… Pradėjo man kalbėti apie tai, koks greitai bus materialinis progresas, kaip – elektra ir t. t. Ir man jų pagailo, ir pradėjau pasakoti, ko aš laukiu ir apie ką svajoju, bet ir stengiuosi kitame svarbiame procese – ne apie elektrą ir skraidymą ore, apie brolybes, meiles, vienybes…
L. N. Tolstojus. Dienoraštis, 25 balandžio, 1965 m.
Nuo to ir pradedu.
Pradžia
Ar manote, kad L. N. Tolstojaus progresas toli pažengė į priekį? Deja – ne, nors išimčių pasitaiko. Pradėsiu nuo paprastų gyvenimo istorijų. Kažkas prie mūsų namo paliko „kniaukiančią“ kartoninę dėžutę su katinėliais. Dalį kažkas priglaudė. Liko vienas rainiukas. Pro šalį važiavo automobilis, stabtelėjo, nugirdau pokalbį.
– Gal paimam?
– Kaip nori, – atsakė vyriškis, sėdėjęs už vairo.
Moteris paklausė kniauklio, ar važiuotų su jais. Katinėlis, lyg viską supratęs, nušuoliavo link automobilio ir visomis keturiomis letenėlėmis įsikibo į moters megztinį. Kieme liko tuščia dėžė.
Kita katinų porelė su vada gyveno prie gretimo namo. Katinas sibirinių veislės, ko gero, katinų tarpe, kurie supranta, kas yra tėvystė. Geranoriai juos pamaitindavo, bet tai nepatiko vienai kaimynei. Kuom ji pavaišino katinų šeimą – nežinau. Kačiukai krito iškart, o suaugę katinai dar parą vaitojo, įlindę į šalia esančią gyvatvorę. Su kačiukų kūneliais kiemo vaikai vietoj futbolo kamuolių žaidė savo žaidimus, kol juos sudrausmino suaugęs gyventojas, visą šeimą (katinų) ar tai palaidojęs, ar tai išmetęs į šiukšlių konteinerį. Nesvarbu. Svarbiau, kad pasielgė padoriai. Smulkios istorijos, bet teko girdėti ir apie šunį, pririštą Durpyno miškelyje. Jis iki kraujo nusitrynė kaklą, bandydamas išsilaisvinti iš apykaklio. Savo akimis mačiau, kaip iš prabangaus automobilio, netoli Stiklo gatvės, kažkas laukan išmetė gerą veislinį šunį, kuris blaškėsi, nežinodamas, kur eiti. Apie miškuose paliktus šunis pasakojo ir Miežaičių gyventojai. Tai tik istorijos, kaip ir apie ūkininką, išdvasinusį badu arklius (o jiems tereikėjo tik geriamo vandens). Kalbama, kad šis ūkininkas buvo pripažintas psichikos sutrikimų turinčiu asmeniu. Galvoju, ar yra institucijos, kontroliuojančios taip vadinamus ūkininkus. Vienas iš tokių ūkininkų, kultūringas kultūros žmogus, nugaišino karves, net nepakvietęs joms veterinoriaus ir nepasirūpinęs tinkama jų aplinka. Tai tik kelios istorijos, apie kurias išgirdome. Aš nesiruošiu moralizuoti. Išvadas pasidarykite patys. Ir apie taip vadinamus naminių gyvūnų mylėtojus, ūkininkus, jų veiklą kontroliuojančias tarnybas. Tad iš dalies rašytojas L. N. Tolstojus teisus, o dabar apie antrąją jo užsimintą dalį.
Dalis
Tai apie progresą. Jis galingesnis už moralinį. Jau sunku įsivaizduoti gyvenimą be elektros.
Jei pirmasis kompiuteris svėrė 76 tonas, tai daug galingesnius Jūs naudojate savo mobiliųjų telefonų galia. Dirbtinis intelektas rašo tingiems studentams darbus. Rašoma, ir mano nuomone tai taps realybe, apie kosmoso išteklių įsisavinimą, viešbučius Mėnulyje. Jau dabar, pvz., venesueliečiams siūloma kandidatė į rinkimus, sukurta dirbtinio intelekto, prieš jo (DI) sukurtą aktorę protestuoja ir tikri Holivudo aktoriai, ir gal tik Šiaurės Korėja sugebės uždrausti dirbtinai pasididinti krūtis. Net Romos Popiežius šiaušiasi prieš DI sukurtus pamokslus ir kad jais naudotųsi dvasininkai. Skamba it anekdote:
„Daktare, kodėl ant Jūsų stalo šlepetė?
– Suprantate, pas daugelį pacientų tarakonai galvoje“.
O jeigu be tarakonų progreso nesustabdysi? Meilė, vienybė, brolybė tik retais atvejais taps realybe. Ir neužsikabinkite už žodžio lygybė. Pvz., verslininko Elono Musko turtas – 500 milijardų dolerių. Paskaičiuokite savo lėšas, ir fantazija atšoks, kaip teniso kamuoliukas. Tiesa, ją galima atgauti, o vieną būdą aprašysiu.
Aprašas
Nežinau, kodėl pamėgau knygų namelius. Įdomiau tai, kad jie man ir džiaugsmas, ir liūdesys. Džiaugsmas, kad randu neskaitytų leidinių, negirdėtų autorių. Man prieinamos dvi kalbos: gimtoji, lietuvių, ir rusų, tad dvasinio peno randu. Štai rankose J. Ramuckio apybraižų knygelė „Surask savo žvaigždę“. V. „Mintis“, 1975 m. Kai pagalvoji, jai pusė amžiaus. Skirta kariškų profesijų atstovams, tiražas, apie kurį daugelis nūdienos rašytojų nė nesvajoja. Apimtis 92 puslapiai. Tokia turėjo būti (ne tiražu) ir mano knygelė „Soc. darbas ir demonai“. Neįsivaizduokite, jog kalbu (rašau) apie kokias pragaro išperas, tiesiog apie soc. darbe atsirandančias problemas. Ir tik Radviliškio bibliotekos direktorės dėka ji neišvydo dienos šviesos, o prieš tai išėjusią „Eklektišką biblioterapiją“ mačiau Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto knygynėlyje. Kita knygutė, kurią parsinešiau iš knygų namelio – „Mokslinės fantastikos rinkinys, Nr. 34“, Maskva „Žinios“, 1991 m. (rusų kalba). Autoriai žinomi, daug kas jau seniai perskaityta. Tačiau ir čia, komentaruose, randi įdomesnių minčių. Pateiksiu keletą rašytojo fantasto Ž. Parnovo: „Matematikos kalba universali… Rytai ar vakarai jai tas pats. Ji ne sociologija ir yra už moralės ribų“ (p. 225). „Bet ko gero ar blogo pagrindas – mintis… Chrestomatinis: „Pradžioje buvo žodis“ – tik vertinimo subtilybė. Žodis (logos) gali būti verčiamas kaip pasaulinis dėsningumas, amžinas pasaulio dėsnis, pasaulinis protas“. Asmeniškai aš manau, kad pradžioje buvo Didysis sprogimas, kas buvo iki jo, nežino niekas. Dabar apie namelių minusą (asmeniškai). Kol vartau panašius į minėtus leidinius, nauji guli lentynose, o juk jų vieta bibliotekoje. Beje, dukart pasisekė – atidaviau į biblioteką knygas, kurių neturi nė viena Lietuvos biblioteka. Ir negalvokite, jog tai kažkokios senienos ar retenybės. Štai, pavyzdžiui, Jakovo Šechtelio (No one outside myself) „Aplink save buvo niekas“ (Rostovas prie Dono „Feniksas“) 2004 m., rusų k., vieną egzempliorių turi Klaipėdos biblioteka. Serija „Meistro kelias“ (rusų k.). O atiduoti kažkaip nesinori, nors po mirties visa mano bibliotekėlė taps mūsų bibliotekos nuosavybe. Be abejo, tarp jos pasitaikys ir menkaverčių leidinių, na, tarkime, kaip visa „Zenito“ ar „Drąsiųjų kelių“ serija. O dabar skaitytojams. Šiek tiek pakeitus jau minėtos knygos pavadinimą, įvardinkime ją (bibliotekėlę) – „aplink mane buvo daug niekalo“.
Niekalas
Žinau, jog yra daug pašlemėkų, kuriems nepatinka mano rašliava. Nesmerkiu, bet tegul jie parašo skystai sentimentalią mano skilties analogiją. Ji nedidelė, bet, kaip ir pažadėjau skaitytojams, artinasi prie 666, neskaičiuoju apybraižų, straipsnių, skilčių ar panašiai. Norėdamas kritikuoti kitą, tu turi būti už jį intelektualesnis, didesnio išsilavinimo, „kultūringesnis“. Na, tarkime, grybaudamas miške – užmaskuoti savo išmatų krūvelę. Žinoma, pavydo ar kitų jausmų skatinamas (o koks gražus lietuviškas žodis – „okatulas“), turėtum parašyti ne ką mažesnės, o sentimentaliai – nuobodesnės minėtos skilties skaičių. Deja, atsiranda veislinių, negabių kritikų, yra ir gerbėjų. Štai to man ir nereikia. Neturėdamas transporto priemonės, bet širdies sutrikimų problemų (net minant dviratį), aš esu išsisėmęs. Niekai. Štai galvoju, jog mokytojos J. Kaučikienės rusų k. pamokos buvo neprastos, bet ją mano atmintyje toli „perspjovė“ mokytoja, šviesios atminties J. Žibaitienė. Laikas eina, jo jokie prietaisai neužfiksavo, ir mąstau, kad geriau patylėti, nei leptelėti kokią nesąmonę. Na, pavyzdžiui, apie K. J. dresūrą (tik nebandykite tai iššifruoti kaip kojotas. Tai toks plėšrus žinduolis, gyvenantis Š. Amerikoje, kitaip prerijų vilkas). Galvoju, kad atsiliepti apie kitus asmenis, jei jie atsiliepia apie tave, – privalu. Skyrelį baigiu, bet lieka kai kurie pastebėjimai, žinoma, gal ir visai neįdomūs. Na, pvz., aš matau tam tikrą giminystę tarp sovietinių pionierių, skautų ar hitlerjungendo. Tad tiek to – tos „žygio ir dainelių“ konkursai, „žaibo“ kariniai žaidimai ar pan. Visi jie turi savo ideologinį pagrindą. Naudojimasis dar nesubrendusiais protais, kas vėliau atsiliepia it rusiškoje patarlėje. Pažodžiui neversiu, sušvelninsiu, skambėtų, kad „kiekvienai vaginai (makščiai) būtinai atsiranda varpa su sniegių rinkiniu“. Bet artėja skilties pabaiga.
Pabaiga
Ją padiktavo V. Andriuškevičiaus straipsnis: „Ar turėsime muziejų?“. Save įvardinantis kaip geležinkelietis. Ir gink Dieve aš negalvoju apie kokią kritiką, mes radviliškiečiai juos vadinome gelžkeliečiais, literatūriškai tai geležinkelininkai. Muziejus būtų nuostabu, jei į kolekciją, netoli geležinkelio stoties, surastume seną keleivinį garvežį, vagonus. Ir kas iš dabartinių radviliškiečių prisimena, kad šalia stoties pastatėlyje buvo dalinamas karštas vanduo keleiviams, stoties fojė stovėjo vaistų kioskelis, laukiamojoje salėje kabojo milžiniška „trijų karžygių“ paveikslo kopija. Kitoje pusėje veikė valgykla – kavinė, o iš galo, Šiaulių pusėn, veikė pašto skyrius, kurio darbuotojos perduodavo siuntinius į keleivinių traukinių (ir priimdavo) pašto siuntas. Pro stotį riedėjo traukiniai į Taliną, Minską, Kaliningradą, Maskvą, Rygą. Priemiestiniame „dyzeliuke“ į Šiaulius buvo galima nusipirkti bilietus, kaip sakydavome, „ten ir atgal“. Pasižiūrėjai Šiaulių „Palydovo“ kinoteatre filmą, važiuoji atgal į Radviliškį, nestabtelėjęs prie bilietų kasos. Beje, kinoteatras „Saulė“ mano laikais nebuvo toks populiarus kaip „Palydovas“. Kodėl – nespėliosiu. Šiaip kelionės keleiviniais traukiniais turėjo ir savotiškos romantikos. Traukinys „Vilnius–Mažeikiai“ iki Radviliškio važiuodavo apie 4 val. Berods „Komjaunimo tiesoje“ netgi buvo kritiškas straipsnis „Ar aplenksime Stefensono garvežį?“. Deja, nesikeitė niekas, nes buvo stagnacijos metas. Nežinau, kodėl man pasisekdavo grįžti į Radviliškį drauge su būsimaisiais režisieriais – teatralais. Tokios diskusijos būdavo, kad susitelkusius vienoje vagono pusėje mus apiburnodavo palydovės. Dalindavomės maistu, žiniomis. Jei vagone būtų buvęs (o gal ir buvo) saugumietis, jis nuo šių diskusijų būtų pasikoręs vagono tualete. Sentimentai, bet… tai buvo visai kitoks gyvenimas, su šviesos akimirkomis. Deja, deja, o man metas padėti paskutinį skilties tašką.
2026-04-01
Vytautas Mikalauskis
