji išvertė ir T. Hejerdalio knygą „Aku-Aku“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1963 m.). Vertimas puikus.
Na, o aš, kad daugiau nepamokslaučiau, dedu paskutinį šios skilties tašką.
2026-05-27
Vytautas Mikalauskis
