Radviliškio rajono savivaldybėje ir vėl matome gerai pažįstamą scenarijų – opozicinės frakcijos lyderis, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys Gediminas Lipnevičius tampa taikiniu ne dėl padarytų pažeidimų, o dėl to, kad garsiai užduoda nepatogius klausimus.
Šį kartą puolimo priežastimi tapo tarybos posėdyje ištartas žodis „prichvatizacija“. Būtent taip Gediminas Lipnevičius apibūdino procesus, susijusius su Radviliškio autobusų stoties ateitimi ir viešai išreiškė nuogąstavimus, kad visuomenei svarbus objektas gali būti nesąžiningai perduotas privatiems interesams.
Vietoj atsakymų į keliamus klausimus buvo pasirinktas kitas kelias – pradėtas aiškintis vieno žodžio vartojimas, inicijuotas paties mero Kazimiero Račkauskio kreipimusi į Etikos komisiją.
Dar didesnį paradoksą atskleidė birželio 4 dieną vykęs Etikos komisijos posėdis. Komisija vienu metu svarstė dvi istorijas. Pirmoji buvo susijusi su Gedimino Lipnevičiaus prašymu ištirti mero K. Račkauskio veiksmus tarybos posėdyje, kai buvo nutraukiami jo pasisakymai ir išjungiamas mikrofonas. Antroji – mero kreipimasis dėl žodžio „prichvatizacija“ kaltinant G. Lipnevičių.
Dvi istorijos – du skirtingi požiūriai?
Nagrinėjant abu klausimus neišvengiamai susidarė įspūdis, kad jiems buvo skiriamas nevienodas dėmesys. Svarstant Gedimino Lipnevičiaus kreipimąsi daug diskutuota apie komisijos kompetencijos ribas. Buvo keliami klausimai, ar tarybos nario pasisakymų nutraukimas, mikrofono išjungimas ir tarybos darbo tvarka apskritai yra Etikos komisijos nagrinėjamas klausimas. Komisijos nariai aptarinėjo reglamento taikymo niuansus, aiškinosi procedūrinius aspektus ir svarstė, ar toks tyrimas apskritai turėtų būti pradėtas.
Tuo tarpu mero kreipimasis dėl žodžio „prichvatizacija“ tokių abejonių nesukėlė. Nors, kaip posėdžio metu informavo komisijos pirmininkas Romas Kalvaitis, šis kreipimasis buvo gautas vos dieną prieš posėdį, komisija vienbalsiai sutiko jį įtraukti į darbotvarkę ir pradėti nagrinėti. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar abiem atvejais buvo taikomi vienodi vertinimo standartai.
Ar tarybos narys turėjo teisę posėdyje pasisakyti?
Svarstant Gedimino Lipnevičiaus kreipimąsi paaiškėjo, kad net pačioje komisijoje nėra vieningo požiūrio į tai, kas įvyko balandžio 30 dienos tarybos posėdyje.
Vieni komisijos nariai laikėsi pozicijos, kad tarybos nario pasisakymas buvo susijęs su svarstomu klausimu ir kad jis turėjo teisę iki galo išdėstyti savo argumentus. Kiti manė, jog buvo nukrypta nuo svarstomos temos, todėl mero sprendimas nutraukti pasisakymą buvo pagrįstas.
Iš esmės komisijoje buvo ginčijamasi ne dėl pačių faktų, o dėl jų interpretavimo. Vieni tuos pačius veiksmus vertino kaip tarybos nario teisės pasisakyti ribojimą, kiti – kaip teisėtą posėdžio vedimo tvarkos užtikrinimą. Galutinį sprendimą nulėmė balsų dauguma. Bet ar buvo galima tikėtis kitokio sprendimą? Juk net penki iš septynių Etikos komisijos narių yra mero lyderiaujamos koalicijos atstovai.
Komisijos pirmininkas stojo G. Lipnevičiaus pusėn
Po posėdžio paaiškėjo aplinkybė, kuri šiai istorijai suteikė dar daugiau politinio svorio. Etikos komisijos pirmininkas Romas Kalvaitis redakcijai patvirtino, kad jo pozicija iš esmės nesutapo su komisijos daugumos priimtu sprendimu.
„Mano ir tarybos narės Vilmos Aleknienės nuomonės ir situacijų vertinimai kardinaliai skiriasi nuo daugumos komisijos narių. Sprendimus nulėmė balsų dauguma. Tai valdančios daugumos atstovai“, – nurodė R. Kalvaitis.
Pasak komisijos pirmininko, Gediminas Lipnevičius neviršijo pasisakymui skirto laiko, o jo pasisakymo nutraukimas ir mikrofono išjungimas galėjo apriboti tarybos nario galimybę iki galo išsakyti savo poziciją.
R. Kalvaičio teigimu, buvo verta diskutuoti ne tik apie vieną konkretų epizodą, bet ir apie platesnį klausimą – opozicijos galimybes užduoti klausimus, tarybos narių teisę atstovauti gyventojams bei bendrą tarybos posėdžių vedimo praktiką. Tačiau dauguma komisijos narių nusprendė apsiriboti siauresniu situacijos vertinimu.
Pagrindinio įrašo nebuvo matę visi komisijos nariai
Posėdžio metu paaiškėjo ir dar viena aplinkybė. Komisijos nariai Jonas Povilaitis ir Justas Malinauskas pripažino iki posėdžio nebuvę peržiūrėję pagrindinio vaizdo įrašo, kuriuo buvo grindžiamas Gedimino Lipnevičiaus kreipimasis. Tai reiškia, kad bent dalis komisijos narių formavo savo poziciją neišanalizavę pagrindinio faktinio šaltinio. Kyla klausimas, kaip kokybiškai pasiruošę į posėdį ateina Etikos komisijos nariai, jei netgi neskiria laiko reikiamos medžiagos analizei.
Tokia aplinkybė savaime nereiškia, kad komisijos sprendimas buvo neteisingas, nes posėdyje buvo peržiūrimas vaizdo įrašas, tačiau neišvengiamai kelia klausimą, ar visos aplinkybės buvo įvertintos vienodai kruopščiai ir ar komisija disponavo visa reikalinga informacija prieš priimdama sprendimą.
Nuo autobusų stoties ateities – prie vieno žodžio
Dar didesnis kontrastas išryškėjo svarstant mero kreipimąsi: G. Lipnevičiaus prašymą komisija atmetė, tačiau mero skundo ėmėsi su dviguba jėga, o diskusija apie opozicijos teises ir demokratines procedūras netrukus užleido vietą vieno žodžio reikšmės aiškinimuisi.
Meras savo kreipimesi teigė, kad terminas „prichvatizacija“ gali būti suprantamas kaip užuomina į neteisėtą valstybės turto pasisavinimą ir sudaryti įspūdį apie galimą korupcinę veiklą. Tačiau kartu taip ir liko neatsakytas pagrindinis klausimas – ar šis terminas buvo vartojamas kaip tiesioginis kaltinimas, ar kaip politinis vertinimas ir nepritarimo išraiška savivaldybės pasirinktai krypčiai. Ne mažiau svarbu ir tai, kad komisija ėmėsi vertinti politinėje diskusijoje pavartoto žodžio reikšmę, nors nebuvo pateikta jokia kalbinė ekspertizė ar kalbos specialistų išvada.
Stebint posėdį susidaro nuomonė, kad siekiama bet kokia kaina prisikabinti ar susidoroti su tarybos nariu, o ne spręsti tarybos nario paviešintą informaciją dėl autobusų stoties ir jos teritorijos galimai neskaidraus perleidimo privačiam verslui.
Į klausimus apie politinės nuomonės ribas meras neatsakė
Siekdama išsiaiškinti, kodėl dėl žodžio „prichvatizacija“ buvo kreiptasi į Etikos komisiją, redakcija pateikė merui Kazimierui Račkauskiui keletą konkrečių klausimų.
Buvo prašoma paaiškinti, kuri konkreti G. Lipnevičiaus pasisakymo dalis, mero nuomone, buvo neetiška, ar terminas „prichvatizacija“ laikomas įžeidimu, ar politiniu vertinimu, kokią žalą šio žodžio pavartojimas padarė savivaldybei ar jos reputacijai, taip pat ar politikai turi teisę kritikuoti valdžios sprendimus vartodami aštresnius vertinamuosius žodžius. Tačiau nė į vieną iš šių klausimų konkretaus atsakymo pateikta nebuvo.
Vietoje to savivaldybė nurodė, kad mero pozicija jau yra išdėstyta Etikos komisijai pateiktame kreipimesi, todėl papildomai komentuoti situacijos neketinama.
G. Lipnevičius: „Tai jau ne pirmas kartas, kai vietoje argumentų pasirenkami puolimai prieš mane“
Vertindamas situaciją, Gediminas Lipnevičius savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalijo viešu komentaru, kuriame teigė manantis, kad diskusija sąmoningai nukreipiama nuo opozicijos keliamų klausimų prie paties klausimus užduodančio politiko.
Pasak G. Lipnevičiaus, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas ne vieno žodžio analizei, o klausimams dėl viešojo turto valdymo ir autobusų stoties ateities.
„Manau, kad tikroji problema yra visai kita. Išdrįsau garsiai pasakyti tai, apie ką kalba daugelis gyventojų – ar autobusų stotis nėra stumiama privačių interesų link? Ar viešasis turtas nėra atiduodamas vis toliau nuo visuomenės kontrolės? Į šiuos klausimus atsakymų nesulaukėme“, – teigė tarybos narys.
G. Lipnevičiaus vertinimu, tai nėra pirmas atvejis, kai vietoje diskusijos apie keliamų klausimų esmę dėmesys sutelkiamas į jį patį ir opozicijos veiklą. „Tai jau ne pirmas kartas, kai vietoje argumentų pasirenkami puolimai prieš mane ir opoziciją. Tačiau kuo daugiau pastangų skiriama kritikų nutildymui, tuo daugiau žmonių pradeda klausti – kodėl taip bijoma viešų klausimų?“ – komentavo jis.
Politikas taip pat pabrėžė, kad gyventojai turi teisę žinoti, kaip valdomas jiems priklausantis turtas ir kokie sprendimai priimami dėl rajono ateities, o opozicijos pareiga – kelti klausimus net ir tuomet, kai jie tampa nepatogūs valdančiajai daugumai.
Ar tai dar vienas bandymas nukreipti dėmesį?
Tai nėra pirmas kartas, kai konfliktas tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos persikelia iš sprendimų turinio į pačių opozicijos politikų veiksmų vertinimą. Pastaraisiais mėnesiais viešų diskusijų objektu jau buvo tapę opozicijos klausimai Mažumos valandos metu, tarybos narių pasisakymų ribojimas bei mikrofonų išjungimo praktika tarybos posėdžiuose. Todėl ir šį kartą kyla klausimas, ar dėmesys buvo sutelktas į problemą, kurią opozicija bandė kelti, ar į žmogų, kuris ją iškėlė. Juk demokratinėje politikoje svarbiausia turėtų būti ne tai, ar kritika yra patogi valdžiai, o tai, ar į ją atsakoma argumentais.
Todėl po Etikos komisijos posėdžio lieka atviras klausimas: ar svarbiausia buvo išsiaiškinti vieno žodžio reikšmę, ar atsakyti į opozicijos keliamus klausimus dėl autobusų stoties ateities ir rajono gyventojams priklausančio turto valdymo? Kol atsakymų į šiuos klausimus nėra, visa ši istorija daugeliui gali atrodyti ne kaip ginčas dėl politinės etikos, o kaip dar vienas galimas mėginimas „susidoroti“ su valdantiesiems nepalankiais politikais.
Apie tolimesnį Etikos komisijos sprendimą informuosime kituose savaitraščio numeriuose.
Emilija Laukagalytė
