Radviliškiečiai didžiuojasi žymiuoju kraštiečiu Tėvu Stanislovu. Tai buvo neeilinė asmenybė, visus žavėjusi kuklumu, paprastumu bei iš jo sklidusia dvasine šviesa.
Rugsėjo 28 d. Radviliškyje, Dariaus ir Girėno gatvėje, ant 15 numeriu pažymėto namo buvo atidengta memorialinė lenta, įamžinanti šio iškilaus kraštiečio atminimą – rugsėjo 29 d. sukanka 100 metų nuo Tėvo Stanislovo gimimo. Memorialinė lenta skelbia, kad šiame name Algirdas Mykolas Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas gimė ir augo. Tiesa, kai kurie senieji radviliškiečiai nurodo kitą jo gimimo adresą – Jaramino gatvėje. Pasak jų, šiame name, esančiame Dariaus ir Girėno gatvėje, Tėvas Stanislovas tik kurį laiką gyveno.
„Tėvas Stanislovas buvo šviesios sielos žmogus, ne vienam, atsidūrusiame užribyje, padėjęs sugrįžti į gyvenimą. Paberžėje Tėvo Stanislovo sumanymu pagamintos saulutės pasklido po visą Lietuvą“,- sakė memorialinę lentą pašventinęs kunigas E.Zeidotas.
Pagerbiant iškilaus kraštiečio atminimą, memorialinės lentos atidengimo iškilmėse dalyvavo „Radviliškio krašto bendruomenės“ nariai su pirmininku G.Lipnevičiumi, knygų mylėtojų klubo „Beržė“ nariai, Viešosios bibliotekos darbuotojai, savivaldybės valdininkai ir visi kiti, kuriems brangus vienuolio kapucino Tėvo Stanislovo atminimas.
„Tėvas Stanislovas – dvasininkas, prikėlęs naujam gyvenimui daugelį nusivylusių bei paklydusių. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad ši iškili asmenybė gimė ir užaugo Radviliškyje. Tėvui Stanislovui visada rūpėjo paprastas žmogus, o tai ypač aktualu šiuo metu, kai yra aukštinami politikai, kurie tiesiog dirba savo darbą. Tai ypač aktualu šiuo metu, artėjant rinkimams, – rajono politikai nebesidrovi ant paminklų bei meninių akcentų, statytų už viso rajono gyventojų lėšas, išsikalti savo pavardes. Mūsų bendruomenei, kaip ir šiam Lietuvos šviesuoliui, labiau rūpi paprastas žmogus “,- sakė „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius.
Po oficialiosios memorialinės lentos atidengimo ceremonijos visi atvyko į Radviliškio viešosios bibliotekos konferencijų salę, kurioje laukė prisiminimų vakaras. Prisiminimais dalinosi šiaulietė rašytoja, žurnalistė Vitalija Morkūnienė. Viešnia pasakojo, jog nemažai laiko praleidusi Dotnuvoje, Tėvo Stanislovo celėje, kur prasmingi pasikalbėjimai taip įsirėžę atmintin, kad, rodos, jie šnekėję vos vakar. Moteris sukaupusi nemažai Tėvo Stanislovo pamokslų, patarimų, maloniai pasidalino jais su publika. Šiaulių valstybinio dramos teatro aktorius ir bibliotekos bičiulis Vladas Baranauskas paskaitė kapucinų vienuolio pamokslų.
Prisiminimų vakarą labai pagyvino Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos liturginio choro giesmės, kuriam vadovauja choro vadovė ir progimnazijos muzikos mokytoja Rolanda Kalakauskienė. Chorui akomponavo radviliškietis, smuikininkas Rolandas Sereika, kuris renginio pabaigoje atliko kūrinį „Aleliuja“.
Dar viena viešnia atvykusi iš Kauno, „Veršva“ asociacijos pirmininkė, humanitarinių mokslų magistrė, kraštietė Stasė Mickutė, plačiai nuspalvino Tėvo Stanislovo portretą atskleisdama įvairių faktų apie vienuolio gyvenimą. Kraštietė tvirtino, kad tai buvo nepaprasta asmenybė, kuri bet kokiu momentu rasdavo tinkamą žodį, patarimą.
Šis įspūdingas prisiminimų vakaras, skirtas Tėvo Stanislovo 100-osioms gimimo metinėms pažymėti nejučiomis prabėgo, palikdamas neišdildomus įspūdžius apie iškilaus kraštiečio asmenybę.
„Radviliškio krašto“ informacija
