Pastabūs mūsų senoliai pavasarį, balandžio mėnesį, įdėmiai stebėdavo orus ir pagal juos spręsdavo, kokia bus vasara, koks bus derlius.
Buvo tikima, kad Šv. Velykų rytmetį ne tik saulė šokanti, bet ir vėjo kryptis pranašaujanti vasaros orus. Jei per procesiją vėjas stiprus, tai nepastovūs orai išbus iki Petrinių. Ir šv. Velykų, ir Sekminių trečiosios dienos, kitur ketvirtosios, nuo senovės vadintos Ledų dienomis. Drausta tądien judinti žemę, antraip ledų kruša vasarą išguldytų pasėlius.
Geros vasaros ženklas – perkūnija per Velykas
Šalna per Jurgines (balandžio 23 d.) yra blogas ženklas – pavasaris bus vėlyvas. Rasota Jurginių žolė – ankstyvas pavasaris. Jeigu beržas anksčiau už alksnį sprogsta, vasara bus sausa, jeigu atvirkščiai – drėgna. Lietingą vasarą pranašauja skruzdėlės, įsirengusios ant kupstelio. Šaltos vasaros ženklas – kai skruzdėlyno angos atsuktos į pietus, o paukščių lizdai – pietinėje užuovėjoje. Jei gegutė pirmąkart užkukuotų jau sulapojus medžiams, galima tikėtis gerų metų, o jei plikose šakose – nederlių. Sakydavo, jog žmonės tada „kukuos“, badmečio prispausti.
Tikruoju pavasario pranašu laikytas pirmasis griaustinis. Todėl labai svarbu, iš kurios pusės jis „pareina“ ar „parvažiuoja“. Jei sudunda iš vakarų, tikimasi lietingos vasaros, iš rytų – saulėtos, bet žvarbios; iš pietų, arba, kaip žemaičiai pasakytų, „nuo Prūsų ar pusiaudienio“ – šiltos, malonios, dosnios. Ir dar svarbu, ar pirmoje dienos pusėje, ar po pietų griaudžia: kuo vėliau, tuo vasara bus sausringesnė.
Ankstyva perkūnija blogai: jei ežeruose dar laikosi ledas ar sniegas pagrioviais neištirpęs, tai reikštų, kad šienui žolės nepriaugs, o ir rugių derlius menkas tebus. Geriau, jei pirmą kartą nugriaudžia, kaip sakoma, „ant išsprogusių medžių“, bet iki Jurginių. Lietuvininkai Prūsuose taip sakydavę: „Jei balandį Perkūnas grūmoja, laukininkai daug javų dagoja.“ Tačiau tokie eiliavimai tikriausiai bus paplitę per kalendorius, o paimti iš kaimyninių tautų.
Užvis geriausias būsimos vasaros ženklas – perkūnas per Velykas. Šie tikėjimai labai seni – juose žymūs indoeuropietiškojo mito apie metų pradžią pėdsakai. Pavasaris prasidėdavęs dievaičiui Perkūnui įveikus požemio ir žiemos valdovą Veliną. Griausmingi metai laikyti derlingais. Pirmojo griaustinio mitologizavimą patvirtina paprotys pasivolioti ant „užgriaustos“ žemės, tai daroma sveikatos labui.
Ir dar apie balandį sakoma:
Jei balandis sausas, liepa bus lietinga.
Šiltas balandis, šlapias mojus – bus javai kaip gojus, bus kluonuose rojus.
Šaltas balandis pranašauja karštą vasarą, gražų rudenį.
Varnėnų garsus švilpavimas pranašauja giedrą.
Balandžio lietūs – aukso verti.
Šlapias balandis – žalias gegužis.
Kur balandį upės, ten liepą balutės.
„Radviliškio krašto“ informacija
