Geri draugai, geros knygos ir mieganti sąžinė – tai idealus gyvenimas. – Markas Tvenas. Tad skelbiu skilties pradžią.
Pradžia
Balandžio 1 d. proga kolegos pajuokavo dar kartą įdėdami tą pačią skiltį, kaip ir praeitame laikraščio puslapyje. Aš gerbiu visokį humorą. O ką? Ta proga ir aš nusprendžiau pajuokauti. Prisimenu, jog mėnesį pavadavau įvairenybių savaitraštyje „Žvilgnis“ redaktorę. Jei sąžiningai, už mane dirbo kolegos, o aš pateikdavau tik medžiagą. Bet tai bus vėliau, dabar šis tas apie sąžinę.
– Varna, ar tu sutinki atiduoti lapei sūrį? Netylėk, paprasčiausiai sukarksėk: taip ar ne? Tai tik anekdotas, nes, kaip rašė jau minėtas M. Tvenas, „Sukurt žmogų – originali mintis. Bet sukurti po to avį reiškia pasikartojimą“. Tai sąžinė.
Sąžinė
Dauguma mūsų valdžiažmogių serga dvasine pedokulioze. Nepainiokite su pedofilija, kad ir kaip sakytum, esama suaugusių vyrų, kurie mėgsta mylėtis su vaikais. Pedikuliozė – tai utėlėtumas. Ką reiškia šis mano pasisakymas, galite klausti mūsų savivaldybės galvos – Tauzylos, jo klapčiuko Skundeivos ar vietinės tarybos narių: V. Simelio, J. Povilaitio, Z. Žvikienės ar V. Sprudzanienės. Manau, jog neatsisakys. Ir šiaip socdemams rūpi tik „auksiniai šaukštai“ ir t. t. Be to, pinigai, valdžia, gerai apmokamos darbo vietos bičiuliams. Na, gal reikėtų rašyti bendrapartiečiams ar kitiems jų padlaižiams. Ir įdomu, ką pasakytų M. Tveno varna? Pasiimsiu tik mažą pavyzdėlį. Na, tarkime, dviračių taką miesto parko pakraštyje. Jis klaikus, bet juo eina pėstieji, ponios su vežimėliais, neįgalieji, nes nori pasiekti reguliuojamą perėją į „Maximą“. Tad avį jau minėjau, liko intelekto nesugadinti tarybos nariai. Ar jie turi sąžinę – nežinau, palieku tai nuspręsti gerb. skaitytojams. Jūsų laukia prasiblaškymas. Trumputis.
Prasiblaškymas
Po jo liks mano kiaulystė. Užventyje poilsiautojams užsidegus šašlykinei, kažkas iškvietė gaisrinę. Rezultatas – nei šašlykų, nei malonumo pailsėti gamtoje, nors ne visai taip: liko malonumas susimokėti 50 eurų baudą. O šiaip kasdienybės kronikos. Įvyko daugiabučio namo bendrijos talka. Liūdna, bet dalyvavo apie 9 žmonės. Likę – ligoti pensininkai arba garbaus amžiaus neįgalieji. Prisimenu, jog, tarkime, prieš 30 metų dalyvaudavo veik visi 45 butų namo gyventojai. Ir tai tik pamąstymas apie demografinę Lietuvos ateitį. Po talkos nupėdinau į vaistinę (joks stebuklas, jei esi „širdininkas“). Vėlgi pakeliui sutikau buvusią bendraklasę, papasakojusią apie „naują“ vaikų gyvenimą, kurie sugrįžo iš Norvegijos. Vėliau – pažįstamą intelektualę, kuri pasiguodė, jog jos kaimynas iš Kaštonų g. susirgęs „šiukšlininkų“ liga. Nepagydoma, deja. Dar vėliau – geležinkelininką, iš kurio prieš daugelį metų rašiau interviu. Jam gerokai per 80-metį, turi šviesų protą ir pakankamai sveikatos, nes pats apsirūpina pirkiniais ir maisto gamyba. Po to – seserį, jau išleistą iš ligoninės (smulkesnio komentaro nebus). Ir pagalvojau, kad man reikėtų dažniau pasivaikščioti mieste. Nėra jokios garantijos, kad man visada taip seksis. Gyvenimas eina, jaunas nori tapti pilnamečiu, o to pasekmėje pragyventi it metai, byrantys iš smėlio laikrodžio. Beje, pamąsčiau apie tuštybę ir beprasmiškumą. Kas mes, kur einame rytoj? Žinau – į kapą, bet tarp šito laikotarpio turi būti kažkokia prasmė. Ar ji yra? Nežinau ir šitą klausimą, kaip koks paršas, palieku vėlgi spręsti skaitytojams. Tai, mano nuomone, pakankamai chuliganiška. Deja, ir šioje srityje neturiu galimybės aplenkti Tauzylos klapčiuko Skundeivos. Tam reikalingas ypatingas talentas. Na, o dabar mano žadėtas chuliganizmas apie „Žvilgsnį“.
Žvilgsnis
Šiam savaitraščiui surinkti medžiagą nebuvo sudėtinga. Anuomet Radviliškyje dirbo bent trys spaudos. Na, pavyzdžiui, „NLO“ – ten, beje, buvo išspausdinti bent keli mano opusai. „Orakulas“ ir pan. Pastaba – jie buvo rusų kalba. Ir pan. Suprantama, jog tų leidinių nesaugojau (kaip ir kt.). Be to, rusų kalba ėjo ir nemažai knygų. Pavyzdžiui, A. Prijimos „Ateiviai iš niekur“ (skamba kaip serijoje „Drąsiųjų keliai“ išleistas prancūzų rašytojų mokslinių fantastinių kūrinių rinkinys („Vaga“, 1970 m.). Bet nukrypau į šoną. Pilnas A. P. kūrybos šedevras vadinosi „Dokumentiniai pasakojimai apie susitikimus su svetimybėmis“. Leidyklos nenurodysiu, kaip ir leidinio metų. Savo laiku mane sužavėjo ir A. Platovo „Kelias į Avaloną“. Vieną mintį prisimenu: norint patekti į „Stebuklingą šalį“, reikia atsidurti reikiamoje vietoje, atitinkamos sąmonės būsenos ir tam tikru laiku. Panašių leidinių buvo ir lietuvių kalba. Aš nerekomenduoju jų ieškoti – kam eikvoti savo laiką. Be to, senienos, kurių nerasite eilinėje kaimo bibliotekoje. Be to, priduriu ir asmenų pasakojimus, tarsi priešmirtinę kelionę šviesos tuneliu. Pailiustruosiu (iš atminties, nes nė vieno „Žvilgsnio“ leidinio neturiu): „Skrendu šviesos tuneliu, atsiduriu užuolaida pertvertame kambaryje, ten groja, valgo, išgeria. Galvoju – štai kur mano vieta. Deja, priėjus prie užuolaidos, išeina vienas žmogus, įremia ranką į krūtinę ir sako: „Tau dar ne laikas“. Ir vėl šviesos tunelis, ir kelionė atgal į savo kūną“. Ar tikiu panašiais dalykais? Atsakymas – taip. Kadais uraganas nuplėšė sandėliukų stogą, SRV (pijokų baro) specialistai uždengė nauja danga. Mes, kiemo paaugliai, palėpėje įsirengėme lyg ir kambarius. Baldų iš tuomet griaunamų namų pasirūpinome patys. Ir net įsirengėme vasarines gūlyklas. Tad net radijas iš kažkur atsirado. Miegu, girdžiu, jog kažkas vaikšto viename iš kambarių, lyg ir užsirūko, sėdasi ant senos sofos. Neiškentęs išeinu pasižiūrėti, kas čia per svečias. Nieko nėra. Ir taip kartojosi visą naktį. Kai papasakojau šią istoriją kaimynų bendraamžiams, jie, žinoma, pasišaipė. Bet… istorija turėjo tęsinį. Man tarnaujant (dirbant karinėje gamykloje), šiuos „gyvenamuosius plotus“ pamėgo jaunesni kaimynai. Ir ką? Vieną naktį drauge su šviesios atminties panele jie susidūrė su panašiu reiškiniu. Pasakojo, kad „nešė kudašių“. Pasak legendų, toje patalpoje, kur buvo žydų pirtis, kadais sau „kanapinį kaklaraištį“ pasidarė buvęs bolševikas, bet legendos yra tik legendos, nors panašiomis istorijomis aš tikiu. Gaila, kad Radviliškyje neliko spaudos kioskų, o rusiškos knygos dėl Jums žinomų priežasčių – nebepasiekiamos, bet nėra taisyklių be išimčių.
Išimtys
Kadais Lietuvoje buvo leidžiamas laikraštis „Lietuvos kurjeris“ (rusų k.). Šiandien jis sunykęs iki keturių puslapių. Gyvuoja jo priedas (t. p. r. k.) „Apžvalga“ ir tęsia tradiciją. Ten pasitaiko įvairenybių. Tad pasinaudosiu jų tradicijomis.
Tradicijos
Nuolatiniai skaitytojai supranta – išsisėmiau. Tad numerių ir autorių nenurodysiu. Nes jie kartais neįvardinti, o rašoma, kad tai užsieniečių žiniasklaidos priemonės. Apie ką rašo! Miražai iš ateities (kurios dar nėra ir negali būti), kad ateiviai iš kosmoso (visatos) jau Žemėje, kad Avalonas – antrasis Atlantidos pavadinimas. Apie prakeiktas žinias, Džono Di dvasias (ir aš prašau, jog kartais mane aplanko Mūza), apie Vudų tarnus, tūkstančius dokumentų apie (NLO) – neatpažįstamus skraidančius objektus. Yra ir realybės, tarkime, apie Manselo jūrų fortus. Jie stovi ir šiandien, o kai kas įsigudrino juos paversti nuosavomis respublikomis. O kodėl ne? Apie ciklonus ir anticiklonus, apie ateivius senovės šumerų valstybėje, apie paslaptingą Ivano Rūsčiojo biblioteką (kurios niekad nesurado). Taip pat apie sapnų paslaptis, jūrinio durklo paslaptis ar kad atominei bombai – tūkstantmetis. Įdomiausia – apie paslaptingus dingimus. Vėl prisiminsiu A. Platovą ir tai, jog būna chuliganizmų. „Biesai“ nematė, nors turi ryšį su LSD (lizerginės rūgšties dietilamidu). Yra net keli Holivudo filmai. Neatsimenu jų pavadinimo, bet tai – niekis. Skaitytojus perspėju: norint tai suprasti, užtenka žinojimo, kad it narkotikas LSD dovanoja vartotojui kitą pasaulio vaizdą. Na, laisvalaikiu paskaitykite K. Kizio „Skrydį virš gegutės lizdo“ ar jo pasekėjų opusus, na, pavyzdžiui, T. Vulfo (gerai neatsimenu) „Įkrauto rūgštimi testo gėrimas“ ar panašiai. Nesidomėjau, asmeninėje bibliotekėlėje neturiu. Tarp kitko, pernelyg domėtis ar pabandyti pavartoti „rūgštį“ (LSD) kategoriškai nepatariu. Smalsuoliai gali paskaityti J. Stevens „Šturmuojant dangų: LSD ir amerikietiška svaja“. Man svajoti nėra laiko, nes metas pabaigai.
Pabaiga
Ji turėtų būti trumpa ir paprasta. Naktimis pro langą pavėpso Mėnulis ir žvaigždės. Užsnūstu ir net negirdžiu lietaus barbenimo. Mes nežinome, kas yra tikroji tiesa, bet aš žinau, jog laikas paskutiniam skilties taškui.
2026-04-12
Vytautas Mikalauskis
