Kartą, vienoje vaistinėje, kurios (nereklamuosiu), vyriškis paprašė parazitamolio. Vaistininkė korektiškai pasidomėjo, kokios bėdos ir pasiūlė „Paracetamolio“. Tūlas pilietis išsitraukęs veik staltiesės dydžio nosinę nusišniurškė ir paaiškino, jog „įsitaisė“ slogą. Tai pradžiai.
Pradžia
Ir neverta stebėtis – man vaistų pavadinimas it kinų raštas. Nors savo pasirodymą žiema pradėjo, ji paprašė rudens ją pavaduoti, o pati išvyko į Madeirų salas. Orai, kaip ir priklauso rudeniui, buvo apdovanoti rūkais, ūkanomis, miglomis ir lietumi. Jis sąžiningai pavadavo savo kaimynę – žiemą. Dėl panašios priežasties aš praleidau ir paskutinį šių metų vietos savivaldybės tarybos posėdį. Na, kam malonu girdėti kosčiojimą ir visokį šnypščiojimą? Neerzindamas tarybos narių likau namie, nes niekam nemalonios šios kūno išskyros. Orai yra tokie, kokie būna – pasitaiko tik netinkama apranga. Gerdamas aviečių arbatą nusprendžiau, jog reikia naujadaro. Esu iš mero atėmęs garbų lietuvio meilės dievo vardą. Ne paslaptis, jog kai kuriems mero patarnautojams (klapčiukams) nepatinka žodžiai – klapčiukas, kėdžiažmogis, valdžiažmogis ir pan. Pavyzdžiui, kriošena, aršus senas šunsnukis, senas pirdžius ir t. t. – žodžiai, kuriuos smalsuolis suras pasaulinio masto aktoriaus sero (riterio) Anthony Hopkins knygoje „Mums pavyko, vaiki“ („Alma littera“, Vilnius, 2025). Neskaitėte, jei ir mokate raides – ne mano problema. Pagalvojau, jog mūsų merui tiks niektauzos įvardinimas. Daug plepa, bet ką nors padaryti, kad Radviliškio savivaldybė išliptų iš šalies pamazgų duobės, nepavyko nieko. Dėl solidumo pavarčiau A. Lyberio „Sinonimų žodyną“. Ten niektauzos įvardinimas – kaip plepys (Vilnius, „Mokslas“, 1980, p. 242). Supratau – aplenkė. Gerokai aplenkė. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, Vilnius, 2012, Lietuvių kalbos instituto leidinyje, radau žodžius: niektauška, niektauza (p. 424–425) ir vėl supratau – į traukinį pavėlavau. Dar radau tauškalą, tauzyti (p. 835). Tai vienas ir tas pats. „Uždaryti tauzalą“ aptikau ir „Frazeologijos žodyne“ (Lietuvių kalbos institutas, Vilnius, 2001, p. 740). Nieko naujo. Manau, jog dabartinis mūsų meras gali būti vadinamas „Niektauza“. Daug šneka, fotografuojasi, filmuojasi. Pliurpimas ne viskas, nes labai norėčiau žinoti apie jo darbus – griūvančių malūnų, dvarų ar kitų paveldo objektų išsaugojimą, o ne apie uždaromas mokyklas, med. įstaigas ir t. t. Kai kuo pasiremsiu ir iš asmeninės patirties: vasaros pabaigoje, o gal prasidėjus rudeniui, registravausi pas akių gydytoją. Pasisekė – priims konsultacijai (gal ir gydymui) sausio mėnesį. Ar tai mano, ar mero Niektauzos problema? Gal jo? Savivaldybės gydytojo ar ligoninės direktorės kompetencijos, ar jų visų, pridėjus kai kuriuos valdžiažmogius, tarybos narių problema? Pabandysiu negailestingai įvardinti – tai elgetiškas siūlymas gydytojams specialistams darbuotis mūsų rajone. Galai nematė, bet vietos tarybos nariai turėjo priimti padorius sprendimus (siūlė narys G. Lipnevičius) ir „pastatyti ant ausų“ mūsų valdžiažmogius. Ergo (vadinasi), aš turiu moralinę teisę pavadinti konservatorius – mėšlu, socdemus – šūdu, o visokius valstietiškus liberalius žaliuosius – kompostu. Jų itin kritiškai nevertinu – tai organinės trąšos, tinkamos, pvz., kukurūzų auginimui. Todėl, mano nuomone, daugumą taryboje sudaro „šušera“. Tai rusiškas žodis, apibūdinantis šlamštą, atliekas, pašlemėkus, valkatas, menkystas. Galutinį sprendimą, kaip vertinti tarybos narių daugumą, palieku skaitytojams. Asmeniškai pranešu apie feljetono pabaigą.
Pabaiga
Mano nuomone (Jūs turite savo) meras Niektauza, jo šutvė smunka vis giliau, kaip į Biržų „Karvės olą“. Ir nebūkime naivūs – jie rimtai nedirbs. Na, nebent meras „įsitaisys“ dar vieną patarėją su įslaptintu atlyginimu.
Vytautas Mikalauskis
