Vasaris persirito į žiemos pabaigą. Nors… turiu įtarimų, jog ji pasisavins ir dalį pavasario. Savinuosi ir aš. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Knygų namelyje aptikau antrąjį „Tarybų Lietuvos rašytojų“ tomą. Šiaip po truputį skaitau viską, net meilės romanus ir detektyvus, tačiau amžius reikalauja kitos literatūros. Žinoma, trumpam pasiskolinau ir jau minėtą knygą. Būtų abi dalys, ko nors atsisakyčiau ir lentynoje surasčiau vietos. Išleista 1977 m. „Vagos“ leidykloje. Prisipažinsiu, didesnės dalies kūrėjų – rašytojų, poetų – net neskaičiau ir nieko apie juos nežinojau. Pvz., V. Miliūnas teigia, jog „rašo plunksnele, nes mėgsta tylą ir nemėgsta mašinėlės kauksėjimo, to įkyraus kambarinio genio“ (p. 105). Sutapimas ar ne, bet aš nemėgstu kompiuterio ir juodraščius rašau paprastu rašaliniu parkeriu. Štai Antanas Miškinis tvirtina, jog atsistojęs prie knygų lentynos kai kuriuos autorius sutinka it senus pažįstamus. Ir pateikia gabalėlį A. Bloko, tiesa, nenurodydamas autoriaus – „ovižu beregočarovanyj / I očarovanuju dalj (p. 112). Tai „Nepažįstamoji“ – ne poema, o eilėraštis. I medleno, projda mež pjanami / Vsegda, bez sputnikov, odna / Dyša duchami / Ona saditsa u akna / I vejut drevnemi poverjami / Ejo uprugije šelka / I kolcas užkaja ruka / I stranoj blizastju zakovany / Smotriu za tiomnuju vual / I vižu bereg očarovanyj / I očarovannuju dal! Sumaniau išversti, nes įsivaizdavau, jog moku rusų kalbą. Ir įklimpau, bet išverčiau, nes vartojami daugiareikšmiai žodžiai. Vien „dyša“ turi šešias reikšmes. Na, kas nori mano vertimo, lai susiranda 2023 m. lapkričio 9 d., ketvirtadienio, „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skiltį (p. 20). Paliksiu tik „A. Miškinio“ pacituotas eilutes: „Už tamsiojo vualio aš žiūriu / Matau aš kerinčią pakrantę, / Žavingą tolį aš regiu“. Irgi žodis su šešiomis variacijomis. Štai kodėl man įdomi jau minėta knyga. Nes atrandi panašių poreikių rašytojų, poetų, kitaip – giminingų sielų su nukrypimais nuo visuotinai priimtų normų. Ir štai atėjo vasario 16 d. Po truputį snigo, tokia kasdienybė.
Kasdienybė
Ar išeiginė diena, kurią minime, iš esmės nesiskiria nuo kitų dienų. Ar tai laimė? Gal, o gal ir ne? Laisvė, be abejo, svarbiausias tikslas arba, kaip JAV vienas kompozitorius: „Laisvės tikslas yra ne tiek įvairovė, kiek naujasis sudėtingumas“. Tai apie muziką, bet sudėtingumai visur – kad ir nuo pirmojo kompiuterio, svėrusio 76 tonas, iki dabartinio mobiliojo telefono, kurį galime nešiotis kišenėje. Funkcijų, programėlių skaičiumi jis gerokai lenkia savo pirmtaką, o kur dabar DI (dirbtinis intelektas), kurio galimybėmis mėgsta pasinaudoti mokiniai, studentai savo rašto darbuose. Jei palygintume su gamta ir žmonėmis, ne taip jau ir svarbu. Štai gerokai pasnigo. Šeduva pagal šalčio rekordą perspjovė Varėną. Apie nenuvalytus šaligatvius jau rašiau, ypač klaikiai atrodo praėjimas į „Maximą“. Žinoma, meras Tauzyla apie tai nieko nežino, į jį niekas nesikreipė (pageidautina raštu), tad miestiečiai norom nenorom įsisavina kalnų turizmo ar alpinizmo pradmenis. Po sausio 13 d. niekas nė piršto nepajudino, kad situacija pasikeistų į gerąją pusę. Jei Tauzyla tingi, gali pasiųsti savo klapčiuką Liną su miškų augalo pavarde (ne pravarde). Būtų puiki medžiaga „oficiozui“. Netgi susidarė eilės, nes užsidegus žaliai šviesoforo šviesai per plentą pereidavo vos keli žmonės. O Vilniuje ir Kaune gausiai lijo, bent taip sakė viena pažįstama, kurios dukterys gyvena minėtuose miestuose, o šiuolaikinės technologijos leidžia perduoti garsų ar vaizdų įrašus. Mano patarimas merui – nesiaiškinkite, kam priklauso ta siaubinga atlanka, o imkite ir sutvarkykite, taip įrodysite, kad nesate politinis impotentas, o savivaldybės vadovas. Ne tai ne! Tuomet bent papuoškite savo kabinetą Marko Maetamo kūriniu „Gyvybingos kirmėlės puikiai atliko savo prakeiktą darbą“, 2024, akrilas ant drobės 50×40 cm. Piešinį rasite ant jau minėto „Liturmenio“ nugarėlių (Nr. 1). Ir tebūnie Jūsų pasirinkimui laisvė.
Laisvė
Atrodo, buvo net kino filmas – „Tas saldus žodis – laisvė“. Nebepamenu. Ir – nesvarbu. Man įdomiau, kaip šį žodį supranta Tauzyla. Vieną naktį pabudęs aš stebėjau mirksintį šviesomis traktorių, kuris valė kelius. Buvo apie trečią valandą ryto. Šiaip turiu žalingą įprotį pabusti apie antrą valandą nakties. Iš kur jis – mįslė. Paryčiais vėl pradedu norėti miego, bet rutina verčia keltis. Sutvarkyti katės dubenėlį, jei reikia papildyti, higiena, pusryčių ruoša, nes reikia išleisti globotinį į „Vilties sodus“. Po to – sąlyginai laisvas laikas iki 17 val. Galiu rašyti, skaityti. Spręsti kryžiažodžius, pavėpsoti į varveklių parodijas (jei šviečia saulė) ar į nenuvalytą centrinio miesto parko pagrindinę magistralę. Vakarienės ruošimas ar pan. Kartais skalbimas. Išeiginėmis dienomis viskas kiek pasikeičia, na tarkime, pietų gamyba. Kelionė į parduotuves, vaistines ar pan. Štai ir dabar vasario 16 d. (išeiginė) vis tik žvilgtelėjau, kas per filmas buvo „Tas saldus žodis – laisvė“. Pateiktas kaip politinis trileris, 1973 m. Mano paauglystėje – kaip bendras „Lietuvos kino studijos“ ir „Mosfilmo“ gaminys. Režisierius V. Žalakevičius. Vaidino būrys garsių lietuvių aktorių: R. Adomaitis, V. Paukštytė, J. Budraitis, A. Masiulis. Tai apie kitokią laisvę, o ne tą, kurią radviliškiečiams pateikė miesto valdžia, leidusi patiems prasiminti taką per parką. Jei jau išsirinkome niekdarius, tai ir turime. Beje, niekdarys arba niekdirbys yra tas, kas užsiima nenaudingais dalykais, nerimtai dirba, niekalą daro („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, Lietuvių kalbos institutas, Vilnius, 2012, p. 424). Jam savotiškas sinonimas galėtų būti ir niekadarys – išdaigininkas (A. Lybaris, „Sinonimų žodynas“, Vilnius, Mokslas, 1981, p. 242). Norimą žodį pasirinkite patys. Asmeniškai aš rinkčiausi antrąjį variantą. O ką? Nejaugi ir valdžiažmogiams negalima pajuokauti? Ir aš pajuokausiu.
Pajuokavimas
Teko pabendrauti su piliečiu, kuris norėjo patekti į Socialinių paslaugų skyrių. Pasak jo, įėjimas ten, kur jam reikėjo, ne pagrindinis įėjimas į merijos pastatą. Jis pasturgalyje (įėjimas nuo buvusio Žemės ūkio banko) skyriaus. Kad „nesustibtų“ nuo šalčio, turėjo eiti į geležinkelio stoties patalpas. Koridoriuje, kur jam reikėjo laukti, šaltoka, nėra net kėdžių. Ir tai merijoje! Užgaišo, bet „popierizmus“ susitvarkė (nerašysiu dėl ko). Aš iš šio pokalbio „pasiėmiau“ tik vieną detalę, na kelias. Merijoje, kur viešpatauja Tauzyla ir jo klapčiukas Linas Garbenis, to nemato, „oficioze“ apie tai nerašoma. Eilės it sovietmečiu. Tad pasvarstęs nusprendžiau, kad Didysis Skundikas, Tauzyla (meras), apie tai nieko nežino. Na tipiškai: „į mane niekas raštu nesikreipė ir aš nieko nežinau“. Ir tai merijoje. Apie merą nuo komentaro susilaikysiu – tik kvailys, Dievo akyje, o jo patarėjas L. Garbenis ne kokia nors tundra ar čiukčius. Susitvarkykite, ponai. Aš vartoju žodžius valdžiažmogis, kėdžiažmogis, tad nusprendžiau – šiuos žodžius – velniažmogiai. Ir užduoti primityvų klausimą – ar Jūs niekada nesidomite, kas vyksta merijos pastate. Skyrelį baigiau. Pamąstyčiau, iš kur tiek parazitų, gaunančių padorų atlygį ir visai nesirūpinančių rinkėjų – piliečių reikmėmis. Gal tai dviračių – pėsčiųjų takelis į Aukštelkus reikalingas it šuniui penkta koja (pavara). Turiu tik vieną patarimą Tauzylai – pradėk rimtai dirbti, o ne pozuoti nuotraukose, filmukuose. Nežinai, nemoki – kreipkis į N. Akmenės merą (o gal Akmenės).
Pamokymai
Jų gaunu ir aš, net iš pažįstamų. Vienas iš jų, sutiktas gatvėje, pareiškė, jog rašau nesąmones. Na, dėl skonio ir požiūrio nesiginčysiu, nors suabejojau, ar jis sugebėtų parašyti ką nors panašaus. Už pastabą padėkojau ir net gimė mintis, jog ateityje pasisveikinęs jam rankos nepaduočiau, o turėčiau praeiti it pro stulpą. Na jeigu jis toks sąmoningas, tad kam man su juo bendrauti, nors mūsų vardai ir išsilavinimas – panašūs. Vėliau atėjo kita mintis, o gal jis nesimokė rusų kalbos ir nežino, ką reiškia žodis „šar“ (rutulys, žemės ar biliardo – nesvarbu). Galima versti, kad viskas iššluota – tuščia, nieko nėra. Kultūros aš nesiruošiu mokyti. Lai pats sužino, kas yra nesąmonė. Iš kitos pusės yra ir lietuviškas žodis – dundulis (tuščiakalbis). Tad tegul pažįstamas ir toliau „dundulinas“, sau leisiu pasakyti (parašyti), jog šūdas ir Afrikoje tik šūdas. Na, o man metas pagalvoti apie skilties pabaigą.
Pabaiga
Pažįstamam palinkėsiu, kad laisvalaikiu padainuotų, na kad ir dainelę, pavadinimo neatsimenu, bet kai kuriuos žodžius – taip: „Kadais buvau maža mergelė“… toliau nebeprisimenu. O vasario 22 d. (sekmadienis) pasirodė ir pavasario pranašai – sniegas, šlapdriba, lietus, nuo palangių krentantys lašai. Tądien (sekmadienį) pamačiau ir stebuklą – kelias iš Gedimino g. link „Maximos“ buvo nuvalytas. Tiesa, prie kai kurių parduotuvių sniegas vis dar gulėjo. Ypač prie „Senukų“. Suprantu, kad kaip ir aš, jie jau nebepajėgūs, tad visai nepikta. Daugiau rašyti lyg ir nebeturiu apie ką. Nebent paliežuvauti. Na, kad vienas garbus mūsų korespondentas kažkaip atgimė Dakare, o gal Katare. Suprantu, ten šilta ir ramadanas (toks šventas islamistų mėnuo). Darbo laikas ribotas, bet ir jis netruks praeiti. Taip turėtų „nuriedėti“ ir mano paskutinis skilties taškas, bet… antradienį, vasario 24 d., eidamas į „Maximą“, apie stebuklingus takų nuvalymus pamiršau. Įdomu, ką apie tai galvoja savivaldybės meras, miesto seniūnas ar jų patarėjas L. G. Bet dar įdomiau, ką jie galvoja apie mėšlavabalius. Šiaip dėl įdomumo.
2026-02-24
Vytautas Mikalauskis
