1983 m. birželio pradžioje lietuvei mergaitei Rasai Prascevičiūtei traktorine žoliapjove, kurią vairavo jos tėvas, buvo nupjautos abi kojų pėdos. Mergaitei tada buvo treji metukai. Kai įvyko nelaimingas atsitikimas, mergaitė kartu su sesute dvyne žaidė slėpynes kaimo pievoje.
Tuo metu jų tėvas Prascevičius paleido žoliapjovę. Po akimirkos, kai agregatas pajudėjo, vyras išgirdo vaiko riksmą. Žoliapjovė dukrai nurėžė abi kojas.
Artimiausia ligoninė Radviliškyje neturėjo operacijai reikalingos įrangos. Tuomet vietiniai gydytojai susisiekė su Maskva, su chirurgu Ramazu Datiašviliu.
Mergaitės transportavimui specialiai buvo paskirtas karinis lėktuvas „TU – 34“. Praėjus 12 valandų po tragedijos, Datiašvilis Filatovo vaikų ligoninėje pasitiko mažąją pacientę iš Lietuvos.
Gydytojas nusprendė prisiūti mergaitei kojas. Kartu su Datiašviliu operaciją atliko profesorius V. Krylovas, anesteziologai, širdies chirurgai, operacinės seselės.
Kai Rasa atsigavo po anestezijos, gyd. Datiašvilis suprato, kad pirmoji galūnių implantavimo operacija buvo sėkminga – kojos buvo šiltos, kraujotaka atstatyta.
Po operacijos mergaitei teko išgyventi skausmingą reabilitacijos terapiją, tačiau praėjus dviems savaitėms nuo jos pradžios, Raselė pradėjo vaikščioti.
Kol mergaitė buvo ligoninėje ir jai grįžus namo, žaislus jai siuntė žmonės iš įvairiausių pasaulio šalių, nes apie unikalią operaciją rašė visi laikraščiai.
Rasos kaimynai pasakojo, kaip jos mama pradėjo pardavinėti mergaitei atsiųstus žaislus ir už gautus pinigus pirkdavo degtinę.Tuomet vietos valdžia iš motinos ir tėvo atėmė tėvystės teises.
Mergaitė keletą metų praleido tai vienoje, tai kitoje ligoninėje.
Kai Raselei suėjo dešimt metų, jai prireikė dar vienos sudėtingos operacijos dėl to, kad viena jos kojytė buvo šiek tiek trumpesnė už kitą.
Lietuvos žurnalistai nufilmavo Rasos istoriją ir paragino žmones įsivaikinti liūdno likimo mergaitę.
Į tai atsiliepė mokytojų Adomaičių šeima, gyvenusi netoli Rasos namų ir turėjusi du savo vaikus.
Tėvai mergaitę keletą kartų aplankė, tačiau pokalbiuose dažniausiai buvo keliami klausimai, kiek pinigų įtėviai gauna už vaiką.
Baigusi aukštąjį mokslą Lietuvoje Rasa su draugu išvyko gyventi į Vokietiją.
Ten ji sutiko jauną vaikiną Efraimą, kuris vėliau tapo jos vyru.
Jų šeimoje yra trys vaikai – bendra dukra ir du sūnūs iš pirmosios Efraimo santuokos.
Į Lietuvą Rasa atvyksta retai – kartą per metus, savaitei. Aplanko įmotę ir sesę su keturiais vaikais.
Rasa save laiko visiškai sveiku žmogumi. Kartais jai kojas suskausta, bet ir sveiki žmonės jaučia kojų skausmus: „Mes su vyru net bėgiojame. Man jokių apribojimų nėra. Aš esu sveikiausias žmogus“, – sakė Rasa.
Ji vis dar bendrauja su Datiašviliu. Gydytojas pažadėjo Rasai kada nors su ja susitikti ir kartu pašokti.
Gyd. Datiašvilis dirba mikrochirurgu Rutgerso universiteto plastinės chirurgijos katedroje, profesoriauja. Universitetas yra Naujajame Džersyje.
Nors Rasa yra lietuvė, gyvena Vokietijoje, bet prisipažįsta, kad žiūri tik rusiškas laidas ir naujienas: „Tai man išlikę nuo vaikystės, – sako Rasa, – aš buvau sužavėta, kaip jie mane sutiko, o Maskvos vaizdai liko atmintyje iki šiol“, – sakė Rasa.
Mergina prašė perduoti, kad ji yra dėkinga visiems žmonėms, kurie jai padėjo tragišką jos gyvenimo dieną. Juk per skubėjimą į ligoninę buvo pamirštos pievoje pasimetusios mano kojos. Žmonės grįžo, ieškojo, surado, apdėjo šaldyta žuvimi. Po to vyko skrydis į Maskvą kariniu lėktuvu, po to vyko abiejų kojų replantacijos operacija, dirbo šitokia komanda medikų, stengėsi padėti neturtingos šeimos vaikui iš svetimos šalies.
Unikali operacija vyko sugedus mikroskopui, pusiau prieblandoje. Tai buvo ne operacija, o karžygystė, kurios iki šiol nepakartojo absoliučiai niekas, nors medicina padarė milžinišką pažangą. Pakartoti Datiašvilio žygdarbio nesiryžtų niekas ir šiandien.
„Visagaliais“ vadinami šiuolaikiniai mikrochirurgai tuometę Datiašvilio operaciją vadina stebuklu ir avantiūra.
Visi žurnalistų apklausti mikrochirurgai sutartinai tvirtino, – jei nuo nelaimės būtų praėję 12 valandų, kaip Rasos atveju, prisiuvinėti vaikui kojų jie nesiryžtų nė vienas, nes operacijos sėkmė būtų neįsivaizduojama.
Medicina teigia, kad jau po trijų valandų prasideda negrįžtami procesai.
Ir tik vienintelis gyd. Datiašvilis, šiuo metu gerbiamas Amerikos chirurgas, išgirdęs žiniasklaidos klausimą, pasakė: „Taip. Aš ir vėl operuočiau“.
Rasos nuomone, tokio scenarijaus šiandien išvis pakartoti būtų neįmanoma.
Kas nors būtinai pasakytų: „Neturiu benzino. Ji iškruvins mano mašiną. Viskas brangiai kainuoja, duokit pinigų. Manau, taip tikrai būtų. Dar kartą visiems Jums Ačiū“, – sakė Rasa.
Prieš kurį laiką LNK televizijoje vyko unikalus legendinės istorijos dalyvių susitikimas – Rasa, kartu su dukrele, kuriai tada buvo tiek pat metų, kiek per tragediją Rasai, atskrido iš Vokietijos ir susitiko su savo gydytoju.
Tai buvo nepakartojamos džiaugsmo akimirkos.
Antanina Strumilienė
