Socialiniai tinklai

Aktualijos

Parazitinių idėjų pandemija

Paskelbta

data

Lietuva užima penktą vietą pasaulyje pagal svarbiausią pandemijos valdymo rodiklį – perteklinį mirtingumą. Kiti rodikliai taip pat prasti. Vyksta kaltų paieška. Nuo atsakingų politikų kaltė permetinėjama ant „antivakserių“, kuriais tampa visi, kurie kritikuoja pandemijos (ne)valdymą.

Panašios nuotaikos ruseno jau kurį laiką, bet spalio pabaigoje sprogo nauja viešųjų ryšių akcija – LRT žurnalistė Rita Miliūtė pirmoji paleido „skandalingą žinią“, kad mirusi gimdyvė Facebook‘e pasidalino vienu Sveikatos teisės instituto (STI) narių interviu. Būtent po šio atradimo sparčiai kaip omicron atmaina medijose išplito influencerių ir žurnalistų kartojami analogiško turinio kaltinimai – gimdyvę pražudė „antivakseriai“.

Kaltinimai subliuško, kai prabilo mirusios artimieji. Jie piktinosi, kad medijos tendencingai pateikia faktus ir iškraipo situaciją. Mirties aplinkybių tyrimas dar nesibaigė ir spekuliuoti, kas ir kiek kaltas, būtų neetiška, tačiau artimųjų pasakojimai apnuogina pandemijos metu gilėjančias sveikatos sistemos bėdas. O dėl šių bėdų yra atsakingi tie, kas valdo sistemą.

Atsirado tokių, kurie viešai stebėjosi, kad STI neprisiima atsakomybės už savo žodžius. Prisiimti svetimą atsakomybę būtų įžūlus susireikšminimas. Kas gi yra STI  – ministrai ar Seimo nariai, priiminėjantys sveikatos priežiūrai žalingus sprendimus, vengiantys specialistų kritikos ir pasiūlymų, ignoruojantys visuomenės valią bei prievartinių priemonių buldozeriu traiškantys žmonių pasitikėjimą?

Stebėtis derėtų kitkuo. O būtent – kodėl už didžiulį sergamumą, mirtingumą nuo COVID-19 ir susijusias asmenines tragedijas žurnalistai ir influenceriai atsakomybę siūlo prisiimti ne politikams ir pareigūnams, kurie įgalioti valdyti pandemiją, bet jų klaidas įvardijantiems specialistams, kurie įgaliojimų valdyti pandemiją neturi? Akivaizdu, kad tai paranku su pandemijos iššūkiais nesusitvarkančiai vyriausybei, kurios ministrai pasitikėjimo reitinguose nusileido iki rekordinių žemumų. Tačiau panašių manipuliacijų dėka pasitikėjimas tradicine žiniasklaida šiais metais taip pat rekordiškai krito. Kodėl žiniasklaidai apsimoka malti savo autoritetą į šipulius? Tikrų tikriausiai „antivakserių-žudikų“ akcija niekaip nesusijusi, pavyzdžiui, su spalio mėnesį Sveikatos apsaugos ministerijos ir reklamos agentūros pasirašyta 230 000 eurų vertės sutartimi, skirta užtikrinti „sklandžią COVID-19 pandemijos komunikaciją“, ar panašiai.

Stebint, kaip „sklandžiai“ vystoma ši komunikacija, gaila viešiesiems ryšiams švaistomų biudžeto pinigų. Argi jie nepraverstų COVID-19 gydymui ar darbuotojų testavimo apmokėjimui?

Mokesčių mokėtojams turbūt įdomu ir tai, kiek kainavo net penkių LRT žurnalistų tris mėnesius brandintas ir rėksmingai pristatytas tyrimas „Riaušių anatomija“, kuris išaiškino seniai žinomus kontroversiškus veikėjus ir prie jų nevykusiai bandė priklijuoti nieko bendro neturinčius pandemijos valdymo kritikus? Kiek kainavo autorinis atlygis už pavadinimą ir režisūrinius sprendimus Rusijos valstybiniam Gazprom televizijos kanalui NTV, kuris 2012 m. rodė tyrimų programos laidą „Protesto anatomija“? Ar čia tik sutapimas, kad skirtingų valstybių transliuotojai susuko itin panašius filmus vienodais pavadinimais apie tai, kokie blogi žmonės kritikuoja valdžią – ten Putino, čia Šimonytės?

Klausimų pandemijos metu kyla daug. Kas atsitiko visuomenei, kurioje skiepyti laukia, kad kasdien skelbiamuose mirusiųjų skaičiuose pasirodytų daugiau neskiepytų, ir atvirkščiai? Kas yra valdžiai, kuri ruošia buldozerį jokiuose teisės aktuose nenumatytoms „žmogaus teisėms“, bet ignoruoja prigimtines teises, įtvirtintas Konstitucijoje, tarptautinėse konvencijose ir įstatymuose? Kas yra žiniasklaidai, kuri blokuoja „visuomenei pavojingą“ pandemijos valdymo kritiką, bet nekaltus žmones be skrupulų vadina žudikais ir skelbia tokius tekstus: „Todėl labai norėčiau, kad visų vaikų skiepijimas vakcina nuo koronaviruso būtų privalomas. Ne tik dėl greitesnio pandemijos suvaldymo, bet ir dėl malonumo stebėti prievartinį bent vieno iš aršiausių antivakserių vaikų skiepijimo vaizdo įrašą“?..

Atsakymai sunkūs ir vien pinigai jų neišsemia. Galbūt esmę atskleis analogija.

Šalia mums įprastų virusų ir bakterijų egzistuoja patogenai, kurie patekę į organizmą paveikia smegenis ir gali manipuliuoti nešiotojo elgesiu. Psichologas-evoliucionistas, Konkordijos universiteto (Kanada) profesorius Gad Saad knygoje „The Parasitic Mind“ pateikia keletą įspūdingų gamtoje pasitaikančių pavyzdžių.

Vorų vapsvos (pompilidae klasės) įgėlimas zombifikuoja vorą taip, kad šis nebegali pajudėti, o tuomet ant jo sudeda kiaušinėlius. Išsiritę vapsvos palikuonys suėda nejudantį, bet gyvą vorą. Parazitas parelaphostrongylus tenuis infekuoja kanopinių smegenis ir tai priverčia gyvūną eiti aplink mažais ratais. Gyvūnas negali nustoti suktis net tada, kai prisiartina pavojingas plėšrūnas.

Šie ir kai kurie kiti smegenų parazitai sukelia sau naudingą, tačiau nešiotojams žalingą, kartais net mirtinai pavojingą elgesį.

Remdamasis šia analogija profesorius G. Saad rašo apie žmogaus proto parazitus – pražūtingai blogas idėjas, kurios funkcionuoja panašiai kaip smegenų parazitai. Jos suparalyžiuoja kritinį mąstymą, priverčia ignoruoti tikrovę, neparankius mokslo duomenis ir tuomet laisvai plinta vienoje ar kitoje populiacijoje. Parazitinės idėjos keičia nešiotojų elgesį jiems (ir atitinkamai populiacijai) žalinga linkme.

Pandemijos metu katalizuojant COVID-19 baimei išplito daugybė parazitinių idėjų. Pavojingiausias iš dabar vyraujančių proto patogenų – žmonių segregacijos kaip leistino visuomenės gyvenimo reguliavimo idėja.

Galimybių pasas neveikia kaip pandemijos valdymo priemonė. Tai tėra botagas, galimybių pavidalu sugrąžinantis žmonėms ir taip priklausančias konstitucines teises, kai jie pasiskiepija, ir teisių ribojimu baudžiantis tuos, kurie nepasiskiepijo. Pastarieji jokio nusikaltimo nepadarė, bet valdžios požiūriu, neprisidėjo prie „bendrojo gėrio“.

Jeigu sutinkame, kad siekiant „bendrojo gėrio“ toks asmenų segregavimas yra priimtinas, lieka tik pasaulėžiūrinis, susiklosčiusių aplinkybių ar politinių interesų klausimas – kas valdžios pripažįstama „bendruoju gėriu“ ir kokias teises galima atimti iš tų, kurie atsisako prie jo prisidėti nurodytu būdu. Kitaip tariant, mes atsisakome lygių, neatimamų teisių sampratos ir leidžiame valdžiai nuspręsti, kokiu elgesiu ir kokių teisių nusipelnome.

Deja, daugelis negali matyti to, kas vyksta. Parazitinės idėjos paralyžiavo dalies žmonių kritinį mąstymą ir privertė ignoruoti faktus (kad galimybių pasas nemažina viruso plitimo; kad virusą platina ir paskiepyti; kad susirgti ir patekti į ligoninę gali visi; kad vaikams virusas sąlyginai nepavojingas ir t. t.). Parazitinės idėjos trukdo suvokti, jog segregacijos precedentas pakerta esminius demokratijos principus bei gali lengvai atsisukti prieš bet kurį žmogų. Situacijų, kai asmens pasirinkimai neigiamai veikia visuomenės sveikatą, brangiai kainuoja biudžetui ar kitaip kenkia „bendrajam gėriui“, begalybė. Net ir uoliausiems galimybių paso šalininkams norėsis šokti ne visada ir ne pagal kiekvienos valdžios dūdelę.

Žalingiausia segregacijos pasekmė – tai didžiulis supriešinimas ir tariamai pagrįsta neapykanta „visuomenės priešams“, jų niekinimas, patyčios, absurdiški kaltinimai iš viešų asmenų, žurnalistų ir politikų lūpų. Liūdną šypseną kelia premjerės raginimas susitelkti naujos grėsmės akivaizdoje. Šie politikai jau niekada nesutelks žmonių, kurie liko už universitetų, darboviečių, parduotuvių, socialaus gyvenimo durų, kai kiti (taip pat galintys užsikrėsti, sirgti bei užkrėsti) ošia koncertuose ir stumdosi mados šou.

Retoriniai klausimai politikams – ar atstumtieji noriai ims vakcinas iš juos engiančių? Ar dėl tokios skiepijimo politikos nekris pasitikėjimas ir kitomis vakcinomis? Ar tai nesukuria terpės sąmokslo teorijoms klestėti?

Lyderiai įkvepia, despotai priverčia. Tačiau bendrojo gėrio per prievartą kurti nepavyks. Prievarta visuomenėje gimdo nepasitikėjimą, baimę ir pasipriešinimą. Bendrasis gėris gali būti puoselėjamas tik laisvai, sąmoningai bendradarbiaujant, jaučiant atsakomybę už bendrapiliečius, už visuomenę ir valstybę. Tik tuomet, kai yra geranoriškas nusiteikimas vieni kitų atžvilgiu. Kai piliečių išrinkta valdžia girdi ir gerbia savo šalies piliečius, o šie supranta, kuo pagrįsti valdžios sprendimai ir kodėl svarbu jų laikytis.

Tada, kai bendrasis gėris iš tiesų yra bendras – visų, t. y. kiekvieno, o ne kažkurių.

Galimybių paso politika yra priešinga bendrajam gėriui. Ji skaldo visuomenę ir verčia žmones rinktis ne savo valia, ne dėl vidinės atsakomybės už kitus ar bendrąjį gėrį, bet iš būtinybės daryti tai, ko reikalaujama.

Taip elgiamasi su dresiruojamais gyvūnais, o ne su orumą, laisvą valią ir protą turinčiomis moralinėmis būtybėmis. Sveikai visuomenei dresūra sukeltų audringą atmetimo reakciją. Parazitinių idėjų užkrėsta visuomenė susitaiko, pritaria ir skatina jai pačiai žalingą valdžios elgesį.

Kristina Zamarytė Sakavičienė

REKLAMA
Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras imasi Lukiškių kalėjimo komplekso ir jo prieigų istorinės atminties įprasminimo darbų

Paskelbta

data

2022 m. sausio 27 d. Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (Centro) galimybių studijos ,,Istorinės atminties įamžinimo strategija Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose‘‘, pristatymas ir diskusijos. LGGRTC(Centro) vyresnysis patarėjas prof. Algis Vyšniūnas pristatė numatomą galimybių studiją dėl Lukiškių aikštės istorinės atminties įamžinimo.

,,Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras imasi naujos funkcijos su ryškia visuomenine užduotimi – įprasminti Lietuvos istorinės atminties klausimus Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose. Šios svarbios vizijos sukūrimas ir įgyvendinimas yra vienas iš svarbiausių mūsų įstaigos uždavinių‘‘ – susirinkusiems kalbėjo LGGRTC (Centro) generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Rengiant galimybių studiją dėl ,,Istorinės atminties įamžinimo strategijos Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose“ LGGRTC (Centre) buvo sudaryta darbo grupė, į kurią buvo pakviesti žinomi istorikai, architektai, dailininkai. Jos pirmininku paskirtas LGGRTC (Centro) vyresnysis patarėjas, architektas, profesorius A.Vyšniūnas.

Svečiams iš prezidentūros, vyriausybės, LR užsienio reikalų ministerijos ir kitų institucijų, LGGRTC (Centro) darbuojamas buvo pristatyta pirminė galimybių studija ,,Istorinės atminties įamžinimo strategija Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose“.

,,Svarbiausias šios studijos tikslas – Istorinės atminties įamžinimas, Laisvės kovų dalyvių atminties pagerbimas, nacionalinio pasididžiavimo ir savigarbos stiprinimas, nacionalinės tapatybės identifikavimas. Ir labai svarbu suderinti politinius, istorinius, architektūrinius, meninius momentus, suformuoti teisingą Vilniaus miesto tremties ir rezistencijos laikotarpio istorinį įamžinimą ir parodyti šio komplekso daugiafunkcines galimybes‘‘- sakė LGGRTC (Centro) vyresnysis patarėjas A.Vyšniūnas.

Prof.A.Vyšniūnas pabrėžė, kad tarpdisciplininės ir tarpinstitucinės Lietuvos Laisvės kovų istorijos įamžinimo koncepcijos pagrindu siūlome sukurti Istorinės atminties tyrimų ir edukacijos centrą, kuris reziduotų Lukiškių kalėjimo pastatų komplekse. Memorialinių kompleksų (ypač Holokausto) formavimo pasaulinė praktika (Yad Vashem Jeruzalėje, Berlyno holokausto muziejus, Karlago muziejus Dolinkoje. Tai rodo, kad tokie centrai yra nepaprastai gyvybingi, nes atlieka švietėjišką funkciją, sukuria platformą įvairioms meninėms veikloms ir projektams.

Tai yra ilgalaikis projektas, kuris yra būtinas, nes praėjus daugiau kaip 30 metų po Nepriklausomybės atstatymo, Lietuvos visuomenė dar sunkiai  suvokia skirtumo tarp „tremtinių“ ir „politinių kalinių“. Žmonės neturi elementarių žinių apie GULAG‘ą, jo struktūrą, veikimo principus. Visiškai nieko nežinoma apie Ypatinguosius lagerius, nors būtent juose kalėjo didžioji dalis Laisvės kovotojų.Labai mažai žinoma apie pasipriešinimą politinių kalinių lageriuose (Kengyras, Norilskas, Vorkuta).

Studija pagrįsta istorinio informatyvumo ir teritorinės sklaidos principu, kuris leistų dabar veikiančius atsitiktinius istorinės atminties siužetus sujungti į vieną kultūrinę-edukacinę platformą. Labai svarbu prasminant tokias skaudžias ir svarbias istorines temas: Partizanų, Gulago, Holokausto, Tuskulėnų. Iš esmės tai yra vienas kitą papildantys siužetai, kurie gali būti įgyvendinami ir realizuojami skirtinguose kompleksuose.

Tai pirmas tokio pobūdžio susitikimas – diskusija. Nutarta, kad bus tikslinama ši studija. Koncepciją numatoma pristatyti visuomenei 2022 m. balandžio mėn.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Nuotraukos LGGRTC darbuotojų

Skaityti daugiau

Aktualijos

Kiaules laikantys ūkininkai raginami neprarasti budrumo dėl AKM

Paskelbta

data

Nors Lietuvos kiaulių ūkiuose afrikinio kiaulių maro (AKM) protrūkių daugiau kaip 1,5 metų nėra nustatoma, iš Europos šis virusas nesitraukia. Sausio viduryje apie pirmą šiemet AKM židinį ūkyje, laikiusiame 168 kiaules, pranešė Slovakija.

Virusas pasitvirtino ištyrus per trumpą laikotarpį nugaišusių 8 kiaulių mėginius. Toje Slovakijos teritorijoje, kurioje buvo nustatytas AKM protrūkis, fiksuojami ir teigiami ligos atvejai šernams, todėl viena iš keliamų hipotezių – AKM virusas į kiaulių laikymo vietą pateko iš užkrėstos aplinkos.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad Slovakijoje AKM itin skaudžiai pasireiškė 2021 m. gruodžio mėnesį, kai liga buvo nustatyta dviejuose ūkiuose, kuriuose buvo laikoma virš 40 tūkst. kiaulių.

Lietuvoje AKM atvejai vis dar fiksuojami laukinėje gamtoje. 2021 m. virusas nustatytas beveik 400 šernų, per šių metų sausį – keturiems. Rizika virusą iš miško pernešti į kiaulių laikymo vietą visada išlieka, todėl mūsų šalies kiaulių augintojai raginami išlaikyti budrumą bei atsargumą, griežtai ir atsakingai taikyti biologinio saugumo priemones savo ūkiuose. Tai vienintelė efektyvi priemonė, galinti padėti apsaugoti tiek savo, tiek ir kaimynų ūkius nuo šios ligos atnešamų nuostolių. 

Ypač svarbu užtikrinti, kad kiaulių laikymo vietoje nesilankytų pašaliniai asmenys, kartu su kiaulėmis nebūtų laikomi iš laukų, ganyklų parginti gyvuliai, o kiaulės būtų šeriamos tik termiškai apdorotais pašarais. Prie įėjimų į kiaulių laikymo vietas turi būti patiesti dezinfekciniai kilimėliai, dėvimi tik darbui tvarte skirti rūbai, persiaunama avalynė ir reguliariai naudojamos dezinfekcinės priemonės.

Ūkininkų prašoma stebėti auginamų kiaulių sveikatos būklę, o kilus net menkiausiam užkrečiamosios ligos įtarimui – nedelsiant informuoti veterinarijos gydytoją, artimiausią regioninį VMVT padalinį arba pranešti bendruoju nemokamu VMVT telefono nr. 8 800 40 403.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Skaityti daugiau
REKLAMA

Skaitomiausi