Niekam tegul būna ne paslaptis, kad tais, kaip dabar madinga sakyti, niūriais tarybiniais laikais man net ilgus tris dešimtmečius visai smagiai teko dirbti rajoninėje redakcijoje korespondentu. Ir ko tik ten nėra nutikę, apie keletą smagesnių nutikimų nutariau papasakoti.
O kartą buvo taip: jau baigėsi darbo valandos, sėdžiu aš savo kabinete nosį krapštinėdamas iš nuobodumo, o lauke jau pavasaris, beveik visur sniegas nutirpęs, nebent atšlaitėse kur ne kur jo „vaistams“ likę. Tokiu laiku kolūkiuose vegetuoti pradėjusius žiemkenčius azotinėmis trąšomis papildomai tręšdavo – paprastai iš lėktuvų salietrą barstydavo, nes patys laukai tebebūdavo dar šlapi, traktoriais neįvažiuojami. Štai tokiu laiku į kabinetą įlekia didžiai gerbiamas Redaktorius ir klausia: nebe jau namo susiruošei, o kur straipsnis iš laukų? Nustembu: koks straipsnis, iš kokių laukų? Pasirodo, ryte redaktoriui kažkas paskambino, kad žemdirbiams į pagalbą vėl jau lėktuvai atskrido. Redaktorius kažkam pasakė tą naujieną perduoti žemės ūkio skyriaus vedėjui, kas reikštų man, tas kažkas dar kažko paprašė tai padaryti, tas trečias „kažkas“ pamiršo tai padaryti, nors buvo atstumas per redakcijos koridorių. Nu, vienu žodžiu, gavosi taip, kaip gavosi: eidamas namo šefas nutarė pasidomėti, kaip man sekėsi tuos žemdirbių pagalbininkus surasti.
Tais laikais aš kaip personalią turėjau jau nebe naują, bet dar neblogai atrodančia juodą valdišką „Volgą“, todėl fotoaparatą ant sprando, užrašus į kišenę ir riedu plentu žvalgydamasis, kur čia tas žemdirbių pagalbininkas skraido? Ir akurat, ties Šeduva virš buvusio Vėriškių eksperimentinio ūkio laukų tas vadinamas „kukurūzninkas“ skraido. Susirandu vietą, kur jis nutupia trąšų pasikrauti, ten sutinku ūkio agronomą, šis išpasakoja: kas, kiek, kaip, kodėl, po kiek? Dar priduria, kad šiemet laukus pradėta salietruoti visa savaite pirmiau, negu pernai, trąšu irgi žadama išbarstyti šiemet daugiau, o rudenį planuojama prikulti rugių irgi žymiai daugiau nei pernai. Žodžiu, sužinojęs visko, ko reikia „sveikai tarybinei sensacijai“ parašyti, dar lakūnus lėktuvo fone nutraukiau, grįžęs „greituoju būdu“ juodu ant balto visa tai išklojai, tik – o kaip patį rašinį pavadinti? Čia akyse iškilo laukuose matytas vaizdas: saulute jau gerokai link vakaro pakrypusi, lėktuvas virš laukų skraido, lėktuvo sparnai saulėje blizga, oho, o juk tai gera idėja straipsnį pavadinti „Saulėje vėl blizga nikelis“, mat kažkur buvau girdėjęs, kad tokių lėktuvų sparnai tarsi iš nikelio būna. Tada laikraštį pačioje redakcijoje spausdindavo, didžiai gerbiamo Redaktoriaus nurodymu, vos iškeptą rašinį nunešu spaustuvei, ten budėjusi raidžių rinkėja skubėdama straipsnio pavadinime žodyje „nikelis“, vietoje pirmosios raidelės „n“ surenka raidelę „m“, ir kas gaunasi?
Iš pat labo ryto atlekia į kabinetą uždusęs Redaktorius piktas kaip lietaus debesis, ir dar tarpduryje užrėkia: „Ir ką tu, šmiki, ten parašei, jeigu iš partkomo pats Pirmasis ką tik skambino ir klausė pašaipiai: nuo kada gi, draugas redaktoriau, tu saulėje pradėjai blizgėti? Skraidome laikraštį, o ten pirmame puslapyje stambiomis raidėmis tikrai parašyta: „Saulėje vėl blizga mikelis“, gi juk mūsų redaktoriaus pavardė kaip tik ir buvo Mikelis.
Tuo pačiu prisėdimu papasakosiu dar vieną nutikimą. Iš partkomo paskambino vienas instruktorius ir pasakė, kad reiktų nuvažiuoti į N kolūkį darbo žmonių skundo faktų patikrinti. Reikia tai reikia, nuvažiuojam, laiške rašyti faktai pasitvirtina, išsiaiškinam, kad dėl visko kaltas pats ūkio vadovas; juk, paprastai, kaip dirigentas diriguoja, taip choras dainuoja, todėl parašytą straipsnį taip ir pavadinau: „Žuvis genda nuo galvos“, dar sutariame pasirašyti dviemis pavardėmis – korespondento ir to instruktoriaus. Po kelių dienų skambina to kritikuotojo ūkio vadovas, mandagiai padėkoja už teisingą kritiką, kad faktai neiškraipyti, kaltę pripažįsta, pasižada pasitaisyti. Pokalbio pabaigoje ūkio vadovas priduria, bet juk ir partija pagaliau prisipažįsta, kad žuvis genda nuo galvos. Kodėl? Pirmininkas atsako: nugi, rašinį pasirašo ir partijos komiteto instruktorius pavarde Karpis.
Ar buvo taip: javapjūtės pats įkarštis, tokiu metu leisdavome rajoninį laikraštį kasdien: juk ir redakcija turi kaip nors prisidėti prie penkmečio derliaus spartesnio dorojimo darbų! Gaunu konkrečią užduotį parašyti apie vieno kolūkio geriausius kombainininkus-komunistus. To ūkio partorgė patvirtina, kad visi kombainininkai dirba gerai, bet komunistai – ypatingai gerai. Valio jiems šimtą kartų! Sužinau ir užsirašau tų geriausiųjų pavardes. Partsekretorė pati važiuoti į lauką negali, nes yra baisiai užimta, mat reikia skubiai susumuoti socialistinio lenktyniavo rezultatus, bet ten lauke budi agronomas, tuo laiku specialistai mašinose jau turėdavo tokias radijo stoteles, todėl nuvažiavęs iki nurodyto lauko, kombainininkus randu išrikiuotus, laiko negaišdamas ir kitų negaišindamas, visus nufotografavimu kombainų ir javų marios fone.
Pasirodžius rašiniui, mano kabineto redakcijoje duris tyliai praveria tos parapijos klebonas, jis mandagiai pasveikinęs pasitikslina kokia mano pavardė, tada paklausia, ar galėtume be pykčių pasikalbėti. Žinoma, kad galėtume, klebonas iš sutanos išsitraukia laikraštį ir prisipažįsta norįs sužinoti, ar tikrai jo zakristijonas į partiją įstojo? Kaip, kodėl į kokią partiją?! Dvasios tėvelis išlanksto laikraštį su kombainininkų nuotrauka. Štai šioje nuotraukoje, sako klebonėlis, yra kombainininkai komunistai, čia yra ir mano bažnytėles zakristijonas, negi ir jis komunistų partijon įsirašė? Pasirodo, klebonėlis javapjūtės sezonui užsidirbti ilgesnio pinigo išleido ir savo pavaldinį, o šis – še tau, partijon dėl pinigo įstojo. Raminu, pasakodamas kaip buvo: nuvažiuoju į lauką, randu išrikiuotu „kombainiorius“, agronomo klausiu, ar čia visi gerai dirba, agronomas atsako: nu jo, visi gerai dirba, o ar visi čia komunistai nesitikslinau, nes ūkio kontoroje partsekretorė užtikrino tame lauke dirba tik jos nariai. Kunigėlis dabar mane ramina: nieko tokio, juk kas nedirba, tik tas neklysta, svarbiausia – tiesą sužinojau, išeidamas mane dar pagiria gerą rašinį apie duonelę parašius, pasiteirauja ir apie jo bažnytėlę taip pat gražiai ką nors ar negalėčiau parašyti? Atsakau, kad galėčiau, nors žinau – to niekada nebus, nebent pats klebonas į partiją įstotų.
Ir pabaigai dar porą „skanių“ nutikimų. Vieną rudenį nutariau parašyti apie artojus – apie rudeninį dirvų arimą. Mūsų rajone gana greta buvo du kolūkiai, laiku pradėję arti laukus – tai Ateities ir Artojo kolūkių artojai. Aplėkiau abu ūkius, užsirašiau artojų pavardes, pradėjau rašinį apie gerai dirbančius Ateities kolūkio artojus, bet kažkaip žodis „artojai“ man sukrito su artojais iš Artojų kolūkio, nors rašiau apie Ateities kolūkį. Pasirodžius rašiniui laikraštyje, skambina ūkio vadovas iš minėto Ateities kolūkio, ir klausia: „Labai gerą straipsnį parašei, tik mes čIa skaitome ir nesuprantuame kaip mūsų kolūkio artojai Artojo kolūkyje atsidūrė?“
Panašiai nutiko ir kitą kartą, kai viename kaime garsėjo mechanizatorius pavarde Starka, rašant apie jį man pasigirdo, kad jis yra Tarka. Po kiek laiko tame pačiame kaime tokia pat pavarde atsirado labai garsus Šaulių sąjungos narys. Nuvažiavau pagarsinti. Sėdime prie vaišių stalo, gal po trečio šimtgramio tas šaulys ir giriasi nepiktai, kad „anais laikais“ vienas korespondentas rašydamas jį pavadino ne Starka, o Tarka, man šimtgramis gerklėje vos neužstrigo, bet sėdžiu kaip tas daiktas po lapu, tyliu ir neišsiduodu net akies mirktelėjimu, kad juk aš ir buvau tas korespondentas.
Rimantas Petrikas
asociatyvios autoriaus nuotraukos
