Vėl regiu artėjančias vasaras arba brandaus pavasario ženklus. Tai virš šiluminių tinklų pražydusias pienes. Tai pradžiai arba epigrafui. Manau, tiks.
Pradžia
Kaip ir pridera pensininkui – atostogauju, o atostogos bus iki išėjimo Anapilin. Žinoma, turiu ir rutininės kasdienos veiklos, nes turiu katę, pas kurią gyvenu, o ne ji gyvena pas mane. Globotinį, kurį reikia išleisti į „Vilties sodus“. Laisvą laiką užpildau kryžiažodžiais, skaitymu. Na, neskambinu į rytines radijo laidas ir nenusišneku, kaip kurie pensininkai, nors ir tarp jų pasitaiko intelektualų. Iš kitos pusės, būtų visai įdomu sužinoti, ar ir mano balsas, ir pasisakymai būtų panašūs į kitų pensininkų, mėgstančių skambinėti į radijo laidas. Kolei kas man to visai nereikia. Smalsumas – silpnybė, o ne bendravimo stoka. Jį pakeičia jau minėti laisvalaikio užsiėmimai. Vienas iš jų – skaitymas.
Skaitymas
Štai dabar graužiu „Literaturmenius“ ir vagiu autorių mintis. Štai iš V. Jauniškio sužinau apie meno prieinamumą. Kabutėse. Na, pavyzdžiui, kad bilietai į operą „Bohema“ kainavo iki 240 Eur. Iškart mintis: jūs gyvenate kur nors Skuode, na, ne Skuode, o Radviliškyje, ir esate 4 asmenų šeima. Paskaičiuokite, kiek jums kainuotų bilietai, kelionė į Vilnių, o ir pasimaitinti reikėtų. Prisiminkime ir provincijos atlygių dydį, tad lengvai suprasite apie meno prieinamumą, deklaruojamą valdžiažmogių. Bus sudėtinga, bet apie sudėtingumą – kitame skyrelyje.
Sudėtingumas
Tai jau bus iš šeštojo „Literaturmenio“ numerio. Apskritai ten esama daug įdomių straipsnių, tačiau supraskite, jog savaitraštis – ne žurnalas, o mano skiltis turi puslapinę ribą. Tad šį kartą mano kelrodžiu pabuvo Dace Dzenovskos, Oksfordo docentės, straipsnis: „Ne visos tautos turi privilegiją negalvoti apie save kaip apie periferiją. Mes ją turime.“ Autorė rašo apie tuštėjantį Latvijos–Rusijos pasienį. Uždarytos mokyklos, gamyklos, apleisti gyvenamieji namai. Dalis gyventojų išvyko atgal į Rusiją, nes nesugebėjo išlaikyti elementaraus latvių kalbos ir istorijos egzamino. Ir nieko čia nuostabaus. Pas mus t. p. esama rusų, kurie per ilgus gyvenimo metus Lietuvoje taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Be abejo, jų mažėja. Nemanau, kad ir aš lengvai „perkąsčiau“ latvių kalbą, nes, nežiūrint panašumo į lietuvių kalbą, jos išsiskyrė kažkur apie šeštąjį amžių. Autorė rašo ir apie nykstančius kaimus, miestelius ir pasienio zoną, kurioje pradėjo veiklą kariškiai, mąstantys apie karinius poligonus. Na, o dabar prisiminkime situaciją Lietuvoje, net mūsų rajone. Uždaromos mokyklos, kultūros židiniai – bibliotekos, medicinos punktai. Kaimuose, vis ką ten kaimuose – ir Radviliškyje, nemažėja nykstančių, apleistų namų skaičius. Kaip vienoje dainoje: „Prie apleisto seno namo ošia mėlyna giria, / čia kadais ugnis kūrenos, / rūko dūmai vakare.“ Neprisimenu tiksliai nei dainos žodžių, nei autorių, nei atlikėjų. Bet faktas, jog mirusių kaimų rajone apstu. Na, pavyzdžiui, Paryžiuje gyventojų nebėra, Karžygių kaime t. p., o kariškiai, kaip ir Latvijoje, nori karinių poligonų. Beje, jei neapsirinku, Paryžiaus k. yra Sidabravo sen., o Karžygių k. – Aukštelkų sen. Nors žodis „yra“ čia netinka, reikėtų rašyti – „buvo“. Gal ir kitam skyreliui tiktų žodis „esantis“!
Esantis
Prisipažinsiu – į knygyną užsuku gerokai rečiau nei į vaistinę. Tačiau „Lm“ radau net trijų knygų, kurios, ko gero, atitiktų mano skonį, aprašus. Tai D. F. Wallace „Trumpi pokalbiai su atgrasiais vyrais“, Tokarczuk (Nobelio literatūros premijos laureatės) „Knygos žmonių kelionė“ bei RoRos (Rolando Rastausko) pomirtinis kūrinys „Atminties stalčiai: šortai“. O kolei kas paskaitysiu O. Smirnovo „Atsisveikinimą“, kurį galima versti kaip „Atleidimą“ rusų k. Romanas. Maskva, 1977 m., bet leidyklos pavadinimas – „Raudonosios vėliavos ordino karinė leidykla“ prie Sovietų Sąjungos gynybos ministerijos. Na, kartais norisi „pagrybauti“. Nepatiks – grąžinsiu, bet kuriuo atveju, į „Knygų namelį“. Galutinė išvada – metas į knygyną, kad nesurūdytų smegenys. Beje, yra knygų, prie kurių norisi sugrįžti, kad atrastum kažką, ko skaitydamas leidinį pirmą kartą nepastebėjai. Tokios knygos paguli (stovi) ir mano kuklioje bibliotekėlėje. Kol atsiranda konkurentė, na, o tuomet kažkuri knyga iš lentynos „iškeliauja“. Čia jau kaip kuriai pasiseks. Tad tebūnie pasisekimai arba sėkmė.
Pasisekimai
Ne visada ir pilnai atitinkantys lūkesčius. Na, patys žinote, jog Fortūna yra nepastovios laimės, sėkmės deivė. Tad… nusprendžiau savo katei vardu Pypa duoti ir pavardę. Tegul bus, tarkim, Juozapaitytė. Bet tegul nesiriboja su karaliais. O ką? Turi ūsus, uodegą, kailinius, moka murkti ir kniaukti. Ne prieš skaniai užkąsti, nes, kaip ir aš, mėgsta krevetes. Dabar rimčiau – kaip ir spėjau, Radviliškio knygyne norimų leidinių neradau. Žinoma, užsakytų. Interneto prekyboje jos būtų dar pigesnės, tad užėjau į biblioteką, kurios dėka sužinojau apie jau minėtų knygų egzistavimą. Tad paklausiau, ar turi ką nors iš mano išvardintų knygų, ironiškai paklausdamas, ar tokių knygų galima rasti pas juos. Bibliotekininkė t. p. paironizavo ir nurodė, jog bent dvi iš trijų knygų yra bibliotekoje. Pasijutau įdomiai. Na, negalima nuvertinti bibliotekų, kompetencijos ir profesionalumo, tad atpuolė būtinybė – ne būtinybė – jas pirkti. Perskaitysiu nemokamai. Po to pagalvojau, jog bibliotekoms nepakenktų koks nors skaitytojų, tarkime, metinis abonemento mokestis. Kur jį ir kaip panaudotų – man visiškai nesvarbu, bet manau, jog visuomenės skaitančioji dalis tikrai neprarastų, o išloštų. Žinoma, mokestis neturėtų būti kaip į operą „Bohema“ – per du šimtus penkiasdešimt eurų. Tiesa, bibliotekose nesutiksime Lietuvos arogancijos karalių, bet kultūrinis gyvenimas taptų prieinamesnis, o bibliotekininkės, visuomenės šviesuliai, taptų dar malonesnės, nors to joms ir taip niekada netrūko ir netrūks. Ir dar – jei Lietuvos (lietuviški) milijardieriai bent keliais procentais atsikratytų piniginių viršsvorio, gyventume daug kultūringesnėje visuomenėje. Deja, rašant skyrelį, katė, it kokia arogantiška žemkulnietė, gulėjo ant nugaros ir, išskėtusi letenas, mėgavosi saulės voniomis. Tad apie kitas vonias (kabutėse).
Kabutės
Kadais, prieš 65 metus, kutiškietis Jurgis Gagrys, sovietų vadintas Jurijumi Gagarinu, per 108 minutes, pakilęs į Žemės orbitą, ją apskriejo. Vėliau gyvenimą baigė liūdniau – „prisiplojo“ vairuodamas naikintuvą. Jo žodžiai prieš skrydį į kosmosą, o tiksliau žodis „važiuojam!“, tapo istoriniais, tad balandžio 12 d. tapo Kosmonautikos diena. Vėlgi Kęstutis Kepurėnas, sovietų pramintas „Šapka“, pasiekė daug sporto aukštumų. Priskirkime tai „Amerikos balso“, lietuvių kalba, radijo legendoms (pasakoms), nors asmeniškai netikiu, jog ten dirbo kvailiai. O dabar – be nesąmonių. Berods rašiau, jog apie ketvirtą valandą nakties mačiau pro daugiabutį prabėgančią lapę. Papasakojau apie tai vienai pažįstamai, pabrėždamas, jog kates pažinčiau. Ji, daug metų gyvenusi Londone, tik nusijuokė ir pasakė, jog lapės gyvena Londone ir, neduok Dieve, palikti nakčiai pirkinių maišelį – jis „išdaromas“, išverčiami šiukšlių konteineriai, tad jokio stebuklo aš nemačiau.
Balandžio 23 diena. Sėdžiu Radviliškio autobusų stotyje ant suolelio. Prieina sena bičiulė su „čeburekų“ maišeliu, pakalbame apie gyvenimą, sveikatą ir… už pusmetrio nusileidžia kažkoks paukštelis. Ji (pažįstamoji) susipranta ir patrupina „čebureko“ (o gal reikėtų be kabučių?) plutelę. Paukštelis palesa ir nuplastoja. Vėliau prie gretimo suolelio pritupia dvi ponios – viena senolė, kita ne. Jos taip pat išsitraukia iš maišelio čeburekus, pluteles numesdamos į šiukšlių dėžę. Paprotinu, jog savo davinio laukia kuosa, ir, nebūdamas puikus „išžvejoju“ iš šiukšlinės stambesnes pluteles bei numetu maisto sparnuotajai laukėjai. Nedelsiant prie maistelio prasideda kuosų kautynės. Jaunesnioji vis numeta joms po gabalėlį čebureko. Senė atvirkščiai – nieko, viską suėda pati. Tad pasaulis įdomus ir jame veisiasi keistoki žmonės. Vieni – beširdžiai egoistai, kiti – priešingai. Dar pagalvoju, jog senolė turi verslininko kraujo (genų) – gobšumo. Gal net iš Č. Dikenso aprašymo, jei neapsirinku, Skrudžo (lietuviškas variantas – Skručas). Leidžiu sau reklamą – autostoties čeburekai skanūs. Tik ne čia esmė. Visai įdomu būtų pavažinėti su nemokamais autobusais po rajoną, bet… velnias žino, kada jie važiuoja atgal. Tiesa, pokalbiai (jei pavyktų) su keliauninkais būtų puiki medžiaga kitai skilčiai. Na, pagyvensime – pamatysime, o mano matyme – skilties pabaiga.
Pabaiga
Ir štai balandžio 24 d. mano Mūza vėl kažkur gastrolėse, palikusi dabar man sudėtingiausią skilties dalį (kadais ji buvo lengviausia it keptos bulvės).
Ryte dėl įdomaus įpročio baigti miegą antrą valandą nakties pažiopsojau į kažkieno iškabintą mėnulį, pasrėbiau ir šaltibarščių (skaityti, spręsti kryžiažodžius nesinorėjo). Vėliau sulaukiau eilinio sesers vizito, kuri pažadėjo, jog į Radviliškio ligoninę pateksiu ne dėl širdies ritmo problemų, o dėl galvos traumos – dėl išdaigavimo. Et, ką ten. Laukdamas „Vilties sodų“, pamačiau bent keturis orlaivius, it kokius žąsinus, vienas po kito skrendančius pietų kryptimi. Redakcijoje šnektelėjau su vadybininke, ir taip praėjo ši eilinė diena. Apie kitas kasdienybės veiklas ir nerašysiu, bet… nusprendžiau pabaigti savo eilinę skiltį. Paprastai, be išminčių ar kitų gerbiamų rašytojų citatų.
Po to prisiminiau, jog vienas iš buvusių mano klientų (medikams – pacientų) pasiguodė, jog psichikos sveikatos centre mane pakeitę kolegos nebeorganizuoja jų užimtumo grupės darbo, sukdami uodegas. Pažadėjau, jog apie šią situaciją parašysiu bent kelis žodžius. Pažadą įvykdžiau. Kas bus toliau – nežinau, bet dėl vieno dalyko esu tikras. Tai bus paskutinis skilties taškas.
2026-04-24
Vytautas Mikalauskis
Ne man ekssocialiniam darbuotojui, pensininkui mokyti kolegas, bet noriu priminti dvi klientų aptarnavimo taisykles. Pirmoji – klientas visada teisus, antroji – jei klientas neteisus, galioja pirmoji taisyklės dalis. Po to pagalvojau, kad prie kiekvienos skilties reikia nurodyti, jog tai eseistikos stiliaus politinė satyra. Todėl, kad esama „durnių“, kuriems mano skiltis nepatinka, arba, kaip sako liaudis, „didelis ir durnas“ (Lietuvių patarlės ir priežodžiai, „Vaiga“, Kaunas, 2020m., p.56). Aš verčiau pabūsiu mažesniu.
