Radviliškio ligoninė dar kartą atsidūrė dėmesio centre – šįkart ne dėl medicininių pasiekimų, o dėl pacientės, kuri planinės operacijos metu patyrė sunkų nudegimą. Kol moteris kovoja su skausmu ir ieško realios pagalbos kitur, ligoninė incidentą vadina „nepageidaujamu įvykiu“ ir atsakomybę perkelia formaliems teisiniams procesams. Ši istorija jau keliasi į teismą – papildydama skandalų grandinę, vis labiau temdančią gydymo įstaigos reputaciją.
Tuo tarpu faktinis Radviliškio ligoninės direktorės Aušros Čiūdarienės vadovas – Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis – kol kas, regis, į ligoninės reputaciją ardančius ir besikartojančius skandalus žvelgia pro pirštus, taip ignoruodamas visą eilę incidentų, kurie kelia rimtų klausimų ne tik dėl pacientų saugumo, bet ir dėl steigėjo atsakomybės už savivaldybės valdomos įstaigos veiklą.
Nuo paprastos traumos – iki ilgo ir skausmingo gydymo maratono
Pacientės L. V. istorija prasidėjo dar 2025 metų spalio 12 dieną, kai dėl kojos traumos ji kreipėsi į Radviliškio ligoninės Priėmimo skyrių. Atlikus radiologinius tyrimus, buvo nustatyti lateralinės ir medialinės kulkšnies lūžiai. Skubios operacijos indikacijų tąkart nenustatyta – L. V. buvo uždėta gipso longetė, paskirti vaistai nuo skausmo, rekomenduota ramybė bei planinė ortopedo–traumatologo konsultacija po kelių savaičių. Moteris išleista gydytis namo ambulatoriškai.
Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodė įprasta, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, būtent nuo šios dienos prasidėjo ilgas ir alinantis gydymo etapas. Pasak L. V., skausmai nemažėjo, tačiau artimiausia laisva vieta specialisto konsultacijai buvo tik spalio 28 dieną. Galiausiai, spalio 28-ąją ortopedo–traumatologo konsultacijos metu buvo konstatuota, kad operacija neišvengiama. Ji suplanuota lapkričio 4 dieną. Būtent ši data, pasak L. V., tapo lūžio tašku – ne tik gydymo, bet ir jos pasitikėjimo visa Radviliškio ligonine prasme.
„Gydytojas pasakė tiesiai: įkaito aparatas ir užsidegė koja“
Lapkričio 4 dieną L. V. buvo operuota taikant bendrąją nejautrą. Prieš operaciją jai buvo pasakyta, kad procedūra truks apie valandą, tačiau faktiškai operacija užsitęsė daugiau nei dvi valandas. Atsigavusi po narkozės pacientė pastebėjo, kad subintuota ne tik operuota vieta, bet visa koja – nuo pėdos iki šlaunies.
„Man tai iš karto pasirodė keista. Paklausiau, kodėl taip yra, bet gydytojas pasakė, kad po narkozės bus sunku viską paaiškinti, ir pažadėjo pakalbėti kitą dieną“, – prisimena L. V.
Kitą rytą ji išgirdo paaiškinimą, kuris iki šiol, anot moters, skamba sunkiai suvokiamai.
„Gydytojas pasakė tiesiai – operacijos metu įkaito aparatas, kilo liepsna ir užsidegė koja. Liepsną, pasak jo, gesino vandeniu. Kaip tai galėjo nutikti, jis pats sakė nesuprantantis“, – pasakoja pacientė.
Pasak jos, tą pačią dieną buvo užsiminta, kad dėl patirtų nudegimų ateityje gali prireikti plastinės operacijos.
Mėnuo stacionare – be realaus gijimo
Nuo tos akimirkos L. V. gydymas tapo ne tik sudėtingesnis, bet ir itin skausmingas. Ji beveik mėnesį praleido Radviliškio ligoninės stacionare. Pasak moters, nudegimų vietos buvo itin jautrios, skausmas – nuolatinis, todėl teko vartoti stiprius nuskausminamuosius. Negana to, moteris teigė, kad tvarsčius personalas kartais tiesiog per prievartą nuimdavo nelaukdami, kol jie atmirks. L. V. teigė visą šį laikotarpį dėl sunkių nudegimų jutusi stiprų skausmą.
Negana to, galimą gydytojų nekompetenciją, pasak moters, išryškino ir kitas faktas. Moteris taip pat tvirtina, kad gipsas buvo uždėtas netinkamai ir tik jai pačiai atkreipus dėmesį, jog skausmas stiprėja, koja buvo pertvarstyta. Vis dėlto, po beveik mėnesio gydymas ligoninėje buvo baigtas, nors, pasak pacientės, nudegimo žaizdos dar nebuvo sugijusios.
Šiuo metu L. V. gydosi Klaipėdoje ir privačioje gydymo įstaigoje Radviliškyje. Klaipėdos medikai L. V. patikino, kad jos net ir dabar, 2026 metų vasario pradžioje, dar laukia ilgas gijimo procesas, o ateityje gali prireikti plastinės chirurgijos ar specialių nudegimų gydymo procedūrų.
„Teisiškai – ne jų problema, žmogiškai – taip pat ne“
Didžiausią nusivylimą L. V. kelia ne tik patirta fizinė žala ir iki šiol besitęsiantis gydymas, bet ir, jos žodžiais, visiškas ligoninės administracijos atsiribojimas nuo situacijos. Pasak pacientės, nuo pat incidento ji taip ir nesulaukė jokio tiesioginio, žmogiško kontakto ar realaus bandymo spręsti problemą.
„Iš ligoninės direktorės Aušros Čiūdarienės nesulaukiau nieko: nebuvo nei bandymo kalbėtis, nei pasiūlymo ieškoti sprendimų, galiausiai išvis nieko, ką galima vadinti normaliu pokalbiu. Ligoninės direktorė A. Čiūdarienė su manimi praktiškai nebendravo. Dėl to su ja bendrauju tik per advokatą“, – sako L. V.
Anot jos, ypač skaudina tai, kad ligoninės vadovybė, nors ir žinojo apie patirtą žalą bei ilgą gydymo procesą, nesiėmė iniciatyvos net elementariam dialogui. „Su direktore susisiekti nepavyko. Ji nesileido į jokias kalbas, nebuvo jokio žmogiško pasirūpinimo nukentėjusiu pacientu. Atrodė, kad mano situacija tiesiog neįdomi“, – pasakoja moteris.
L. V. pabrėžia, kad gydantis gydytojas taip pat nepasiūlė jokių konkrečių sprendimų, kaip būtų galima padėti spręsti patirtų nudegimų pasekmes. „Buvo pasakyta tik tiek, kad jeigu ateityje reikės plastinės chirurgijos, galės rekomenduoti specialistą. Ir viskas. Jokio plano, jokios pagalbos“, – teigia ji.
Pacientė patvirtina, kad kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, tačiau šios institucijos procedūros, jos teigimu, yra ilgos ir neatitinkančios realios situacijos, kai gydymo reikia nedelsiant.
„Į komisiją kreipiausi, bet man pasakyta, kad rezultatai bus tik maždaug gegužę. O ką man daryti iki tol? Koja negyja jau trečią mėnesį, reikalingas tolimesnis gydymas, galbūt plastinė operacija ar kojos šlifavimas“, – sako L. V. Pasak jos, dėl šios priežasties sprendimas kreiptis į teismą tapo neišvengiamas.
Ligoninės direktorė A. Čiūdarienė: sistema atlygins, ligoninė atsakomybės nemato
Radviliškio ligoninės direktorė Aušra Čiūdarienė „Radviliškio krašto“ redakcijai pateiktame atsakyme didžiausią dėmesį skiria ne pačiam incidentui ar pacientės būklei, o teisiniam mechanizmui, kuris, pasak jos, leidžia ligoninei išvengti bet kokių finansinių pasekmių.
Direktorė pabrėžia, kad įvykis buvo užregistruotas ir ištirtas kaip nepageidaujamas, o jo priežastis – medicinos įrangos gedimas. Tačiau bene svarbiausia direktorės komentaro žiniasklaidai dalis skirta aiškinimui, jog pagal galiojantį Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą visa pacientams padaryta žala atlyginama ne gydymo įstaigos, o specialaus valstybės administruojamo fondo lėšomis. „Dėl šios priežasties pacientės prašymas ligoninei atlyginti žalą negalėtų būti patenkintas“, – nurodoma direktorės atsakyme.
Už Radviliškio ligoninės klaidą sumokės valstybė, tad problemos kaip nebūta?
Kitaip tariant, ligoninės direktorė A. Čiūdarienė aiškiai akcentuoja, kad finansinė atsakomybė už pacientės patirtą žalą nekrenta pačiai įstaigai, o yra perkeliama sistemai, kurioje kaupiamos visų gydymo įstaigų įmokos. Ligoninės pozicijoje taip pat pabrėžiama, kad žalos atlyginimo bylose ji apskritai nedalyvauja kaip bylos šalis, todėl jos nuomonė konkrečiu atveju esą neturi teisinės reikšmės.
Direktorė taip pat abejoja pacientės kreipimosi į teismą faktu, nurodydama, kad kol nėra Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo, teismo procesas esą negalimas. Tačiau net ir šioje vietoje pabrėžiama, jog pacientės žalos atlyginimo reikalavimas laikomas „visiškai priimtinu pažeistų teisių gynimo būdu“ – su sąlyga, kad jis bus sprendžiamas ne ligoninės, o fondo lygmeniu.
Savo pavaldinių veiksmuose ligoninės direktorė klaidų neįžvelgia
Atsakymo pabaigoje A. Čiūdarienė pažymi, kad ligoninė „žmogiškąja prasme išgyvena dėl pacientės patirtų neigiamų išgyvenimų“, tačiau tuo pat metu konstatuoja, jog nei teisinės, nei drausminės atsakomybės ligoninės darbuotojų veiksmuose neįžvelgia.
Toks atsakymas leidžia suprasti, kad tol, kol finansinė našta nepaliečia pačios įstaigos biudžeto, pati situacija ligoninės administracijai nekelia nei atsakomybės klausimų, nei realaus intereso ieškoti sprendimų pacientės atžvilgiu.
Meras K. Račkauskis: „Tai ne mūsų kompetencija“ – atsakomybė lieka be šeimininko
Radviliškio ligoninės vadovė A. Čiūdarienė tiesiogiai yra pavaldi Radviliškio rajono savivaldybės merui Kazimierui Račkauskiui. Tačiau meras Kazimieras Račkauskis, atsakydamas į redakcijos klausimus dėl pacientės L. V. patirtos žalos ir ligoninės administracijos veiksmų, pasirinko aiškią gynybinę poziciją – atsiriboti nuo situacijos ir visą atsakomybę perkelti kitoms institucijoms.
Nors savivaldybė yra Viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės steigėja, mero atsakyme nuosekliai kartojama, kad nei meras, nei savivaldybės administracija neturi jokių teisinių galių vertinti nei medicininių incidentų, nei pacientų saugos situacijos, nei administracinių sprendimų. Kitaip tariant, steigėjas deklaruoja, kad negali nei vertinti, nei inicijuoti, nei imtis lyderystės, net kai ligoninę vienas po kito purto reputaciją griaunantys skandalai.
Į redakcijos merui patiektą klausimą, ar savivaldybei buvo pavesta ištirti konkretų konkretų atvejį, tiesioginis atsakymas taip ir nepateikiamas. Vietoje to meras pateikia ilgą sąrašą institucijų, į kurias, K. Račkauskio teigimu, nukentėjusi pacientė savarankiškai dar galėtų kreiptis – nuo Akreditavimo tarnybos iki Lietuvos Bioetikos komiteto ir teismų. Šis atsakymas labiau primena instrukciją, kaip pacientui pačiam klaidžioti po sistemą, o ne steigėjo poziciją dėl akivaizdžiai rimto incidento.
Ligoninėje liepsnoja įranga, žalojami pacientai, tačiau savivaldybės vadovai tyrimui priežasčių nemato
Dar ryškesnis K. Račkauskio atsakomybės vengimas matomas atsakant į kitą redakcijos merui užduotį klausimą, ar savivaldybė svarsto galimybę inicijuoti nepriklausomą ligoninės veiklos, pacientų saugos ir administracinių sprendimų vertinimą. Į šį klausimą meras neatsako iš esmės, apsiribodamas teiginiu, kad savivaldybė sprendimus svarstys tik gavusi „oficialias kompetentingų institucijų išvadas“. Tai reiškia, kad jokios iniciatyvos imtis veiksmų savo noru savivaldybė nenumato.
Paradoksalu, tačiau būtent savivaldybė skiria ligoninės vadovą, tvirtina strateginius sprendimus, skirsto investicijas ir viešai kalba apie pasitikėjimą sveikatos sistema. Vis dėlto susidūrus su realiomis problemomis, steigėjas renkasi atsitraukimo taktiką – laukti, kol kažkas kitas prisiims atsakomybę.
Meras, neviangiantis fotografuotis ir girtis ligoninės remontais, vengia sprendimų dėl rimtų problemų
Komentaro redakcijai pabaigoje meras pereina prie investicijų ir infrastruktūros temos, tiesiog pateikia ilgą reklamą, ką ruošiasi remontuoti ir kaip ligoninėje esą viskas vyksta gerai: modernizuojama aparatūra, gerinamos darbo sąlygos, pritraukiami specialistai, renovuojama ligoninės virtuvė. Tačiau nei pacientų sauga, nei administracinės klaidos, nei pasikartojantys incidentai šiame mero atsakyme žiniasklaidai visiškai nebeanalizuojami.
Taip susidaro aiškus vaizdas: kai kalbama apie projektus ir lėšas – savivaldybė ir meras savo atskaitomybę prieš rinkėjus mato ir girdi. Kai kalbama apie atsakomybę, ligoninės reputacijos krizę ir žmonių pasitikėjimą – merui kompetencijų ribos staiga tampa neįveikiamos.
Pacientės byla keliauja į teismą, ligoninė ramina, kad žalą atlygins fondas, o steigėjas laukia išvadų. Klausimas lieka atviras: jeigu už klaidas neatsako nei ligoninė, nei savivaldybė, tai kas Radviliškyje iš tikrųjų atsako už pacientų saugą?
Kai klaidos pripažįstamos, bet atsakomybė – niekieno
Kol dokumentai keliauja iš kabineto į kabinetą, o atsakomybė ištirpsta tarp „nepageidaujamų įvykių“, „fondų“ ir „kompetencijų ribų“, realus žmogus lieka vienas – su skausmu, nepagijusiomis žaizdomis ir ilgu, neapibrėžtu gijimo keliu. Ši istorija jau seniai nebe apie vieną nudegintą koją ar vieną nesėkmingą operaciją. Tai istorija apie sistemą, kurioje klaidos oficialiai pripažįstamos, tačiau niekas už jas neprisiima atsakomybės, nes visada atsiranda procedūra, fondas ar institucija, už kurios galima pasislėpti.
Emilija Laukagalytė
