Pirmiausia išpažintis. Esu vagis ir turiu dar kitų žalingų įpročių. Štai ir šįkart pasiskolinau įvairių autorių minčių ir nusprendžiau: pasielgsiu it radęs svetimą piniginę. Gal nuo to ir pradedu.
Pradžia
Sumanymas paprastas. „Nukniaukiu“ rašytojų mintį ir ją „apžaidžiu“. Pirmoji vagystė iš V. Papievio: „Baisiausia ne tai, kad niekas nepasikartoja. Baisiausia, kad viskas užmiršta, praeitis ima jaudinti ne daugiau kaip kažkada perskaityta knyga ar matytas filmas.“
Štai ir dabar pagalvoju, jog neatsimenu, kada Gedimino g. nutiesė iki Laisvės al., kada autobusų stotis buvo šalia geležinkelio stoties. Vėliau ji atsirado Pionierių g. (dabar Radvilų g.) šalia miesto parko pašonės, kada dabartinė gatvė buvo pratęsta link Naujosios g., o stoties pinučių pastatai atsirado prie dabartinės Mokesčių inspekcijos (buvęs lopšelis-darželis). Daug ko nebeatsimenu, tarkim gatvelės, einančios po Savivaldybės pastato pamatais ir susijungiančios su kita, man dabar bevardė gatvė, einanti nuo Stoties (dabar Vasario 16-osios g.) link Gedimino gatvės. Ten netgi gyveno Valstybinė sėklų inspekcija. Man tai buvo visai neįdomu, o ir dienoraščių (esu rašęs) nepildydavau. Galbūt kas nors mano, kad taip vadinami, kraštotyrininkai (sovietiniai), išsaugojo šio kvartalo nuotraukas. Aš abejoju. Na bent nemačiau, negirdėjau, neskaičiau. Bet kam leistis į prisiminimus. Reikia gyventi – „čia ir dabar“. Gal kas nors pasufleruos, ką Tauzyla ar jo klapčiukas Skundeiva tauzijo apie namus-vaiduoklius. Norėčiau neišsiplėsti, kiek savo kadencijos metu Tauzyla pasirūpino miesto sutvarkymu. Na, kaip paprastą pavyzdį pateikiu eksviešbučio „Žaros“ pastatą. Pasak legendų, priklausančio vienam „konservų“, nuosavybė. Žinoma, galima klampoti prisiminimų labirintuose, bet daiktinių įrodymų, deja nėra, išskyrus besiveisiančius pastatus-vaiduoklius ir Tauzylos pliurpalus. Kitas skyrelis galėtų vadintis – niektauzijimu, pliurpalyne ar pan., bet judu savo sumanyta trajektorija.
Trajektorija
Jai rašytojos D. Kalinauskaitės citata: „Ir staiga ją persmelkė nuojauta, kad tik ji viena gali pamatyti pasaulį, kad niekas kitas jo taip nepamatys“. Ir tai tiesa. Galvoju, jog nedaugelis mato realų, ne politikų surežisuotą pasaulio, mūsų atveju, savivaldos politikų, jų klapčiukų, pateikiamą iškreiptą, kaip „juoko kambaryje“, vietinės egzistencijos vaizdą. Jis, mano nuomone, nykus ir melagingas, kaip Tauzylos ir jo klapčiuko Skundeivos iliuzijos, miražai arba kaip norite. Tačiau kitą skyrelį pradėsiu, nuo beveik privalomo, nes kas nors galėjo pamiršti, apibrėžimo.
Apibrėžimas
Tai ką jūs skaitote yra eseistikos pobūdžio politinė satyra. Tikriausiai seniausias politinės kritikos žanras žiniasklaidoje. Skyrelį pradėsiu latvių rašytojo M. Zarinio citata (įspėjau, kad esu vagis).
Tad „Suvokti tai, kas nesuvokiama. Kad žadintų žmonėse tobulybės troškimą, Dievas esą išgalvojo rojų. Dialogas:
– O viešpatie! Pasakyk, kaip man, vargšui nusidėjėliui tenai patekti? – kartą nevilties valandėlę ėmiaus maldauti.
– Sutarsime, taip atsakė Dievulis: aš tau dovanosiu truputėlį talento ir fantazijos, bet aukštyn repečkosies pats! Visi mes turime šias Dievo dovanas išskyrus neveiksnius asmenis. Klausimas paprastesnis: ar visi norime kopti aukštyn ir tikime, kad mums padės dalis, niekam tikusių, politikos veikėjų? Nežinau, bet įsitikinęs, jog atsakymas bus aiškus. Tai rinkimų rezultatai. Tad niekada neburnokite Dievui dėl savo kvailumo, nes kaip sako liaudies išmintis: „Durną ir bažnyčioj muša“ (Lietuvių patarlės ir priežodžiai, 2020 m., sudarytojas P.Sasnauskas. „Vaiga“, Kaunas, P .59).
Bet… niekas Jums nedraudžia būti „durniais“. Ir atkreipkite dėmesį, jog aš neagituoju nė už vieną politinę partiją ir juo labiau nereklamuoju savęs, kaip galimo politikos veikėjo. Jūs turite savo mąstykles, Dievo dovanas ir teisę rinktis. Tad bet kokie mano patarimai Jums reikalingi, tik tiek kaip šuniui penkta koja, nes gimę šliaužioti – neskraidys. Tad kitas skyrelis – skrydžiui.
Skrydis
„Tie kaimiečiai jau baisiai gudrūs ir godūs pasidarė, -kad tik daugiau pasiglemžus, kad tik apvalesnę sumą susikrovus, nors visai nenutuokia, kur tuos pinigus kiš.“ – Dailininkas, rašytojas R. Lankauskas. Sutinku su šiomis mintimis su išlygomis. Kaime, pasak mano sesers, yra dvi rūšys gyventojų: mužikai ir kaimiečiai. Paaiškinu kodėl? Kaimiečiai kažkaip verčiasi – užsidirba ne tik pragyvenimui, bet ir sugeba statyti bažnyčias, pirkti orlaivius, paremti nelaimėlius kaimynus, statyti modernius kompleksus gyvulininkystei, sekti biržos kainų pokyčius ir parduoti savo produkciją kai ji pasiekia aukščiausią rinkos kainą. Na ne visi išgali nusipirkti supermodernią techniką, bet verčiasi iš daržovių, vaisių, uogų ar pan. auginimo. Nebesigilinsiu. Gi „mužikams“ terūpi paskalos ir galimybė išgerti. Pasak pasakojimų, jie pasiruošę balsuoti ir už kelis „bambalius“ alaus. Dabar pastebėjimas. Kartais paskaitau apie kaimo gyventojus, miesto t. p., kurie sukauptas tūkstantines lėšas atiduoda visokiems sukčiams. Paprastas klausimas, kam kaupti dideles piniginių ženklų sumas, jei esi , grubiai tariant – asilas. Aš nenoriu įžeisti šio naudingo, bet mūsų kraštuose ne itin populiaraus gyvūno. Iš kitos pusės, bent mano nuomone, kam kaupti turtus, su savimi į kapą nieko nenusineši. Nors… kai kuriuos „auksuotus“ atkasa ir pasiglemžia vertybes. Tai tik mano asmeninė nuomonė, bet kremavimas ir pelenų išbarstymas, kad artimiesiems nereikėtų vargti prie kapo ar kolumbariumo, daug vertesni dalykai. Suprantu – godumas yda, nors ir jai įmanoma, esant norui, surasti pasiteisinimą. Na, kad ir apdovanojant sukčius. Be to ir policijai darbo, kurio turi ir taip per daug. Vėl išvada: balsuodami už kai kurias partijas, politinius pašlemėkus Jūs kažkam pagerinate gyvenimą, nors galbūt jis iš Jūsų „nenukosės“ turto, bet per mokesčius, Jūsų mokesčių mokėtojų sąskaitą gyvens kaip sotus burundukas. O Jūs, pasikartosiu, darykite tai, ką manote esant teisinga, nes aš tik kai kurių minčių vagis. Na, nesugebėčiau „nušvilpti“ Tauzylos ar jo klapčiuko Skundeivos trumpikių, nors sėdėtume šalia, nes gyvenimas, kaip ir skiltis eina į pabaigą.
Pabaigos link
„Ar žmogaus gyvenimas neprimena upės? Teka valandos, dienos ir mėnesiai, teka džiaugsmai ir kančios ir niekas nebegrįžta atgal.“ Bolševikinis veikėjas, rašytojas A.Venclova.
Gal reikėjo pridurti ir poetas, ši citata pasirodė jo knygoje „Pavasario upė“, kai sulaukiau savo dešimtmečio. Grubiai, prieš daugiau nei pusšimtį metų. Šiandien ji man primena Antikos filosofo Heraklito mintį, jog į tą pačią upę nebeįbrisi, nes joje teka vis kiti vandenys. Ar kažkaip panašiai, jog viskas teka arba yra judėjime. Tačiau gyvenimo upe plaukia ir visoks šlamštas: „mužikai‘, „patvoriniai“, vagys, sukčiai, žmogžudžiai, nevykę politikai, smulkieji niekšai, skundikai ir t. t. Tad norintiems maudytis ir nardyti gyvenimo upėje (o reikės), būtinas atsargumas, nes dar pataikysite ant kokio mėšlo, senos padangos, stiklo šukės ar pan. Taip pamiršę saugumą rusai prezidentu išrinko V. Putiną, amerikonai D. Trampą, radvikiškiečiai merą Tauzylą, kuris moka tik reklamuotis, bei jo klapčiukų šutvę. Kai kas balsavo už klaikiausią Lietuvos partiją, jos satelitus (palydovus). Tad gerbiamieji, būkite atsargūs, upės šiukšlės tyko Jūsų aukos. Iš kitos pusės gyvenimo upėje yra nuostabių dalykų ir, jei būsite atsargūs, šie puikūs, beveik stebuklingi dalykai taps Jums prieinami, o aš nusprendžiau padėti rankraštį į šalį, nes šiandien tik gegužės 10 d., o skiltis pasirdodys geriausiu atveju birželio mėn. Tad kur skubėti, spėsiu net aplankyti cirką.
Apsilankymas
Kaip rašė šviesios atminties rašytojas R. Rastauskas (RoRa): „Keliautojas keliauja, rašytojas rašo: Kuo daugiau keliauju, tuo mažiau rašau. Aha, jau žinau: keliauju tam, kad nerašyčiau“. Na apie keliones jau rašiau ir tikrame cirke nesilankiau, bet nemokamus spektaklius ir cirko programą galima lankyti kiekvieną mėnesį. Tai vietinės tarybos posėdžiai. Jau žinau, kad klounais pabus tarybos nariai – Bukas ir Bukesnis. Žodinius pokštus, kai kurios tarybos narės (pajacės). Nespėliosiu, kas šįkart taps tramdytoju ir dresuotoju, mėgstančiu išjungti mikrofoną. Spėju, kaip visad pasirodys mero klapčiukas. Fotografuos, bet į „oficiozo“ puslapius pateks tik Tauzyla su savo šutve. Ir tai labai teisinga. Klapčiukas turi tarnauti savo ponui ir bučiuoti savo globėjui kai kurias kūno dalis. Kokias – spręskite patys. Galima ir pagal savo sugedimo laipsnį. Štai ir vėl pasielgiau kaip vagis, „pasiskolinau“ citatą. Arba kaip vien T. Main Rido romano „Baltoji pirštinė“: „Pažadėjęs nuo šios nakties nebeplėšikauti vis dėlto, apiplėšė kitą raitelį, nes buvo tik vienuolika valandų iki dvylikos susitarimas negaliojo. Tai yra naktis dar nesibaigė.“ Taip ir aš, pradėjęs skyrelį įsijaučiau ir į cirką nebenuėjau. Tad pabaiga.
Pabaiga
…Užtenka vienos valandos su ausinėmis, kad ausyse bakterijų kiekis išaugtų 700 kartų. („Oho“ Nr.2, P.13). O aš, kvailys, galvojau, kad recidyvistams per radijo taškus kasdien transliuotų V. Landsbergio, V. Juozapaičio, kai kurių kitų politikų kalbas. Na mūsų Tauzyla per menkas, kad patektų į oratorių tarpą. Vėliau pagalvojau, jog ir be ausinių kaliniai sužvėrės, o mano mintis sadizmo viršūnė ir neprisidės prie nuteistųjų laisvės atėmimu perauklėjimo. Tad savo persiauklėjimu turime rūpintis patys. Panašiai, kaip O. Benderis teigė, jog skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas. Nežinote, kas toks O. Benderis? Ne mano problema. Ji man paprastesnė. Į cirką be abejo nueisiu, jei tik galėsiu, o štai padėti paskutinį skilties tašką tikrai galiu.
2026-05-11
Vytautas Mikalauskis
