Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Šeduvos miestelio Radviliškio rajone gyventojas Kazimieras Ūsas išsikasė daugiau kaip 40 metų „nuo rusų“ slėptą nuosavą traktorių „Lamz Buldog“. Jis buvo visai kaip naujas – net nesurūdijęs. Tarpukario laikais Šeduvos valsčiaus Naujasodžio kaime gyveno mažažemis ūkininkas Ūsas, jis turėjo tik 16 hektarų žemės, o vaikų devynias eiles apie pečių – net vienuolika. Ne visiems vaikams ūkyje užteko ir darbo, ir duonos, todėl vyresnieji eidavo pas stambesnius ūkininkus už mergas ir už bernus.
Vidurinis ūkininko sūnus Kazimieras nuo mažumės mėgo techniką, todėl ir uždarbiauti eidavo pas tokius ūkininkus, kurie turėdavo kokios nors technikos. Antai žemvaldys Grigaliūnas turėjo ne tik 60 hektarų derlingos žemės, puikius trobesius, bet ir amerikonišką traktorių „International“. Šiuo traktoriumi išsikūlęs savo javus, padėdavo ir kaimynams. Aplink tą traktorių it „smala prilipęs“ sukiodavosi ir bernas Kazys, vaikis greitai pramoko traktorių savarankiškai užvesti, patepti, o kai šeimininkas alaus „pašmotindavo”, vaikis už jį dirbdavo.
Taip betarnaudamas gabus bernas užsidirbęs nemažą krūvą litų, ėmė sukti galvą, o kur juos išleisti, gal ir man nuosavą traktorių įsigyti – nebereikės apie svetimą traktorių tepaluotam lakstyti. Kažkas Kazimierui pašnibždėjo, kad Lyduvėnuose gyvena žmogus, kuris ruošiasi savo traktorių „prakalti“, ir ne bet kokį, o vokišką! Vaikinas ilgai nelaukęs, kepurę ant šono ir per laukus į Lyduvėnus pas žmogų, kuris nori „Buldogą“ parduoti. Susiradęs pardavėją, ilgai nesiderėjo – nusipirko, parvairavo į tėvų sodybą, tačiau pirkiniu džiaugėsi neilgai – prasidėjo karas.
Per karą daugiausia slapstėsi, po karo – dar blogiau, nes pradėjo „kibinti“ visokie aktyvistai į kolūkius stoti, į ramų Naujasodį atslinko ir kitos bėdos – daug žmonių išvežė į Sibirą, ir Kazimierui už nuosavą traktorių panaši „kelionė“ grėsė.
„Vieną dieną, – prisiminė prieš daugelį metų kalbintas tada jau septintą dešimtį bebaigiąs Kazimieras Ūsas, – aš pasiėmiau kastuvą, nuėjau į malkinę ir „išplunkiau“ gilią duobę, prie jos privairavau savo „Buldogą“, nuėmiau kaminą, sėdynę, vairą iš visų jėgų įsispyręs į malkinės slenkstį, pečiais įsirėmiau į traktoriaus geležinį ratą… Ir kai traktorius nugarmėjo į tą mano iškastą duobę, užlyginau viršum jo žemę, stropiai apibarsčiau skiedrelėmis, net malkomis apkroviau. Užkasęs savo brangenybę peržegnojau, ir nuėjau dirbti į kolūkį.“
Bet naujoji valdžia Ūso neperžegnojo, vis nedavė jam ramybės: „Kur padėjai, juk turėjai traktorių?“ Kolūkio pirmininkas irgi savo giesmelę traukė: „Kazimier, atiduok kolūkiui traktorių, bo geruoju tau tie šposai nesibaigs!“. Pakelėje stovėjusią Ūso sodybą dažnai ir „liaudies gynėjai“ aplankydavo, visur nosis kaišiodavo, net virtuvės „bufetėlyje“ traktoriaus ieškodami… Valdžia aprimo tik tada, kai Kazys įsidarbino MTS – mašinų ir traktorių stotyje.
Atkūrus nepriklausomybę Kazimieras dar ilgai svarstė: laikas atkasti ar dar ne savo traktorių? Nors randai už traktoriaus slėpimą jau nebeskaudėjo, bet širdies neapleido baimė, vis prisimindavo, kaip ieškodami paslėpto traktoriaus stribai išvalkiojo po kiemą sukrautus rąstus, ne kartą ir malkinėn buvo galvas įkišę. Žmona Veronika vyrą vis ragindavo: ko dar lauki? Vieną dieną balandžio pradžioje Kazimieras pagaliau ryžosi: vėl, kaip kadaise, griebė kastuvą, vėl persižegnojęs nuėjęs į tą vietą kur malkinės stovėta, atsiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Atkasė traktorių, parsivežė jį į Šeduvą, kurioje dabar gyvena, ir pasistatė sodelyje. Pasižiūrėti į jį susirinko minios žmonių iš viso rajono, visi klausinėjo, ar nesurūdijo per tiek metų? O Kazimieras visiems: „Sena meilė nerūdija!“ Viską stropiai apžiūrėjęs ir pats Kazimieras liko patenkintas: visai neblogai išsilaikęs, net veržlės sukiojasi! Cilindro galvutę nuėmęs vieną akį primerkė, kita į vidų žvilgtelėjo – detalės net blizga, stūmoklis sukiojasi! „Nabagas, kiek žemelėje pragulėjai, o kaip naujas“, – į sodelio tvorą atsirėmęs, kita ranka traktoriui per „veidą“ plekšnodamas kalbėjo traktoriaus šeimininkas. Vienąsyk pažįstami buvo Kazimierui protą apsukę, vis įkalbinėjo: parduok, parduok gausi tiek pinigų, kad naują traktorių galėsi nusipirkt, juk žemę atsiėmei. Nuvežė Kazimieras savąjį „Buldogą“ į kažkokį senų mašinėlių turgų, apspito jį turtingi kolekcininkai. Buvo jau sulygę kainą ir nuėję alaus išgerti. Gal tas alus ir sugraudino žmogui širdį, pagailo jam ištikimojo draugo, todėl ryžtingai tarė žentui: „Vežk mane ir traktorių namolio!“.Parvežė, į daržinę įstūmė. Gaila išsiskirti. Kiek pirkėjų paskui bevažiavo pas jį, visus tada Kazimieras pasiusdavo tikriausiai patys žinote kur… Koks tolimesnis to traktoriaus likimas, man nežinomas.
Rimantas Petrikas
R. Petriko nuotrauka
