Paribio žmogus

Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (16)

Keistas ir vienišas – taip dažnas grinkiškietis manė apie šio miestelio mokytoją Joną Daukšą. Nors nebuvo jis nei labai keistas, nei labai vienišas: gyveno su tėvais, augino sesers sūnų. Tačiau kai esi lėtas ir atlaidus, daug kas tavęs tarsi nepastebi.

Jonas Daukša (1938–2007) gimė Radviliškio rajono Juodžių kaime, baigė šio rajono Grinkiškio vidurinę mokyklą ir joje mokytojavo 41 metus. Studijavo Kūno kultūros institute, bet dėl sportinės traumos jo nebaigė. Jaunystėje buvo Lietuvos gimnastikos rinktinės narys.

Pažinome jį menkai

„Neįtikėtinai nepažintas žmogus, bet įgijęs mano pagarbą dėl savo pasiaukojančio gyvenimo: galėjo siekti Kauno mieste sportinių rezultatų, turėjo tam gabumų, bet grįžo pas tėvus į kaimą, mokytojaudamas važinėjo dviračiu į Grinkiškį, kur vėliau perkraustė tėvus, išaugino mirusios sesers vaikus.

Žiūrėjome tuo metu į jį kaip į vienišą keistuolį, pajuokdavom, pašiepdavom, bet dabar suaugusios akimis suprantu, kiek stiprybės reikėjo tokiam gyvenimui. Pakalbinau jį Grinkiškyje prieš gerą dešimtmetį, tuo metu jis jau nedirbo, – prisiminė, buvo toks pat kuklus kaip jaunystėje“, – taip apie Grinkiškio vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoją Joną Daukšą sakė mano klasės draugė geologė Zita Steponavičiūtė-Čiučelienė.

Tose keliose eilutėse – tarsi visas šis žmogus. Ypač prisipažinime: pažinome ir supratome jį menkai, dar mažiau negu kitus mūsų tuometinius Grinkiškio mokyklos mokytojus. Galbūt dėl J. Daukšos kuklumo, santūrumo bei uždarumo, o gal ir todėl, jog jis dėstė tik kūno kultūrą (Grinkiškio vidurinę mokyklą mes baigėme 1971 metais).

„Prisimenu, kaip vaidinome scenoje pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“. Tada mūsų klasės auklėtojas buvo Jonas Daukša. Mes, 12 brolių, šokom scenoje ratuku, susikibę už rankų, ir šokdami pranerdavome pro kitą scenos uždangos pusę, paskui vėl įnerdavome į sceną. O už tos uždangos, už užuolaidos, buvome pasidėję butelį vyno. Pralekiant pro jį vienas įpildavo, kitas išgerdavo ir t. t., – pabaigoje jau strikinėjome šilti… Po vaidinimo ir pats mokytojas su mumis išlenkė stiklelį. Tylus, geras žmogus jis buvo, amžiną jam atilsį, o mus tokius padūkusius tramdyti teko“, – taip J. Daukšą po daugelio metų prisimena mano klasės draugas Algimantas Skačkobaras. 

Lemtingoji trauma

Minėtasis Juodžių kaimelis stūksojo prie vieškelio, maždaug pusiaukelėje tarp Grinkiškio ir Skėmių. Tuo metu, kai gimė Jonas, Juodžiuose gyveno kelios dešimtys žmonių, o dabar šio kaimuko vietoje – tušti laukai.

J. Daukšos tėvai – Julijonas Daukša (1899–1990) ir Elena Mockutė-Daukšienė (1910–1980). Jonas buvo vyriausias jų vaikas; šeimoje buvo dar dvi seserys – Janina Daukšaitė-Vitaitienė (1941-2000) ir Zuzana Daukšaitė (1945–1972). Janina ištekėjusi gyveno kitapus Juodžių buvusiame Strazdynės kaime, o Zuzana buvo įsikūrusi Plungėje. Tėvai ir Janina  dabar ilsisi Grinkiškio kapinėse, Zuzana su broliu Jonu – Radviliškio rajono Valatkonių kapinėse.  

Baigęs Grinkiškio vidurinę mokyklą, Jonas įstojo studijuoti Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute. Matyt, buvo sportiškas vaikinas, nes ši aukštoji sportininkų mokykla kitokių nepriima.

Jono studijų specializacija buvo lengvoji atletika, ypač gimnastika. „Tai buvo jo hobis“, – sako jo sūnėnas Žydrūnas Daukša, nemažai metų gyvenęs su savo dėde Juodžiuose, o paskui Grinkiškyje.  Jis ir dabar gyvena iš Jono tėvų paveldėtame mūrinuke Grinkiškyje.

Pasak Žydrūno, J. Daukša buvo baigęs visus penkis instituto kursus, tačiau prieš valstybinį egzaminą treniruotėje ar varžybose sunkiai susižeidė ir egzamino laiku išlaikyti negalėjo. Gavo akademinių atostogų ir iš pradžių gydėsi Kauno ligoninėje, paskui tėviškėje – Juodžiuose.

Kai pagaliau pasveiko, užuot grįžęs į Kauną, į kurį, beje, studijų metais keliaudavo dviračiu, jis numynė juo kaip mokykliniais laikais į Grinkiškį ir – įsidarbino toje pačioje mokykloje, kurioje dar neseniai mokėsi. Joje kaip tik reikėjo fizinio lavinimo mokytojo. Buvo tada 1964 metai.

„Mano dėdė dėstė ne tik fizinį lavinimą, bet ir karinį rengimą, dailę, buvo technologijų, darbų mokytojas, mokyklos bendrabučio auklėtojas. Kurį laiką važinėjo dėstyti ir Pašušvio aštuonmetėje mokykloje. O kai jau nemokytojavo, dar dvejus metus dirbo Grinkiškio mokykloje staliu“, – vardijo Ž. Daukša.

Ilgą laiką į Grinkiškį jiedu su dėde keliaudavo kartu. Kol Žydrūnas buvo mažas, J. Daukša pasisodindavo jį ant savo dviračio, o po pamokų vėl kartu grįždavo namo. Vienas mokė, kitas mokėsi.

„Kurie mokiniai nemėgo fizinio lavinimo, tie kartais pasprukdavo nuo pamokos, o aš, žinoma, negalėjau to padaryti, – šypsosi Žydrūnas. – Dėdė mane nusitempdavo į visas savo pamokas ir varžybas, priversdavo bėgti visus krosus, kiek tik jų buvo. Jo įkalbėtas žaidžiau krepšinį rajono komandoje. Nuolaidų man dėdė nedarė jokių. Buvau jo išmuštrintas“.   

O kodėl jie gyveno kartu?  Ž. Daukšos mama – Jono Daukšos sesuo Zuzana mirė, kai sūneliui Žydrūnui buvo tik dveji metai. Jono Daukšos tėvai parsivežė anūką į Juodžius. Kaimo grytelėje tilpo visi, o vėliau Daukšos pasistatė mūrinį namą Grinkiškyje. „1978 metais ėjau į pirmąją klasę, tai dar gyvenome Juodžiuose, o 1979 metais jau persikraustėme į Grinkiškį“, – prisimena Ž. Daukša.

Ir ligas kentėdavo tyliai

Apie dėdės „muštrą“ Žydrūnas Daukša kalba juokdamasis ir priduria nesigailįs, jog jam sporto mokyklos laikais netrūko, o netrukus surimtėja. „Ramus ir geras žmogus mano dėdė buvo. Sutardavo su visais, nėra su niekuo susipykęs. Iš kantrybės išmušti jį būdavo sunku“.

Žydrūnas atskleidė ir tokių dalykų apie savo dėdę, kurių mes, anuometiniai mokiniai, nežinojome. „Jis mėgo ne tik sportą, bet ir muziką, mokėjo groti vos ne visais instrumentais. Be to, piešė, tapė, raižė. Ant namo aukšto liko jo piešinių ir raižinių. Buvo nagingas stalius, statybininkas, mėgo dirbti visus ūkio darbus“, – pasakojo Ž. Daukša.

Tiktai medikų mokytojas J. Daukša vengė – ligas kantriai kentėdavo namuose, kol pasveikdavo.

„Bet sykį – jam tada buvo 69 metai – jis pasijuto labai prastai. Pasisiūliau  paskambinti greitajai medicinos pagalbai. „Neskambink, nereikia – praeis“.

Vieną dieną jis iškentėjo, bet ir antrąją padėtis negerėjo. Iškviečiau greitąją. Atvažiavę nustatė – insultas. Norėjo vežtis į Radviliškio ligoninę, bet jis atsisakė.

Trečiąją dieną matom – dar blogiau. Vėl paskambinau greitajai, vėl atlėkė. Šįsyk dėdė jau sutiko važiuot, tik nesileido, jog jį neštų – pats į mašiną nuėjo. O naktį numirė… Tris dienas gyveno su trūkusia galvoje gysla“, – paskutines J. Daukšos gyvenimo dienas prisimena jo sūnėnas. Tai buvo 2007 metų kovo 3 diena.

Dirbo jis Grinkiškio mokykloje 41 metus – nuo 1964 iki 2005 metų. Palaidotas Radviliškio rajono Valatkonių kaimo kapinėse greta savo sesers Zuzanos  (Valatkoniai yra už keleto kilometrų į rytus nuo Baisogalos). Šis kaimas – jo motinos tėviškė. 

        Mėgo ne tik sportą

„Su Jonu Daukša dirbome kartu Grinkiškio mokykloje daug metų. Sutardavome puikiai. Jis pasakojo, jog jaunystėje buvo Lietuvos gimnastikos rinktinėje, tačiau gavo traumą, po kurios nebegalėjo užsiiminėti gimnastika ir nebaigė Kūno kultūros instituto“, – pasakoja buvęs šios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Klemas Indrėkus.

„Tai buvo ramus, geras, lėtas, nesuprastas žmogus, toks lyg ir paribyje; daug kas sakydavo – ai, tas Jonas. Kaip toje pasakėčioje: du broliai protingi, o trečias – Jonas. Vienas, vienišas, savotiškas; priverstas balansuoti kartais kone ant ribos, kad turėtų darbo, kad būtų iš ko gyventi.

Aš su klase neretai važinėdavau į ekskursijas. Pagal taisykles reikėdavo, jog mokinius lydėtų du mokytojai. Tokiais atvejais prašydavau Jono padėti. Jis niekada neatsisakydavo. Šitaip aplankėme daug vietų. Prisimenu vieną epizodą: keliavome su auklėtiniais palei Nemuną, prie Balbieriškio įsikūrėme nakvynės stovyklą. Rytą išlindau iš palapinės – rūkas virš Nemuno, saulė jau sklaido tą rūką, o Jonas jau sėdi pasidėjęs ant kelių popierių ir piešia tą vaizdą. „Darau štrichą“, – paaiškino. 

Grojo gitara, mandolina, kurį laiką padėjo koncertuoti vestuvių muzikantams.

Kai Jonui, tiek daug metų išdirbusiam mokykloje, teko išeiti iš jos, jis dėl to labai pergyveno“.

Nepasisekusios piršlybos

„Jonas Daukša buvo stropus, nesukčiaudavo,  – prisimena buvusi Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytoja Aldona Dučinskienė. – „Kurį laiką buvau mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir man tekdavo tvarkyti užsiėmimų žurnalus, tai matydavau:  Jonas tikrai veda daug mokinių treniruočių, tačiau į žurnalą jas ne visada įrašo – jis nemėgo  formalumų. Tai surašydavau datas, nunešdavau jam ir sakydavau: sėsk prie manęs, užpildyk, kas liko ir pasirašyk.

Mudvi su kolege Alina Tičkiene buvome prikalbinusios Joną išlaikyti tą paskutinį trūkstamą egzaminą Kūno kultūros institute, kad gautų aukštojo mokslo diplomą. Jonas jau buvo pasižadėjęs tai padaryti, deja, neišdrįso. Taip ir liko.

Sykį su kolege Birute Morkevičiene nusprendėme paišdykauti per Jonines. Nupynėme du ąžuolo vainikus. Vieną pakabinome ant kolegės Janinos Bružienės buto durų. Paskui pabeldėm – neišėjo, vadinasi, jos namie nėra.

Kitą vainiką pakabinome ant Jono namo durų, stipriai keletą kartų sudavėm į jas ir pasislėpėm už krūmo netoliese. Išėjo Jonas, dairosi, vainiką pamatė, nors tamsoka jau buvo.

Rytojaus dieną mokytojų kambaryje laukiame, ką kas pasakys. Bružienė pasigyrė radusi Joninių vainiką, o Daukša – nei žodžio! Neištvėrę sakom – „Jonai, mes ir tave sveikinom, ar neradai?“ Jis išraudo: „A, tai jūs, išdykėlės“.

Jis buvo toks lyg atsiskyręs, gyveno su tėvais. Tai prieš vienus Naujuosius su Aliumi (Aldonos Dučinskienės vyras Alfredas Dučinskas. – F.Ž.) suorganizavom roges, sėdom į jas mudu, dar kolegės Birutė Morkevičienė, Nijolė Jociūtė, – nuvykom į Jono Daukšos kaimą pasveikinti jį su šventėmis. Kaip Jonas tada buvo laimingas! Pakėlė sofos atlošą – ogi ten jau buteliai svečių laukia, mūsų vyrai net apgirto per tą balių truputį. Jono mamytė atnešė ant stalo didelį dubenį šaltienos, aš papjausčiau jos, dar kažko.

Per tą balių pusiau juokais, pusiau rimtai piršome Jonui vieną bendradarbę, bet nesusilipdė šita pora. Tai buvo lėtas, santūrus ir drovus žmogus“.

„Mes erzindavome Joną – kodėl neturi panelės? – įsiterpė į mūsų pokalbį dar viena buvusi Grinkiškio mokytoja – Aldona Šakėnienė. – Tai jis atsakydavo: „Turiu. Krakėse ji gyvena“. Net jos laiškų atnešdavo parodyti kaip įrodymą. Tačiau taip ir liko nevedęs. Jis daug kam buvo pernelyg lėtas ir atlaidus, nors savo dalyką – sportą, gimnastiką – mokėjo puikiai“.

Sakoma, jog lėti ir atlaidūs puošia pasaulį, ypač šiais nekantrumo ir skubos laikais. Tačiau gyventi jiems turbūt nelengva.

Feliksas Žemulis

Grinkiškio Jono Poderio pagrindinės mokyklos nuotraukos