Tarp Žemės ir Mėnulio būtų galima sutalpinti visas Saulės sistemos planetas ir dar liktų laisvos vietos („Oho“ 2026-02, Nr. 2). Taip gal ir pradedu.
Pradžia
Nemanykite, jog tingėjau pasiknaisioti ir surasti leidinio dieną. Ji nenurodyta, o tik mėnuo ir numeris. Tad ir aš prisiminiau vieną vaikystės dainelę, o tiksliau – tik kelis jos žodžius: „Einu, žiūriu, tvora balta, o prie tvoros žvaigždelė prikalta“. Kokia? Sovietinė, amerikietiška, šešiakampė ar septyniakampė? Semašo (?) ar dar kokia. Amžius ištrina kai kurią informaciją. Žvaigždėtas matijas naudojo žyniai ir valdovai. Spėju, jog galimai apdovanojimo – žvaigždžių – neatsisakytų įvairaus plauko meno pasaulio ir politikos veikėjai. Na, daugelis norėtų save matyti ir žvaigždžių sąrašuose. Na, pavyzdžiui, Los Andžele, San Seto žvaigždžių alėjos šaligatvio įspauduose. Veik visi mūsų merai savo valdymo metus įamžino ir visokiose nesąmonėse, net ir suoleliuose, ant kurių piliečiai pasideda poilsiui savo pasturgalius, kurie pabezda ar paperdžia. Šiaip, laisvalaikiu „oficiozo“ puslapiuose būtų įdomu perskaityti, ką apie tai mano Tauzyla, manė A. Čepanonis ar mąsto, jei sugeba, ir dabartinis mero klapčiukas L. Garbenis, kultūringas kultūros veikėjas M. Diliauta, apleidęs savo karvių fermą? Ir apskritai, jei tikėti tuom, kas rašoma, kalbama, net abejotinu klausimu palieka; ar tiesa, jog iš gilaus šulinio, šachtų net ir dieną matomos jos angoje? Na, bent laikraščių puslapiuose – tikrai, t. p. ekranuose. Jie, mano nuomone, mato tik save švytinčių žvaigždžių šviesoje. Skyrelį baigiu, bet lieka klausimas: kaip šūdvabaliai mato save žvaigždėtą naktį? Atsakau pats sau – pašlemėkai net ir Mauritanijoje tik pašlemėkai, t. y. šūdvabaliai. Dabar apie pastebėjimą, kurį išsakė viena dama.
Pastebėjimas
Veiksmo vieta – prieš mūsų savivaldybę. Ten, saulės atokaitoje, autobusų stotelėje renkasi „patvoriniai“. Patraukia kažką iš maišelio ir tupi it laukiniai katinai. Savivaldybės langai tik už kelių metrų. Nemato? Pats laikas nusipirkti akinius ar žiūronus. Pakviesti PK pareigūnus. Tiesa – nesąmonė, jų trūksta veik 20 vienetų. Pareigingi, darbštūs, nepajėgia susidoroti su nepakeliamu darbų krūviu už elegantišką atlygį. Savo akimis regėjau, kaip dvi policijos pareigūnės atvyko į „Maximos“ apsaugos būstinę, kad paimtų kažkokio žioplio prekybos centre pamestą piniginę. Beje, prie taip vadinamų žioplių priskirčiau ir save. Mažojoje „Maximikėje“ net tris kartus įsigudrinau „nuganyti piniginę“. Atgavau viską (net be policijos pagalbos) ir nuo to karto „Maximikės“ apsaugos autoritetas mano akyse išaugo šimteriopai. Ir ne todėl, kad prekybos centras arčiausiai mano namų, o dėl jų nepriekaištingo pareigingumo ir sąžinės jausmo, korektiškumo ir konfidencialumo. Apie aptarnaujantį, kitą personalą nerašysiu, nes bus panašu į reklamą. O verta! Tai ne kai kurios Radviliškio priėmimo ir skubios pagalbos ligoninės skyriaus specialistės. Leidžiu sau šią pastabą, nes esu bjaurus, nuplikęs senolis (pensininkas). Šiaip gyvenime sutikęs gan įdomių žmonių. Nuo medikų iki kriminalinio pasaulio atstovų. Žinoma, apie daug ką net ir nerašysiu, bet apie užmirštus telefonus, bendravimą, netgi savotiškus nuotykius priminė atrasta užrašų knygutė (gaila, bet ne abi).
Užrašų knygutė
Spėju, jog savo Mūzai esu gerokai pabodęs ir netikiu, jog joms reikalingi kažkokie taškai it sporto varžybose. Tiesiog žaismingai pasilinksmina. Nepatikėsite, o ir ne taip svarbu, kad pradėjęs skiltį neturėjau jokių Jūsų dėmesio vertų minčių. Beje, ir Lietuvoje pasitaiko vardas Mūza. Tačiau aš ne apie tai. Pirmiausia gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio. Būtų puikus romanas, kur pagrindinis herojus – Radviliškis. Nustebinau. Abejoju, dabar galima ir įmanoma. Ne sovietmetis. Dar gailiuosi, jog išmesdavau užpildytas užrašų knygeles, bet… viena išliko, o joje dar pakankamai vietos, be jos yra dar trys. Na, įvairiems užrašams. Pavyzdžiui, vienoje aprašinėju vietos tarybos posėdžius, kuriuos vėliau perdirbu į skilties straipsnelius ar kitokią spausdinimui tinkamą medžiagą. Ši išliko todėl, kad joje pakankamai vardų, pavardžių, telefonų numerių, kartais ir adresų. Stengiuosi jų neįvardinti, tik pateikti, kad aiškiau būtų, kas joje yra. Pradedu: V. B. M. Šiauliai, poetas, kaip ir aš, kamuojamas senatvinių sveikatos sutrikimų, o jaunystės žygiams aprašyti… Na, to būtų per daug. Vieną vardą ir pavardę įvardinsiu. Tai puikus rašytojas, keliautojas, kraštotyrininkas Vytautas Almanis. Geniali dėstytoja, renginių, seminarų organizatorė iš Šiaulių R. B. (kur ji dabar?). Dviejų kraštotyrininkų A. A. iš Radviliškio ir šviesios atminties V. Bingelio iš Šeduvos. Medikės B. G. (šiaulietės) telefonas. Keliavome į N. Akmenę, truputį nuklydome nuo kurso, nuostabus bendravimui žmogus. Yra ir rašytojo A. K. iš Kretingos koordinatės. A. J. ir Ž. M. telefonai, viena Švedijoje, kita lyg ir Radviliškyje, abi puikios kompiuteristės, ne kartą man pagelbėjusios. Išskirtiniai asmenys J. N. – Vilnius ir jo kolega slapyvardžiu V. Knygius iš Šiaulių (tereikėdavo paskambinti, paprašyti psichologinės, filosofinės ar grožinės literatūros knygų ir vienas atsiimdavau pašte, kitas – iš pro Radviliškį vykstančio autobuso). Kiti savotiškai užšifruoti: D. Pečkurys, A. Autoremontininkas, net marijonų ordino sesers (vienuolės) Marijampolė – Kaunas. Sąrašą galėčiau pratęsti, bet joje (knygutėje) nėra a. a. Tėvo Stanislovo ir rašytojos J. J. adresų. Jie už mano susisiekimo ribų. Žinoma, interviu (spausdintų laikraštyje) ar su rašytoja J. J. nesaugau ir apskritai laikraščių nesaugau, bet… Tarkime, jos knygų recenzijos praverstų, be to, turiu keletą laiškų iš jos klajonės Himalajuose (lyg ir yra nuotrauka). Bet viskas yra „tuštybių tuštybė“, nors praverstų rašant eilinę skiltį. Gyvenimas man leido susitikti su eile įdomių žmonių ir garbingų, bet, kaip ir kiekvienoje tautoje, esama mėšlo, taip ir aš vadinu skundikus.
Skundikai
Mano vertybių skalėje tai yra niekšai. Pagalvokite, kiek per tų geranorių skundus padorių žmonių išvyko į Amžino įšalo žemę. Tad, kad būtų aiškiau, pabandysiu paaiškinti, kas yra skundikas. Pradėsiu nuo A. Lyberio „Sinonimų žodyno“, V. „Mokslas“, 1981 m., p. 379. Skundikas, sekundininkas, skundeklis, skundukas, skundus (mažas, šlykštus). Skundikas – tas, kuris skundžia ką, pranešinėja kieno tikras ar tariamas kaltes. Dar gali reikšti išdaviką, pakištliežuvį, šunėta. Mero Tauzylos patarėjas Linas Gerbenis mano adresu už straipsnius suraitė kelis skundus „Visuomenės informavimo etikos komisijai“. Du kartus mero patarėjui kliuvo per sprandą nuo etikos sargų. Atsiprašyti nesiteikė. L. Garbenis vėl „atsuko užpakalį“ (Frazeologijos žodynas). V. Lietuvių kalbos institutas, 2001, p. 776. Man nuo tokių jo paaiškinimų, kad skundą teikė ne kaip privatus asmuo, pasinaudodamas savo turimomis teisėmis, mano nuomone, „spjovė man į veidą“, p. 798, t. y. pažemino, niekino, įžeidinėjo, ir tai viešas asmuo, politikas, mero Tauzylos klapčiukas. Metas, jei jis leidžia sau taip elgtis, suteikti ir jam tinkamą įvardinimą. Kodėl? Skundas – nepasitenkinimo reiškimas, pranešimas kam kieno kito kaltė, prašymas atitaisyti skriaudas, apskundimas. Mano nuomone, jis tik etatinis skundeiva – mėgsta skųsti meluodamas, tiesiog skundikas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: septintas leidimas, V. 2012, Lietuvių kalbos institutas, p. 709). Nors ko čia stebėtis – koks meras, toks ir jo patarėjas – skundeiva. Kaip ten sakoma liaudies patarlėje: „toks tokį pažino ir alaus pavadino“ („Lietuvių patarlės ir priežodžiai“, sudarė Pranas Sasnauskas. Kaunas: Vaiga, 2020, p. 206). Ir iškart skaitytojams: ne todėl cituoju, o tam, kad nepamirštumėte mūsų kalbos lobynų. Vis gražiau nei landsbergiška šunauja ar socdemų birsnojimai. Ar ne taip, misteri Skundeiva? Ir dar, mano nuomone, reikalingas paaiškinimas. Valdžiažmogiai, kėdžiažmogiai ar kiti varliagyviai skirti ne savivaldybės „juodadarbiams“, kurie nuoširdžiai atlieka jiems priskirtas funkcijas. Tai skyrių vedėjai, patarėjai ir pats Tauzyla (meras – lietuviškai suprantamiau). Na štai ir susimąsčiau: vedėjai, patarėjai ir panašus šlamštas, o naudos iš jų artimos nuliui, na, nuliui su minuso ženklu, dar geriau – iš apversto aštuntuko, begalybės simbolio. Sėdi, bezda, geria kavutę, parūko ar pan. Klausimas būsimiems rinkėjams: ar Jums reikalingas šis šlamštas, nesugebėjęs pakelti Radviliškio r. iš išangės pagrindų? Įspėju, aš už nieką neagituoju. Jūsų šventa teisė rinktis, kuri vadinasi demokratija. Tai, kad mane apdergė ne balandis, o mero patarėjas – niekai. Turėtume tikrą merą, patarėjas ir be prašymų švilptų iš savo pareigų, be galimo „oficiozo“ vadovų. Deja, Tauzylos ir Siero Leonėje tik Tauzylos. Ir nesvajokite, kad spjausiu valdžiažmogiams (natūraliai) ir jo klapčiukui į Skundeivą į akis. Ne tas lygis, net jei panorėtų „pakštelėti“ į mano sėdmenis. Beje, turiu svajonę ir padarysiu viską, ką galiu (oficialiai nepažeisdamas įstatymų), kad klapčiukas (patarėjas) ir jo galimai šefuojamas „ofiziozas“ dingtų iš mūsų rajono, bet metas pabaigai.
Pabaiga
Girdėjau svaičiojimų, kad tarnauju tarybos nariui G. Lipnevičiui. Jei taip manote, pateikite įrodymų. Aš esu savanoris, savo krašto patriotas, o savanoriai, net asilui aišku, atlyginimo negauna (nepriklauso!). Asmeniška mano svajonė – valdžia, kuri pakeltų Radviliškį iš Lietuvos savivaldybių padugnių. Deja. Pabaiga.
Pabaiga
Nereikalauju atsiprašymų už nedorą elgesį iš Turzaliaus ir jo klapčiuko Skundeivos. Kam man? Istorija yra negailestingas teismas. Tikiuosi, suprantate, jog esu neteisiamasis. Ir neturėdamas teistumo dedu paskutinį skilties tašką.
2026-03-18
Vytautas Mikalauskis
