Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“ (18)
Kambarį puošė panelės
Atrodo, lyg ir neseniai Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaime gyveno trys Feliksai – Stankus, Šulskis ir aš. Su bendraamžiu Feliksu Stankumi lankėme tą pačią klasę Grinkiškio vidurinėje mokykloje, gyvenome tame pačiame tėvų nuomojamame kambarėlyje Grinkiškio miestelio „slabodkėje“ – gatvelėje netoli kapinių.
Su mumis gyveno ir Robertas Kažukauskas iš Juodelių; mes visi trys tada, kaip tokiuose metuose ir priklauso, labai domėjomės panelėmis, todėl iškarpytomis iš žurnalų jų kojomis buvome nuklijavę ne tik savo kambariuko sienas, bet ir lubas. Sykį pas mus užsuko klasės auklėtoja Zofija Radavičienė (ji turėjo keistą įprotį lankyti mokinius). Apžvelgusi mūsų interjerą, pagyrė: „Jūsų skonis geras“.
Manot, tik dabartinis jaunimas padūkęs? Jis visada toks buvo.
O dar prisimenu kaip užsimanęs valgyti išsitraukiau vakare iš spintelės tame kambariuke į laikraštį suvyniotą storą naminę dešrą, kurios mama buvo įdėjusi. Išpakuoju – ogi dešros vietoje mano prožektorius! Neprisipažino nei Feliksas, nei Robertas, kurio tai darbas.
Šiaip jau Feliksas Stankus buvo patikimas ir ramus vaikinas, grynai į savo geraširdiškąjį tėtį Viktorą Stankų. Grinkiškio mokyklos jis nebaigė, po devintos klasės išvažiavo mokytis upeivio profesijos į Kauną. Gaila, po to nesusitikome, gal įdomybių būtų papasakojęs apie romantišką savo profesiją. Jau nepapasakos – anksti mirė.
Iš tų minėtų trijų Feliksų du – Stankus ir aš – dar jauni būdami išskridome iš tėviškės, o gerokai vyresnis už mus Šulskis liko ir gražiai čia gyvena. Vyresnis, tai ir protingesnis. Apie jį toliau ir pasakosiu.
Žmona kaip muzika
Vaikystėje Feliksą Šulskį kartais sutikdavau jo tėvų Juozo ir Veronikos sodyboje prie Miegoto upelio, kai pro ją traukdavau į Dirgaičių parduotuvę. Mano tėvų namai buvo netoli, prie to paties upelio. Takas pamiegočiais pro Antano Švėgždos, Šulskių ir Juliaus Ivoškos vienkiemius būdavo daug trumpesnis negu per Ridikių kaimą. Kadangi Feliksas vyresnis, tai tik pamojuodavom vienas kitam ir tiek.
Tos Šulskių sodybos ir didelio sodo prie jos seniai nebėra, ją dabar primena tik vešliai žaliuojantis ąžuolas, kurį kadaise pasodino Juozas Šulskis.
Vėliau savo bendravardį Šulskį matydavau vairuojant kolūkio sunkvežimį ir kombainą; viską jis darė susikaupęs ir santūriai. Tikra priešingybė visada linksmam ir jukiam jo broliui Pranui, į kurį vien pasižiūrėjęs pradėdavai šypsotis.
Kartą pas Feliksą Šulskį atbirbiau motociklu 1973 metų vasarą sužinojęs, jog jis tapo pirmaujančiu kombainininku, nors dar neturėjo nei 30 metų. Tada jau dirbau Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje ir turėjau važinėti po šį rajoną bei grįžęs kepti reportažus apie šaunų socialistinį to rajono žemės ūkį.
Feliksas tada neturėjo laiko ilgėliau kalbėtis su manimi, nes jam reikėjo neatsilikti nuo savo brolio Prano ir kitų kolegų kombainininkų. Tad parašiau laikraštyje apie Feliksą keletą sakinių, o mano bičiulis iš Kairėnų kaimo fotografas Petras Zapkus jį nufotografavo.
Dabar mudu, du belikę Vaitiekūnų Feliksai (daugiau šio vardo žmonių tame kaime lyg ir nebėra), laiko jau turime pakankamai ir galėtume ilgai šnekučiuotis, bet vėl – trukdo įgimtasis Felikso Šulskio santūrumas ir, kas be ko, amžius: Feliksas tikina jau nebe viską gerai prisimenąs ir panašiai.
Laimė, mudviem imasi talkinti jo antroji puselė Adelė. Feliksas klausosi žmonos kaip gražios muzikos ir pritariamai galvą linkčioja, bet netrukus įsitraukia į tą prisiminimų popietę ir paaiškėja, jog ir prisimena, ir vaizdžiai papasakoti moka.
Vienkiemio tragedija
Kiek daug naujo sužinai, aplankęs tėviškėnus po keliasdešimties metų! Antai ar anuomet, kai buvome dar maži, žinojome, jog Juozo ir Veronikos Šulskių sodyboje buvo partizanų slėptuvė?
Ogi, pasirodo, buvo, ir Juozui už tai teko atkentėti Kazachstano ir Sibiro lageriuose.
Bet pirmoji didelė nelaimė į Juozo ir Veronikos Šulskių namuką atėjo dar anksčiau. Nedidelis buvo tas jų namukas, nes jo šeimininkai nebuvo turtingi. Tiesa, Juozas garsėjo kaip nagingas vyras, o ypač geras stalius ir dailidė (koks tarp jų skirtumas? Stalius pagamina, o dailidė tą gaminį sumontuoja). Juozas Šulskis padėjo susiręsti namus daug kam Vaitiekūnuose ir aplink. Jis ir mano tėvų namui išpjovė bei sunėrė stogo gegnes ir lotus (dabar rašo grebėstai), o jau skiedromis apsidengė pats tėtis su kaimynais Kaziu Čeku ir Liudu Poška.
Juozas Šulskis po truputį lipdė ir savo būstą, kurį pradėjo nugriovęs senutėlę tėvų trobelę, stovėjusią kiek toliau, prie Leono Dalboko sodybos. Naująją vietą išsirinko gražią, ant Miegoto upelio šlaito, tarp Antano Švėgždos ir Juliaus Ivoškos vienkiemių. Pirmiausia, kaip daugelis, pasistatė tvartą ir daržinėlę, prie jų prilipdė gyvenamą patalpėlę, kurioje tilpo suaugusieji ir šeši vaikai – Stefanija, Valė, Pranas, Aldona, Janina ir Feliksas (Aldutė ir Janytė mirė vos dvejų metukų). Ir po truputį kaupė medieną didesniam gyvenamajam namui. Laikas tada, po Antrojo pasaulinio karo, buvo nelengvas, žmonės gyveno vargingai, tačiau ilgainiui Juozui Šulskiui pavyko prisivežti į savo kiemą rąstų naujai statybai.
O kol ji bus, Juozas pasidarė malūną grūdams susimalti – miltų reikia ir duonai išsikepti, ir gyvuliams pašerti.
Tą lemtingąją 1950 metų vasario vienuoliktąją Juozas Šulskis paleido malūnėlį ir kažkur išėjo. Laikas bėgo, vyresnėliai vaikai Pranas su Vale pliekė kortomis, o jaunėlis Feliksiukas, kuriam tada buvo treji metai, pradėjo zirzti. „Laikas migdyti“, – suprato Veronika Šulskienė, mamos jaučia, kada ko jų vaikams trūksta. „Nueik pažiūrėt malūno“, – paliepė Veronika vyriausiajai dukrai Stefanijai, o pati palinko prie mažylio.
Stefutei tada buvo devyniolika ir ji, pasak senųjų vaitiekūniškių, buvo viena gražiausių kaime. Tą pavakarę ką tik buvo išsitrinkusi galvą, tad ant ilgų drėgnų plaukų apsigobė skarelę ir išėjo.
Po kurio laiko namiškiai sukluso, kur Stefutė? Pranukas išėjo pažiūrėti ir rado negyvą… Matyt, ji pasilenkė prie malūnėlio, plaukai užkrito ant besisukančios ašies, toji juos apsivyniojo ir pasmaugė. Kaimynas Ignas Švėgžda buvo kieme, girdėjo, kad kažkas šaukia „Padėkit,“ bet pagalvojo –vaikai dūksta ant Miegoto, o ten negilu, jei ir įlūžtų, nekreipė dėmesio.
Stefutę palaidojus, Šulskių namai tapo tylūs.
Pasidavė, kad šeimą išgelbėtų
Bet ne veltui sako: bėda viena nevaikšto. Vasarį žuvo Stefutė, o birželį Šulskių sodybą apsupo rusų enkavedistai. Keletas jų tiesiai, lyg žinodami (o taip ir buvo) patraukė į daržinę ir joje greitai rado partizanų bunkerį. Laimei, buvo tuščias.
„Mano uošvis sakė, kaip buvo, – pasakoja Adelė Šulskienė, o Feliksas ją papildo, – Tais laikais partizanus lankydavo jų ryšininkai: atnešdavo laiškų nuo kitų partizanų, pranešdavo naujienas ir taip toliau. Neretai jie eidavo iš toli, ne vieną dieną, todėl reikėdavo pakeliui pernakvoti pas patikimus žmones.
Matyt, Juozas ir Veronika Šulskiai jiems ir atrodė tokie, nes sykį partizanai atėję išsivedė iš gryčios šeimininką ir pasakė: „Juozai, kartais pas tave užsuks mūsų žmogus arba mes patys – paruošk saugią vietą ir apnakvydink. Nebijok, niekas nepamatys, ateisim nakčia ir išeisim dar tamsoje, kai tavo vaikai miegos“.
Juozas Šulskis sunerimo. „Vaikai gal ir nepamatys, bet su mumis gyvena mano teta Barbora. Ji nejauna, bet dar eina per žmones, tai audžia jiems ką nors, tai dar kokiam darbui ją pasisamdo. Ji gali išplepėti“.
„Tai menka bėda. Galim kad ir dabar išsivesti tą bobutę už sodybos ir… na, pats supranti“.
Teko Juozui sutikti. Kad išsaugotų visą šeimą, iškasė jis bunkerį daržinėje po šienu.
– Ir kažkas paskundė? – Klausiu.
– Ne. Patys partizanai, kai juos sugavo ir ėmė kankinti, mūčyti, pasisakė, kur buvo jų ryšininkų užeiga. O šiaip Juozas Šulskis neturėjo daug reikalų su jais.
Išsivežę šeimininką į stribyną Grinkiškyje, jį ištardę ir primušę, po kurio laiko paleido. Juozas žinojo, neilgam, bet kur dėsies, kai namie didelė šeima, kurią reikia maitinti? Liko savo sodyboje.
Joje jis buvo ir tą dieną, kai, nuėjęs perkelti Miegoto lankoje arklio grandinę, dar iš tolo pamatė atburzgiantį sunkvežimį su rusų kareiviais. Juozas galėjo pabėgti, prisidengdamas upelio krūmais. „Tačiau kas tada bus su mano šeima, mažais vaikais? Išveš į Sibirą“, – pasvarstė žmogus ir parėjo.
Nudžiugę enkavedistai pasodino šeimininką gryčios viduryje, surišo rankas už nugaros. Už stalo įsitaisė kariškis ir tardo: vardas, pavardė ir taip toliau. „Vyresniuosius vaikus Valę ir Praną jie įstūmė į staliarnę (staliaus dirbtuvė – F.Ž.) ir duris užkabino. O Feliksiukas – jam tada buvo treji – vaikštinėjo aplink tėtį ir stebėjosi, kodėl jis čia sėdi ir kodėl toks keistas. Kareiviai pagrūmojo: dink iš čia!
Užpildę popierius, užmovė ant Juozo galvos maišą ir išsivarė. Privedę prie mašinos, nutraukė maišą: „Ar pažįsti tuos banditus?“ Mašinoje gulėjo keletas nušautų partizanų. Juozas pažino, tačiau neišsidavė: „Pirmą kartą matau“. Įstūmė jį prie tų lavonų ir išvažiavo.
Iš pradžių Juozas Šulskis, kaip ir daugelis to meto suimtų lietuvių, buvo uždarytas Vilniaus KGB kalėjime. Po tardymų sukurpus bylą, teismas paskelbė nuosprendį – įkalinimas. Iš pradžių buvo nugabentas į Karagandos lagerį Kazachstane, vėliau perkeltas į Sibirą, Kemerovo sritį, kur plukdė rąstus.
„Tėtis pasakojo, jog iš pradžių buvo labai blogai, maitino tik žolių sriuba su žemėm, pavalgęs ne visada spėjai į tualetą nueiti – kelnės būdavo pilnos. O paskui jis prakuto, nes buvo stalius ir tai pravertė. Grįžęs iš tremties parsivežė rusų parašytą charakteristiką, jog „očenj chorošij plotnik“ (labai geras stalius). Rusai gero žodžio nepagailėjo“, – prisimena Feliksas.
„Ne visi rusai vienodi. O grįžęs tavo tėvas Kranauskynėje lentpjūvę įkūrė, įrengimus sumontavo, nes gerai tą darbą išmanė“, – pridėjo Adelė.
Lietuvos tremtinių sąraše radau įrašą, jog 1902 m. gimęs Juozas Šulskis iš Radviliškio rajono 1950 metais buvo suimtas ir kalintas Kazachijoje iki 1956 metų gegužės 29 dienos.
Per tą laiką jo Veronika su vaikais sukūreno namui skirtus rąstus. Be maitintojo likusi šeima vertėsi taip sunkiai, jog apie statybą nebebuvo net minties – svarbiausia buvo išgyventi.
Iš tų laikų liko gražus stalas dailiai nutekintomis kojomis Felikso ir Adelės virtuvėje. „Čia dar buvo pakojai kojoms pasidėti, tačiau susidėvėjo“, – rodė Adelė.
Mirė Juozas Šulskis nugyvenęs 67 metus. Kaip ir jo kaimynas mano tėtis. Šiai senesniajai, mūsų tėvų kartai, gyvenimus sutrumpino kančios ir vargai per karą ir pokariu.
Meilės bangos pranašesnės
Pradinę mokyklą Feliksas lankė Ridikiuose pas Anelę Petreikienę. Kai toji mokykla buvo uždaryta, jį mokė Birutė Volskienė Juodelių pradinėje mokykloje. Vėliau F. Šulskis lankė Barkūniškio aštuonmetę.
Gal penktoje klasėje vėl prisistatė nelaimė, iš pradžių į ją nepanaši. „Įkando, o gal įsisiurbė man tada tokia kaip musiukė. Pradėjo niežėti, draskiau tą vietą, ji paraudo, o paskui vos nenumiriau“, – ligi šiol stebisi Feliksas.
Tai dabar mes žinome, kas yra erkės ir jų platinamos sunkios ligos, o anuomet ne tik eiliniai žmonės, bet ir medikai mažai ką apie tai nutuokė.
Feliksą kamavo aukšta temperatūra, kūnas pūliavo. „Iš pradžių gulėjau Krakių ligoninėje. Ten visą mėnesį leido antibiotikus ir vis tiek nieko gero: nustoja badyti – temperatūra vėl pakyla. Kai jiems nusibodau, išrašė namo, bet kad aš amžinas ligonis, tai tėtis išvežė į Kėdainių ligoninę. Ten du kartus darė operaciją – valė pūlius, kasdien leido vaistus, bet vis tiek nemačija (nepadeda).
Tada atnešė, matyt, kitokių vaistų 0¢ tokių miltukų buteliukuose. Sumaišo juos su kažkokiu skysčiu ir švirkštu man suleidžia. Po tokių įdūrimų būdavau šlapias nuo prakaito, tačiau pradėjau sveikti. Dar vieną operaciją padarė ir pagaliau grįžau į Vaitiekūnus beveik sveikas“.
Baigus Barkūniškio aštuonmetę (kol sirgo, mokslas užsitęsė), pašaukė į sovietinę armiją. Ukrainoje, prie Juodosios jūros. Buvo radistu – radijo bangomis perdavinėjo šifrogramas.
Kaip supratau iš Felikso pasakojimo, jis tarnavo oro žvalgyboje, kur radiolokaciniai radarai nuolat stebėjo dangų. Kai jie dar iš tolo aptikdavo artėjantį nepažįstamą objektą, buvo skelbiamas pavojus. Pranešimai būdavo perduodami gynybos pajėgoms koduotu radijo ryšiu, vadinamąja Morzės abėcėle. Tai daryti turėjo Feliksas ir jo tarnybos draugai radistai. Feliksas, matyt, gabus ir kruopštus, nes netrukus jam buvo pripažinta aukščiausia – pirmoji radisto klasė.
Apie tą savo gyvenimo laikotarpį Feliksas gali kalbėti ilgai. „Dieną naktį mes, du radistai, dirbdavome be išeiginių, po 6 valandas – vienas miega, kitas dirba. Labai trūkdavo miego. Ne tik mums, paprastiems kareiviams, bet ir karininkams, nes oro pavojus būdavo skelbiamas ne kartą per parą.
Prisimenu, mūsų bataliono vadas, beje, mano tarnybos vieta būdavo greta jo, nusipirko motociklą Iž su priekaba. Atvažiavo juo į budėjimą. Po jo bando užkurti, neužsikuria. Spardo spardo, bet motociklas neklauso (anksčiau motociklų varikliai būdavo užvedami specialia kojele, kuriai nuspausti reikėdavo gana stiprios motociklininko kojos. – F.Ž.) .
Priėjo kitas karininkas – irgi kapitonas, kaip ir mūsų vadas, ir pajuokavo: „Motociklas – tai tas pats kaip PVO (rus. priešlėktuvinė gynyba. – F.Ž.) – niekada neturėsi ramybės“. Iš tiesų taip ir būdavo – pavojus ir pavojus. Pareini iš budėjimo – ir vėl pavojus, nes pakilo du ar trys lėktuvai. Po tris pavojus būdavo per dieną, naktį irgi neretai, nes radarai pamatydavo lėktuvus 200 kilometrų spinduliu aplink. Išsimiegoti nebūdavo kada“.
Pabandau Felikso pasakojimą pakreipt linksmesne vaga.
– Felia, o kaip Morzės abėcėle perduotum: „Aš myliu Adelę? Daug būtų taškų ir brūkšnių?“
– Nemažai. Ti-ta-ta-ti… (aš nesupratau ir jūs nesuprasit. – F.Ž.) Kiekvieną raidę reiktų kalti atskirai. Bet mes su raidėmis nedirbome. Jas šifruotojai paversdavo skaičiais, juos ir perduodavome. Pirma šifruotojas užšifruoja, paskui imi radijo stotelės raktą ir perduodi ilgais ir trumpais paspaudimais tuos skaičius.
– Tai reiktų, kad ir Adelė mokėtų tą specialų mokslą šiam itin svarbiam pranešimui perskaityti?
– Žinoma. Bet mums su Adele to nereikėjo (šypsosi). O atviru tekstu radistams ką nors perduoti būdavo griežtai draudžiama. Vienas naujametę naktį išstukseno: „Sveikinu su Naujaisiais metais“ – išgrūdo jį iš tarnybos ir net į belangę pasodino.
Pasitikėk savo vyru ir bus gerai
Grįžęs iš armijos į tėviškę, Feliksas Šlapaberžės profesinėje technikos mokykloje įsigijo traktorininko ir vairuotojo profesijas ir sėdo prie „Spindulio“ kolūkio sunkvežimio vairo. Ar sunku buvo, ar įdomu, ar patiko?
– Kad musėt mes, bernai, jau esam sutverti vairavimui, – filosofiškai pasvarstė Feliksas.
– O ar pasitaikė avarijų? – bandau išklausti dar ką įdomaus. „Sakei, prie Grinkiškio bažnyčios vos nepasitaikė“, – primena savo brangiausiajam Adelė.
– A, taip. Biškį per greitai važiavau kažkada prie Grinkiškio bažnyčios, o buvo ledas, pradėjo mašiną „nešti“ į kairiąją pusę ir kaip tik iš priekio atvažiuoja Zilas su priekaba. Gerai, kad susukau vairą į to Zilo pusę ir mano mašina išsilygino. Anas pravažiavo ir net nesustojo.
– O atsimeni, kaip dar buvo mums grįžtant iš Valkininkų? – dar primena Adelė.
– Tada buvo labai slidu ir lijo, ir kartu šalo. Mudu su Feliksu važiavom savo Žiguliu ir iš priekio atlekia labai greitai Zapukas (automobilis „Zaporožec“ – F. Ž.). Taip greitai, kad jį sumėtė. Atsitrenkė į sniego pusnį kelio pakrašty, du kartus apsisuko, persimetė į priešingą kelio pusę ir skrieja tiesiai į mus. Aš tik susigūžiau… Bet Feliksas staiga pasuko mūsų mašiną į griovį. Jau maniau, kad nespėsim, kad Zapukas plos į mūsų Žigulio galą, bet spėjom. Mes įstrigom sniege, o anas praskriejo visai pro pat. Paskui mus važiavo sunkvežimis, jo šoferis parodė iškeltą nykštį: liuks mano vairuotojas. Aš nebūčiau taip greitai susiorientavusi, – giria savo vyrą ponia Adelė.
– Na taip, dideliu greičiu jis ten lėkė, – sutinka Feliksas. – O mūsų Žigulį ištraukė pro šalį važiavęs sunkvežimis. Mašina liko sveika, mes irgi.
– Pavojingas vairuotojo darbas. Svarbiausia – nevažiuoti nepailsėjus, – samprotauja Adelė. – Aš kartą vežiau savo mergaitę į Šiaulius. Tada auginau dvynukus, miego buvo mažai, matyt, bevairuodama prisnūdau. Gerai, kad mergaitė suriko. Išgirdusi žiūriu, ogi į kelio vidurį jau nuvairavau, o iš priekio atvažiuoja sunkvežimis. Būčiau pakišusi po juo ir vaiką, ir save… Matyt, nors akys žiūri, bet smegenys atsijungę, kai miego trūksta.
Adelė turi ir motociklininko, ir traktorininko bei automobilio vairuotojo pažymėjimus, bet technika jos nedomina. „Galiu nuvairuoti į Grinkiškį, Radviliškį, bet toliau, pavyzdžiui, į Kauną, kur gyvena vyriausioji mūsų dukra, bijau“.
Moteriška žvalgyba yra būtina
Nors Felikso ir Adelės santuokai neužilgo sukaks 55 metai, tačiau jie tebežiūri vienas į kitą kaip jaunystėje. Sako, vedybų loterijoje laimingų bilietų būna itin mažai, bet jiedviem pavyko.
„Kaip jūs, ne vaitiekūniškė, radote mūsų Feliksą?“ – pasiteiravau. „Buvo taip, – pradeda Adelė, – aš esu Žilvitytė iš Žemaitijos, iš Luokės parapijos Užvėdarės kaimo. Pro jį teka Vėdarės upelis, todėl toks ir kaimo pavadinimas. Nebėra jau nei vienos sodybos ten. Žilvičių šeimoje užaugom trys dukros, aš jauniausia. Vyriausioji mano sesutė mirė nuo difterito.
Kai baigiau Luokės vidurinę mokyklą, iš pradžių stojau studijuoti mediciną, bet nepavyko (konkursai į medicinos studijas visais laikais būdavo dideli ir turėjai būti arba vidurinės mokyklos pirmūnas, arba turėti „blatą“. – F. Ž.) Tad teko eiti į žemės ūkį, baigiau Kretingos žemės ūkio technikumą, mano diplome parašyta „Sodininkystės, daržininkystės, bitininkystės agronomė“.
– O kaip atsidūrėte čia, toli nuo Žemaitijos?
– Gavau paskyrimą į „Spindulio“ kolūkį. Pamaniau, na ir gerai, Žemaitiją pažįstu, o Aukštaitijos ne, bus dargi įdomiau. Ir su mokslo drauge Jovita Laliuškaite atvažiavome čia pasižiūrėt kas ir kaip. Kol iš Žemaitijos autobusais pasiekėme Vaitiekūnus, atėjo 16 valanda, o buvo vasaris, pradėjo temti. Kolūkio kontoroje radome Adolį (Adolfą Švėgždą). Jis mus pasiuntė pas Janiną Zakarevičienę pernakvoti, nes autobuso grįžti jau nebuvo.
Vėliau Adolis priprašė Mykolą Daunorą išnuomoti mums kambarėlį jo gryčioje. Gal metus ten pagyvenom, Jovita grįžo į savo tėviškę Mažeikiuose, o aš likau čia ir persikėliau pas Levickius. Ten ir susipažinau su Feliksiuku.
– Nes šalia Levickio buvo mechanizacijos dirbtuvės ir jūs pro savo langą pamatėte ten jį?
– O taip, – juokiasi ponia Adelė, – pamačiau išvaizdų vyriškį ir susikukavom.
– Sakyk – jis apmonijo (apgavo), – pataria žmonai Feliksas, ji nuo tokio patarimo dar labiau juokiasi, o baigusi surimtėja:
– Jeigu atvirai, tai pirmiausia vietinių žmonių pasiklausinėjau. Pasakė – ramus, ne pijokas ir panos jam nerūpi, knygas skaito. Aha, galvojau, jeigu knygas skaito, tai nedurnas ir galva netuščia.
– Betgi Feliksas patarė sakyt, kad apgavo.
– Oi ne, neapgavo. Nudaviau aš vyrą susirasti, nudaviau. Į kailį nei karto negavau (juokiasi). Nu pasiprovot (pasiginčyti) tenka, bet taip būna visiems. Turi suprasti žmonės vienas kitą. Pavyzdžiui, aš kartais apgalvoju, ar verta su savo Feliksiuku kuria nors jautria tema šnekėti? Jei žinau, ko jis nemėgsta, tai ir kalbos apie tai nepradedu.
Feliksas:
– Kai ėjau į pradinę mokyklą pas Marcinkų, tai matydavau: pakinkydavo jis arklį, įsodindavo į briką žmoną ir vežiodavo po Žvirblytės mišką (jis augo už Ridikių kaimo. – F. Ž.). Ji sirgo kažkokia liga, vėliau nuo jos ir pasimirė. Bet Marcinkus išprašydavo jai pavežioti arklį, ne visiems jį duodavo.
– Taigi mylėjo žmoną?
Feliksas:
– Taip išeina.
– Adele, po savo žvalgybos ir susituokėt?
– Taip, bet pirma nusipirkom namą. Levickienė man patarė: „Spindulysō nupirko iš mokytojos Onos Kuprevičienės sodybą, prašyk, gal jums kaip jaunavedžiams parduos“. Taip ir buvo. Iš pradžių mums atiteko pusė Kuprevičių namo, kitoje jo pusėje dar gyveno Ona. Paskui ji išsikėlė į Jurbarką. Atėjau į šiuos namus dar kaip panelė. 1972 metais susituokėm, tada Feliksas atsikraustė ir iki šiol čia gyvenam. Atsivežiau iš tėviškės pasoginę karvę…
Anksčiau toje Boleslovo ir Onos Kuprevičių sodyboje, kur dabar gyvena Adelė ir Feliksas Šulskiai, buvo pradinė mokykla, ją lankė mūsų tėvai ir seneliai. Ir mano mama bei jos seserys ten mokėsi ir vėliau mums, vaikams, mokytoją Onutę Kuprienę (vaitiekūniškiai vardus ir pavardes trumpina) girdavo. Bolesas buvo geras ir darbštus meistras, tad sodybą įkūrė erdvią ir puikią, tokia ji tebėra ir dabar.
Be valdžios leidimo nevalia
– Kuo dirbote „Spindulyje“? – klausiu Adelės Šulskienės.
– Brigadininko Petro Volskio padėjėja, o gal pavaduotoja.
– Motocikliuku lakstėte kaip jis raginti žmones į darbą?
– Nedavė man jo, pėsčia vaikščiojau. Bet ne tai blogiausia. Čia durna būdavo tvarka. Kaip koks kalėdnikas (kalėdotojas) kalėdoji po kiemus žmones į darbus varinėdamas. Toks darbas tai ne darbas. Mano tėviškėje, tarybiniame ūkyje, būdavo taip: susirenkam visi dirbantys į susirinkimo vietą ir brigadininkas arba ūkvedys paskirsto: tu tą dirbk, tu aną ir viskas, einam į paskirtas vietas. O čia nueini pas pensininkus, nes jaunų nėra, paprašai bulvių kapčius užkasti (žemėmis) ar ką kitką padaryt, pažada: „Gerai, ateisiu“, – ir neateina. Pažada tik tam, kad greičiau išeičiau iš gryčios.
– Volskiui gal tai daryti buvo lengviau, nes vyras?
– Tas pats buvo ir jam, nes bloga tvarka. Be to, kaip gali būt gerai, jei nėra darbingų žmonių, o pensininkas nori eina, nori ne. Pameluos, kad pablogėjo sveikata ir todėl neatėjo ir ką tu jam.
O dar nesąmonė – kolūkiečiams iki 70 metų amžiaus reikėdavo ravėti didelę cukrinių runkelių normą. Tokiems seniems žmonėms ir vis tiek liepdavo.
Laimė, dabar nebe sovietinė tvarka – būtume ligi šiol ravėję tuos cukrinius runkelius. Valdžia ravėjimo užduotis paskirstydavo, o kad jėgų nebeturi, nesvarbu.
Dabar kad ir nenuravi tų runkelių, kad ir su žolėm užaugina, išrūšiuoja iš jų tuos runkelius ir parduoda. Nebekankina senų žmonių. Jei būtų sovietmetis, toliau kankintų.
– Feliksai, o ar prisimeni, kaip kombainininkams reikėdavo lenktyniauti net tarpusavyje? -–klausiu bendravardžio. – Tai vadinosi „socialistinis lenktyniavimas“. Sykį pats laimėjai, aš atvažiavau apie tai laikraštyje parašyti, fotografas nuotrauką padarė… Prisimeni?
– Prisimenu. Šešis ar septynis metus kombainu dirbau.
– Ir atseit lenktyniavot – Feliksas ir Pranas Šulskiai, Bronius Poška, Sotaras Miežinys, Jonas Kleiva…
Adelė:
– Aha, skatindavo durnelius – jūs plėšykitės, o uždarbis būdavo… Nu ką darysi, geriau negu brigadoj.
Kai pagalvoji, koks skirtumas, kam davė pirmą vietą? Juk tik 15 rublių už ją duodavo. (Patyli ir pradeda juoktis.) O dar keisčiau: du Šulskių sūnūs buvo kombainininkai, Feliksas ir Pranas, o jų tėvas Juozas turėdavo eiti į kolūkio kontorą prašyti, kad duotų kombainininką jo sklype javus nukulti! Atodo, kam tas prašymas, atvažiuotų kuris sūnus ir nukultų tėvui, bet ne, kolūkio valdžia sudarydavo sąrašą, kam, kada, kaip, kokia eilė… Pas kaimynus, Grinkiškio tarybiniame ūkyje, buvo paprasčiau: ten pasakydavo – susitark su kombainininku ir jūsų reikalas.
Vėliau Feliksas dirbo ir brigadininku, ir fermos vedėju, ir kitokius darbus. Jo stažas daugiau kaip 40 metų, mano mažesnis, nes vaikus auginau.
– Ar jūsų, žemaitės, akims netrūksta čia, Vidurio Aukštaitijoje, žemaitiškų kalvų?
– Trūksta, bet pripratau. O ir laiko nėra jomis gėrėtis. Tai tik dabar ramus mūsų gyvenimas tapo, o anksčiau, būdavo, rytą keldavomės prieš šeštą, nes daug darbų ir kolūkyje, ir namie. Visus apskalbk, aptvarkyk, gyvulius pašerk, karves pamelžk, pieną atšaldyk, vaikus į mokyklą išleisk ir taip toliau, nebuvo kada gamta grožėtis. Tik prieš porą metų savo asmeninį ūkį uždarėm, du šunys beliko.
– Jūs Vaitiekūnuose taip pritapote, tarsi čia būtų gimtinė. Daug kuo čia domitės.
– Aš mėgau istoriją, geografiją, biologiją. Feliksui įdomi tik technika, o manęs ji visai nedomina. Bet man, pavyzdžiui, pasakos patinka – skaityti jas, per radiją klausyti. Skaityti ir skaičiuoti pati mūsų vaikus išmokiau.
Seno žmogaus nemokyk
– Jūsų tėvai taip ir liko Žemaitijoje?
– Taip. Abu palaidoti Luokėje, o Felikso – čia pat, Vosiliškyje. Jo tėtis mirė 1969 metų lapkritį, mano – 1970 metų pavasarį. Ilgiau gyveno tik Felikso mama, ji mirė 1999 metais, eidama 92-uosius. Senatvėje gyveno daugiausia pas mus, šiek tiek ir pas kitą sūnų Praną Vaitiekūnuose, dukrą Valę Pypliuose. Žinai, kaip yra su uošvienėlėm: senas žmogus kantrybės nebeturi ir jei dar pradėsi jį ko nors mokyti, auklėti, kokį žodį ne visai tokį pasakysi… Gink Dieve seno žmogaus nemokyk, nepatarinėk. Kokį charakterį jis turi, tokį jau nebepakeisi.
O mano mama mirė 1984-aisiais. Dar laukdamasi dvynukų slaugiau ją ligoninėje ligi pat mirties.
– Ar dažnai aplanko vaikai?
– Nedažnai. Bet šiais laikais juk yra mobilūs telefonai, internetas. Dažnai pasikalbam per skaipą ir gerai. Mums dar ne tokios didelės bėdos, kad vaikams reiktų dažnai čia lakstyti. Jie visi vedę, turi savo vaikų, savo rūpesčių.
Pirmoji dukra, Irmutė, mums gimė 1972 metų gruodį. Dabar ji gydytoja, dirba Kaune. Antroji irgi mergaitė, Ina. Chemijos mokslų daktarė, dirba moksliniame institute ir gyvena Vilniuje. O dar vėliau gimė dvynukai – Milda ir Mindaugas. Jis programuotojas, gyvena Liuksemburge, o Milda baigė Vilniaus medicinos kolegiją ir dirba ligoninėje Norvegijoje.
Vienas mūsų anūkų, Inos sūnus Gustas, studijuoja jau paskutiniame Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto kurse – bus gydytojas. Be to, pabaigė dvejų metų paramedikų (greitosios medicinos pagalbos) kursus ir jau pradėjo dirbti paramediku.
Grįžęs namo, internete nesunkiai radau Šulskių dukras Irmą Vitkauskienę ir Iną Stankevičienę. Irmą kauniečiai buvo nominavę Nuoširdžiausio Kauno gydytojo vardui, atsiliepimuose apie ją mirga epitetai „Superinė“, „Geriausia Kauno daktarė“ ir pan.
Fizinių ir technologijos mokslų centras, kurio Katalizės skyriuje dirba vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ina Stankevičienė, yra didžiausia ir pasaulinį pripažinimą turinti mokslinių tyrimų įstaiga Lietuvoje. Joje kuriamos aukštosios technologijos net JAV Silicio slėnyje įsikūrusioms amerikiečių kompanijoms.
Trečioji Šulskių dukra Milda Česnauskienė savo Feisbuko paskyrą pildo egzotiškosios Norvegijos, kur ji dabar įsikūrusi, vaizdais, įtariu – ji romantikė. Milda moka jautriai slaugyti ligonius, senelius, tai darė Lietuvoje, dabar dirba Norvegijoje. O sūnus Mindaugas, nors Liuksemburge jau turi savo svajonių namą, tačiau, sprendžiant iš jo feisbuko, širdimi tebėra gimtinėje.
Šventasis kambarys
„Ačiū, mamyte“, – sako Feliksas, baigęs gerti arbatą. Pagalvoju, reikėtų ir man taip dėkoti savo žmonai. Bet prieš tai dar turiu parašyti apie Adelės vaistinę. Ji virtuvėje. Lentynoje pririkiuota vaistažolių stiklainių, ant jų užrašai: sukatžolės, dilgėlės, ramunėlės, liepos, čiobreliai, juozažolės, kmynai, ežiuolės, mėtos, kraujažolės ir t. t.
Virš atskiros lentynėlės prie šaldytuvo didelėm raidėm parašyta VAISTAI, bet ji tuščia.„Čia būna vaistai specialiai Feliksui – jis jau išgėrė“, – pagiria vyrą Adelė. Ar dar reikia stebėtis, kodėl dvi dukterys ir anūkas medikai? Obuolys nuo obels netoli rieda.
Vaistažolių Adelė užsiaugina savo sodyboje. „Jeigu kas negero – štai ir turiu vaistų po ranka, paprastesnes ligeles galiu pati pagydyti. O jeigu susergam rimčiau, skambinam Irmai, ji padiktuoja vaistų pavadinimus arba receptą parašo, belieka nusipirkti Grinkiškyje ar kur kitur“, – sako Adelė.
„Gerai dukriukę daktarę turėt“, – garsiai pavydžiu ir Adelė sutinka: „Tikrai gerai“. Taip ir išsipildė jos svajonė būti medike.
O kai mama ar tėtis, arba abudu, savo vaikų pasiilgsta labai labai, taip labai, kad net po duobute susopa, nueina į savo namo svetainę, kur kadaise buvo mokyklos klasė ir tapnojo visų Vaitiekūnų vaikų kojelės. Ten tebėra gera energetika. Adelė to kambario sienas išklijavo šeimos nuotraukomis. „Daugelis žmonių deda nuotraukas į albumus, bet argi dažnai jų ieškome, vartome? O čia ateinu, ypač kai Saulė iš tos pusės šviečia, atsisėdu ir būnu su savo vaikais“, – sako Adelė. Kai pagalvoji, tikrai daug kas kambarių sienas puošia žymių žmonių tapytais paveikslais, o kodėl nepapuošti savo kūriniais – vaikais?
„Čia mudu su Feliksu. O čia mūsų dvynukai. Čia – Inos šeima. O čia Felikso kareiviška foto. Čia visi mūsų vaikai, išeinantys į Grinkiškio mokyklą“, – rodo Adelė.
O dar ji pasakoja auginanti bites, štai ir stiklainį medaus lauktuvių man tiesia. Kol spraudžiu jį į savo rankinę, ponia Adelė spėja neakivaizdžiai papolemizuoti su Libertu Klimka: „Etnologas jis geras, bet paukščių žinovas – nelabai“, – daro išvadą.
„Klimka neseniai per radiją pasakojo, neva gandrai pajunta, kada bus blogi metai ir išmeta iš lizdo savo vaikus. Netiesa. Mūsų sodyboje daug metų peri gandrai ir pastebėjau: atlekia į lizdą svetimas gandras, gal pernykštis vaikas, ir lizdo šeimininkai pradeda su juo peštis, ginti šalin. Besipešdami užkliudo kiaušinį ar jauniklį ir tie iškrenta, o žmonės visokių mitų sugalvojo“, – paaiškina Adelė.
Išlydi pro duris mane abu Šulskiai, Adelė dar mostu parodo, kur jos bičių aviliai, o santūrusis Feliksas leidžia mano mašiniukui apvažiuoti aplink šulinį erdviame kieme. „Nereikės, – sako jis, – tau manevruoti pirmyn atgal“. Taip ir padarau, nors dar pavasaris ir žemė gal minkštoka. Nuriedėdamas galvoju, kad jei gyventi kaime, tai tik vienkiemyje. Kaip Adelė ir Feliksas Šulskiai ir jų tėvai, kaip ir mano tėvai gyveno, kol melioratoriai neatvažiavo. Neįsižeiskite, gyvenviečių gyventojai.
O pilnai laimei praverstų ir laimingas loterijos bilietas anoje svarbiausioje gyvenimo loterijoje.
Feliksas Žemulis
Adelės ir Felikso Šulskių archyvo nuotraukosIš ciklo „Mano tėviškės žmonės“ (18)
Atrodo, lyg ir neseniai Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaime gyveno trys Feliksai – Stankus, Šulskis ir aš. Su bendraamžiu Feliksu Stankumi lankėme tą pačią klasę Grinkiškio vidurinėje mokykloje, gyvenome tame pačiame tėvų nuomojamame kambarėlyje Grinkiškio miestelio „slabodkėje“ – gatvelėje netoli kapinių.
Su mumis gyveno ir Robertas Kažukauskas iš Juodelių; mes visi trys tada, kaip tokiuose metuose ir priklauso, labai domėjomės panelėmis, todėl iškarpytomis iš žurnalų jų kojomis buvome nuklijavę ne tik savo kambariuko sienas, bet ir lubas. Sykį pas mus užsuko klasės auklėtoja Zofija Radavičienė (ji turėjo keistą įprotį lankyti mokinius). Apžvelgusi mūsų interjerą, pagyrė: „Jūsų skonis geras“.
Manot, tik dabartinis jaunimas padūkęs? Jis visada toks buvo.
O dar prisimenu kaip užsimanęs valgyti išsitraukiau vakare iš spintelės tame kambariuke į laikraštį suvyniotą storą naminę dešrą, kurios mama buvo įdėjusi. Išpakuoju – ogi dešros vietoje mano prožektorius! Neprisipažino nei Feliksas, nei Robertas, kurio tai darbas.
Šiaip jau Feliksas Stankus buvo patikimas ir ramus vaikinas, grynai į savo geraširdiškąjį tėtį Viktorą Stankų. Grinkiškio mokyklos jis nebaigė, po devintos klasės išvažiavo mokytis upeivio profesijos į Kauną. Gaila, po to nesusitikome, gal įdomybių būtų papasakojęs apie romantišką savo profesiją. Jau nepapasakos – anksti mirė.
Iš tų minėtų trijų Feliksų du – Stankus ir aš – dar jauni būdami išskridome iš tėviškės, o gerokai vyresnis už mus Šulskis liko ir gražiai čia gyvena. Vyresnis, tai ir protingesnis. Apie jį toliau ir pasakosiu.
Žmona kaip muzika
Vaikystėje Feliksą Šulskį kartais sutikdavau jo tėvų Juozo ir Veronikos sodyboje prie Miegoto upelio, kai pro ją traukdavau į Dirgaičių parduotuvę. Mano tėvų namai buvo netoli, prie to paties upelio. Takas pamiegočiais pro Antano Švėgždos, Šulskių ir Juliaus Ivoškos vienkiemius būdavo daug trumpesnis negu per Ridikių kaimą. Kadangi Feliksas vyresnis, tai tik pamojuodavom vienas kitam ir tiek.
Tos Šulskių sodybos ir didelio sodo prie jos seniai nebėra, ją dabar primena tik vešliai žaliuojantis ąžuolas, kurį kadaise pasodino Juozas Šulskis.
Vėliau savo bendravardį Šulskį matydavau vairuojant kolūkio sunkvežimį ir kombainą; viską jis darė susikaupęs ir santūriai. Tikra priešingybė visada linksmam ir jukiam jo broliui Pranui, į kurį vien pasižiūrėjęs pradėdavai šypsotis.
Kartą pas Feliksą Šulskį atbirbiau motociklu 1973 metų vasarą sužinojęs, jog jis tapo pirmaujančiu kombainininku, nors dar neturėjo nei 30 metų. Tada jau dirbau Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje ir turėjau važinėti po šį rajoną bei grįžęs kepti reportažus apie šaunų socialistinį to rajono žemės ūkį.
Feliksas tada neturėjo laiko ilgėliau kalbėtis su manimi, nes jam reikėjo neatsilikti nuo savo brolio Prano ir kitų kolegų kombainininkų. Tad parašiau laikraštyje apie Feliksą keletą sakinių, o mano bičiulis iš Kairėnų kaimo fotografas Petras Zapkus jį nufotografavo.
Dabar mudu, du belikę Vaitiekūnų Feliksai (daugiau šio vardo žmonių tame kaime lyg ir nebėra), laiko jau turime pakankamai ir galėtume ilgai šnekučiuotis, bet vėl – trukdo įgimtasis Felikso Šulskio santūrumas ir, kas be ko, amžius: Feliksas tikina jau nebe viską gerai prisimenąs ir panašiai.
Laimė, mudviem imasi talkinti jo antroji puselė Adelė. Feliksas klausosi žmonos kaip gražios muzikos ir pritariamai galvą linkčioja, bet netrukus įsitraukia į tą prisiminimų popietę ir paaiškėja, jog ir prisimena, ir vaizdžiai papasakoti moka.
Vienkiemio tragedija
Kiek daug naujo sužinai, aplankęs tėviškėnus po keliasdešimties metų! Antai ar anuomet, kai buvome dar maži, žinojome, jog Juozo ir Veronikos Šulskių sodyboje buvo partizanų slėptuvė?
Ogi, pasirodo, buvo, ir Juozui už tai teko atkentėti Kazachstano ir Sibiro lageriuose.
Bet pirmoji didelė nelaimė į Juozo ir Veronikos Šulskių namuką atėjo dar anksčiau. Nedidelis buvo tas jų namukas, nes jo šeimininkai nebuvo turtingi. Tiesa, Juozas garsėjo kaip nagingas vyras, o ypač geras stalius ir dailidė (koks tarp jų skirtumas? Stalius pagamina, o dailidė tą gaminį sumontuoja). Juozas Šulskis padėjo susiręsti namus daug kam Vaitiekūnuose ir aplink. Jis ir mano tėvų namui išpjovė bei sunėrė stogo gegnes ir lotus (dabar rašo grebėstai), o jau skiedromis apsidengė pats tėtis su kaimynais Kaziu Čeku ir Liudu Poška.
Juozas Šulskis po truputį lipdė ir savo būstą, kurį pradėjo nugriovęs senutėlę tėvų trobelę, stovėjusią kiek toliau, prie Leono Dalboko sodybos. Naująją vietą išsirinko gražią, ant Miegoto upelio šlaito, tarp Antano Švėgždos ir Juliaus Ivoškos vienkiemių. Pirmiausia, kaip daugelis, pasistatė tvartą ir daržinėlę, prie jų prilipdė gyvenamą patalpėlę, kurioje tilpo suaugusieji ir šeši vaikai – Stefanija, Valė, Pranas, Aldona, Janina ir Feliksas (Aldutė ir Janytė mirė vos dvejų metukų). Ir po truputį kaupė medieną didesniam gyvenamajam namui. Laikas tada, po Antrojo pasaulinio karo, buvo nelengvas, žmonės gyveno vargingai, tačiau ilgainiui Juozui Šulskiui pavyko prisivežti į savo kiemą rąstų naujai statybai.
O kol ji bus, Juozas pasidarė malūną grūdams susimalti – miltų reikia ir duonai išsikepti, ir gyvuliams pašerti.
Tą lemtingąją 1950 metų vasario vienuoliktąją Juozas Šulskis paleido malūnėlį ir kažkur išėjo. Laikas bėgo, vyresnėliai vaikai Pranas su Vale pliekė kortomis, o jaunėlis Feliksiukas, kuriam tada buvo treji metai, pradėjo zirzti. „Laikas migdyti“, – suprato Veronika Šulskienė, mamos jaučia, kada ko jų vaikams trūksta. „Nueik pažiūrėt malūno“, – paliepė Veronika vyriausiajai dukrai Stefanijai, o pati palinko prie mažylio.
Stefutei tada buvo devyniolika ir ji, pasak senųjų vaitiekūniškių, buvo viena gražiausių kaime. Tą pavakarę ką tik buvo išsitrinkusi galvą, tad ant ilgų drėgnų plaukų apsigobė skarelę ir išėjo.
Po kurio laiko namiškiai sukluso, kur Stefutė? Pranukas išėjo pažiūrėti ir rado negyvą… Matyt, ji pasilenkė prie malūnėlio, plaukai užkrito ant besisukančios ašies, toji juos apsivyniojo ir pasmaugė. Kaimynas Ignas Švėgžda buvo kieme, girdėjo, kad kažkas šaukia „Padėkit,“ bet pagalvojo –vaikai dūksta ant Miegoto, o ten negilu, jei ir įlūžtų, nekreipė dėmesio.
Stefutę palaidojus, Šulskių namai tapo tylūs.
Pasidavė, kad šeimą išgelbėtų
Bet ne veltui sako: bėda viena nevaikšto. Vasarį žuvo Stefutė, o birželį Šulskių sodybą apsupo rusų enkavedistai. Keletas jų tiesiai, lyg žinodami (o taip ir buvo) patraukė į daržinę ir joje greitai rado partizanų bunkerį. Laimei, buvo tuščias.
„Mano uošvis sakė, kaip buvo, – pasakoja Adelė Šulskienė, o Feliksas ją papildo, – Tais laikais partizanus lankydavo jų ryšininkai: atnešdavo laiškų nuo kitų partizanų, pranešdavo naujienas ir taip toliau. Neretai jie eidavo iš toli, ne vieną dieną, todėl reikėdavo pakeliui pernakvoti pas patikimus žmones.
Matyt, Juozas ir Veronika Šulskiai jiems ir atrodė tokie, nes sykį partizanai atėję išsivedė iš gryčios šeimininką ir pasakė: „Juozai, kartais pas tave užsuks mūsų žmogus arba mes patys – paruošk saugią vietą ir apnakvydink. Nebijok, niekas nepamatys, ateisim nakčia ir išeisim dar tamsoje, kai tavo vaikai miegos“.
Juozas Šulskis sunerimo. „Vaikai gal ir nepamatys, bet su mumis gyvena mano teta Barbora. Ji nejauna, bet dar eina per žmones, tai audžia jiems ką nors, tai dar kokiam darbui ją pasisamdo. Ji gali išplepėti“.
„Tai menka bėda. Galim kad ir dabar išsivesti tą bobutę už sodybos ir… na, pats supranti“.
Teko Juozui sutikti. Kad išsaugotų visą šeimą, iškasė jis bunkerį daržinėje po šienu.
– Ir kažkas paskundė? – Klausiu.
– Ne. Patys partizanai, kai juos sugavo ir ėmė kankinti, mūčyti, pasisakė, kur buvo jų ryšininkų užeiga. O šiaip Juozas Šulskis neturėjo daug reikalų su jais.
Išsivežę šeimininką į stribyną Grinkiškyje, jį ištardę ir primušę, po kurio laiko paleido. Juozas žinojo, neilgam, bet kur dėsies, kai namie didelė šeima, kurią reikia maitinti? Liko savo sodyboje.
Joje jis buvo ir tą dieną, kai, nuėjęs perkelti Miegoto lankoje arklio grandinę, dar iš tolo pamatė atburzgiantį sunkvežimį su rusų kareiviais. Juozas galėjo pabėgti, prisidengdamas upelio krūmais. „Tačiau kas tada bus su mano šeima, mažais vaikais? Išveš į Sibirą“, – pasvarstė žmogus ir parėjo.
Nudžiugę enkavedistai pasodino šeimininką gryčios viduryje, surišo rankas už nugaros. Už stalo įsitaisė kariškis ir tardo: vardas, pavardė ir taip toliau. „Vyresniuosius vaikus Valę ir Praną jie įstūmė į staliarnę (staliaus dirbtuvė – F.Ž.) ir duris užkabino. O Feliksiukas – jam tada buvo treji – vaikštinėjo aplink tėtį ir stebėjosi, kodėl jis čia sėdi ir kodėl toks keistas. Kareiviai pagrūmojo: dink iš čia!
Užpildę popierius, užmovė ant Juozo galvos maišą ir išsivarė. Privedę prie mašinos, nutraukė maišą: „Ar pažįsti tuos banditus?“ Mašinoje gulėjo keletas nušautų partizanų. Juozas pažino, tačiau neišsidavė: „Pirmą kartą matau“. Įstūmė jį prie tų lavonų ir išvažiavo.
Iš pradžių Juozas Šulskis, kaip ir daugelis to meto suimtų lietuvių, buvo uždarytas Vilniaus KGB kalėjime. Po tardymų sukurpus bylą, teismas paskelbė nuosprendį – įkalinimas. Iš pradžių buvo nugabentas į Karagandos lagerį Kazachstane, vėliau perkeltas į Sibirą, Kemerovo sritį, kur plukdė rąstus.
„Tėtis pasakojo, jog iš pradžių buvo labai blogai, maitino tik žolių sriuba su žemėm, pavalgęs ne visada spėjai į tualetą nueiti – kelnės būdavo pilnos. O paskui jis prakuto, nes buvo stalius ir tai pravertė. Grįžęs iš tremties parsivežė rusų parašytą charakteristiką, jog „očenj chorošij plotnik“ (labai geras stalius). Rusai gero žodžio nepagailėjo“, – prisimena Feliksas.
„Ne visi rusai vienodi. O grįžęs tavo tėvas Kranauskynėje lentpjūvę įkūrė, įrengimus sumontavo, nes gerai tą darbą išmanė“, – pridėjo Adelė.
Lietuvos tremtinių sąraše radau įrašą, jog 1902 m. gimęs Juozas Šulskis iš Radviliškio rajono 1950 metais buvo suimtas ir kalintas Kazachijoje iki 1956 metų gegužės 29 dienos.
Per tą laiką jo Veronika su vaikais sukūreno namui skirtus rąstus. Be maitintojo likusi šeima vertėsi taip sunkiai, jog apie statybą nebebuvo net minties – svarbiausia buvo išgyventi.
Iš tų laikų liko gražus stalas dailiai nutekintomis kojomis Felikso ir Adelės virtuvėje. „Čia dar buvo pakojai kojoms pasidėti, tačiau susidėvėjo“, – rodė Adelė.
Mirė Juozas Šulskis nugyvenęs 67 metus. Kaip ir jo kaimynas mano tėtis. Šiai senesniajai, mūsų tėvų kartai, gyvenimus sutrumpino kančios ir vargai per karą ir pokariu.
Meilės bangos pranašesnės
Pradinę mokyklą Feliksas lankė Ridikiuose pas Anelę Petreikienę. Kai toji mokykla buvo uždaryta, jį mokė Birutė Volskienė Juodelių pradinėje mokykloje. Vėliau F. Šulskis lankė Barkūniškio aštuonmetę.
Gal penktoje klasėje vėl prisistatė nelaimė, iš pradžių į ją nepanaši. „Įkando, o gal įsisiurbė man tada tokia kaip musiukė. Pradėjo niežėti, draskiau tą vietą, ji paraudo, o paskui vos nenumiriau“, – ligi šiol stebisi Feliksas.
Tai dabar mes žinome, kas yra erkės ir jų platinamos sunkios ligos, o anuomet ne tik eiliniai žmonės, bet ir medikai mažai ką apie tai nutuokė.
Feliksą kamavo aukšta temperatūra, kūnas pūliavo. „Iš pradžių gulėjau Krakių ligoninėje. Ten visą mėnesį leido antibiotikus ir vis tiek nieko gero: nustoja badyti – temperatūra vėl pakyla. Kai jiems nusibodau, išrašė namo, bet kad aš amžinas ligonis, tai tėtis išvežė į Kėdainių ligoninę. Ten du kartus darė operaciją – valė pūlius, kasdien leido vaistus, bet vis tiek nemačija (nepadeda).
Tada atnešė, matyt, kitokių vaistų 0¢ tokių miltukų buteliukuose. Sumaišo juos su kažkokiu skysčiu ir švirkštu man suleidžia. Po tokių įdūrimų būdavau šlapias nuo prakaito, tačiau pradėjau sveikti. Dar vieną operaciją padarė ir pagaliau grįžau į Vaitiekūnus beveik sveikas“.
Baigus Barkūniškio aštuonmetę (kol sirgo, mokslas užsitęsė), pašaukė į sovietinę armiją. Ukrainoje, prie Juodosios jūros. Buvo radistu – radijo bangomis perdavinėjo šifrogramas.
Kaip supratau iš Felikso pasakojimo, jis tarnavo oro žvalgyboje, kur radiolokaciniai radarai nuolat stebėjo dangų. Kai jie dar iš tolo aptikdavo artėjantį nepažįstamą objektą, buvo skelbiamas pavojus. Pranešimai būdavo perduodami gynybos pajėgoms koduotu radijo ryšiu, vadinamąja Morzės abėcėle. Tai daryti turėjo Feliksas ir jo tarnybos draugai radistai. Feliksas, matyt, gabus ir kruopštus, nes netrukus jam buvo pripažinta aukščiausia – pirmoji radisto klasė.
Apie tą savo gyvenimo laikotarpį Feliksas gali kalbėti ilgai. „Dieną naktį mes, du radistai, dirbdavome be išeiginių, po 6 valandas – vienas miega, kitas dirba. Labai trūkdavo miego. Ne tik mums, paprastiems kareiviams, bet ir karininkams, nes oro pavojus būdavo skelbiamas ne kartą per parą.
Prisimenu, mūsų bataliono vadas, beje, mano tarnybos vieta būdavo greta jo, nusipirko motociklą Iž su priekaba. Atvažiavo juo į budėjimą. Po jo bando užkurti, neužsikuria. Spardo spardo, bet motociklas neklauso (anksčiau motociklų varikliai būdavo užvedami specialia kojele, kuriai nuspausti reikėdavo gana stiprios motociklininko kojos. – F.Ž.) .
Priėjo kitas karininkas – irgi kapitonas, kaip ir mūsų vadas, ir pajuokavo: „Motociklas – tai tas pats kaip PVO (rus. priešlėktuvinė gynyba. – F.Ž.) – niekada neturėsi ramybės“. Iš tiesų taip ir būdavo – pavojus ir pavojus. Pareini iš budėjimo – ir vėl pavojus, nes pakilo du ar trys lėktuvai. Po tris pavojus būdavo per dieną, naktį irgi neretai, nes radarai pamatydavo lėktuvus 200 kilometrų spinduliu aplink. Išsimiegoti nebūdavo kada“.
Pabandau Felikso pasakojimą pakreipt linksmesne vaga.
– Felia, o kaip Morzės abėcėle perduotum: „Aš myliu Adelę? Daug būtų taškų ir brūkšnių?“
– Nemažai. Ti-ta-ta-ti… (aš nesupratau ir jūs nesuprasit. – F.Ž.) Kiekvieną raidę reiktų kalti atskirai. Bet mes su raidėmis nedirbome. Jas šifruotojai paversdavo skaičiais, juos ir perduodavome. Pirma šifruotojas užšifruoja, paskui imi radijo stotelės raktą ir perduodi ilgais ir trumpais paspaudimais tuos skaičius.
– Tai reiktų, kad ir Adelė mokėtų tą specialų mokslą šiam itin svarbiam pranešimui perskaityti?
– Žinoma. Bet mums su Adele to nereikėjo (šypsosi). O atviru tekstu radistams ką nors perduoti būdavo griežtai draudžiama. Vienas naujametę naktį išstukseno: „Sveikinu su Naujaisiais metais“ – išgrūdo jį iš tarnybos ir net į belangę pasodino.
Pasitikėk savo vyru ir bus gerai
Grįžęs iš armijos į tėviškę, Feliksas Šlapaberžės profesinėje technikos mokykloje įsigijo traktorininko ir vairuotojo profesijas ir sėdo prie „Spindulio“ kolūkio sunkvežimio vairo. Ar sunku buvo, ar įdomu, ar patiko?
– Kad musėt mes, bernai, jau esam sutverti vairavimui, – filosofiškai pasvarstė Feliksas.
– O ar pasitaikė avarijų? – bandau išklausti dar ką įdomaus. „Sakei, prie Grinkiškio bažnyčios vos nepasitaikė“, – primena savo brangiausiajam Adelė.
– A, taip. Biškį per greitai važiavau kažkada prie Grinkiškio bažnyčios, o buvo ledas, pradėjo mašiną „nešti“ į kairiąją pusę ir kaip tik iš priekio atvažiuoja Zilas su priekaba. Gerai, kad susukau vairą į to Zilo pusę ir mano mašina išsilygino. Anas pravažiavo ir net nesustojo.
– O atsimeni, kaip dar buvo mums grįžtant iš Valkininkų? – dar primena Adelė.
– Tada buvo labai slidu ir lijo, ir kartu šalo. Mudu su Feliksu važiavom savo Žiguliu ir iš priekio atlekia labai greitai Zapukas (automobilis „Zaporožec“ – F. Ž.). Taip greitai, kad jį sumėtė. Atsitrenkė į sniego pusnį kelio pakrašty, du kartus apsisuko, persimetė į priešingą kelio pusę ir skrieja tiesiai į mus. Aš tik susigūžiau… Bet Feliksas staiga pasuko mūsų mašiną į griovį. Jau maniau, kad nespėsim, kad Zapukas plos į mūsų Žigulio galą, bet spėjom. Mes įstrigom sniege, o anas praskriejo visai pro pat. Paskui mus važiavo sunkvežimis, jo šoferis parodė iškeltą nykštį: liuks mano vairuotojas. Aš nebūčiau taip greitai susiorientavusi, – giria savo vyrą ponia Adelė.
– Na taip, dideliu greičiu jis ten lėkė, – sutinka Feliksas. – O mūsų Žigulį ištraukė pro šalį važiavęs sunkvežimis. Mašina liko sveika, mes irgi.
– Pavojingas vairuotojo darbas. Svarbiausia – nevažiuoti nepailsėjus, – samprotauja Adelė. – Aš kartą vežiau savo mergaitę į Šiaulius. Tada auginau dvynukus, miego buvo mažai, matyt, bevairuodama prisnūdau. Gerai, kad mergaitė suriko. Išgirdusi žiūriu, ogi į kelio vidurį jau nuvairavau, o iš priekio atvažiuoja sunkvežimis. Būčiau pakišusi po juo ir vaiką, ir save… Matyt, nors akys žiūri, bet smegenys atsijungę, kai miego trūksta.
Adelė turi ir motociklininko, ir traktorininko bei automobilio vairuotojo pažymėjimus, bet technika jos nedomina. „Galiu nuvairuoti į Grinkiškį, Radviliškį, bet toliau, pavyzdžiui, į Kauną, kur gyvena vyriausioji mūsų dukra, bijau“.
Moteriška žvalgyba yra būtina
Nors Felikso ir Adelės santuokai neužilgo sukaks 55 metai, tačiau jie tebežiūri vienas į kitą kaip jaunystėje. Sako, vedybų loterijoje laimingų bilietų būna itin mažai, bet jiedviem pavyko.
„Kaip jūs, ne vaitiekūniškė, radote mūsų Feliksą?“ – pasiteiravau. „Buvo taip, – pradeda Adelė, – aš esu Žilvitytė iš Žemaitijos, iš Luokės parapijos Užvėdarės kaimo. Pro jį teka Vėdarės upelis, todėl toks ir kaimo pavadinimas. Nebėra jau nei vienos sodybos ten. Žilvičių šeimoje užaugom trys dukros, aš jauniausia. Vyriausioji mano sesutė mirė nuo difterito.
Kai baigiau Luokės vidurinę mokyklą, iš pradžių stojau studijuoti mediciną, bet nepavyko (konkursai į medicinos studijas visais laikais būdavo dideli ir turėjai būti arba vidurinės mokyklos pirmūnas, arba turėti „blatą“. – F. Ž.) Tad teko eiti į žemės ūkį, baigiau Kretingos žemės ūkio technikumą, mano diplome parašyta „Sodininkystės, daržininkystės, bitininkystės agronomė“.
– O kaip atsidūrėte čia, toli nuo Žemaitijos?
– Gavau paskyrimą į „Spindulio“ kolūkį. Pamaniau, na ir gerai, Žemaitiją pažįstu, o Aukštaitijos ne, bus dargi įdomiau. Ir su mokslo drauge Jovita Laliuškaite atvažiavome čia pasižiūrėt kas ir kaip. Kol iš Žemaitijos autobusais pasiekėme Vaitiekūnus, atėjo 16 valanda, o buvo vasaris, pradėjo temti. Kolūkio kontoroje radome Adolį (Adolfą Švėgždą). Jis mus pasiuntė pas Janiną Zakarevičienę pernakvoti, nes autobuso grįžti jau nebuvo.
Vėliau Adolis priprašė Mykolą Daunorą išnuomoti mums kambarėlį jo gryčioje. Gal metus ten pagyvenom, Jovita grįžo į savo tėviškę Mažeikiuose, o aš likau čia ir persikėliau pas Levickius. Ten ir susipažinau su Feliksiuku.
– Nes šalia Levickio buvo mechanizacijos dirbtuvės ir jūs pro savo langą pamatėte ten jį?
– O taip, – juokiasi ponia Adelė, – pamačiau išvaizdų vyriškį ir susikukavom.
– Sakyk – jis apmonijo (apgavo), – pataria žmonai Feliksas, ji nuo tokio patarimo dar labiau juokiasi, o baigusi surimtėja:
– Jeigu atvirai, tai pirmiausia vietinių žmonių pasiklausinėjau. Pasakė – ramus, ne pijokas ir panos jam nerūpi, knygas skaito. Aha, galvojau, jeigu knygas skaito, tai nedurnas ir galva netuščia.
– Betgi Feliksas patarė sakyt, kad apgavo.
– Oi ne, neapgavo. Nudaviau aš vyrą susirasti, nudaviau. Į kailį nei karto negavau (juokiasi). Nu pasiprovot (pasiginčyti) tenka, bet taip būna visiems. Turi suprasti žmonės vienas kitą. Pavyzdžiui, aš kartais apgalvoju, ar verta su savo Feliksiuku kuria nors jautria tema šnekėti? Jei žinau, ko jis nemėgsta, tai ir kalbos apie tai nepradedu.
Feliksas:
– Kai ėjau į pradinę mokyklą pas Marcinkų, tai matydavau: pakinkydavo jis arklį, įsodindavo į briką žmoną ir vežiodavo po Žvirblytės mišką (jis augo už Ridikių kaimo. – F. Ž.). Ji sirgo kažkokia liga, vėliau nuo jos ir pasimirė. Bet Marcinkus išprašydavo jai pavežioti arklį, ne visiems jį duodavo.
– Taigi mylėjo žmoną?
Feliksas:
– Taip išeina.
– Adele, po savo žvalgybos ir susituokėt?
– Taip, bet pirma nusipirkom namą. Levickienė man patarė: „Spindulysō nupirko iš mokytojos Onos Kuprevičienės sodybą, prašyk, gal jums kaip jaunavedžiams parduos“. Taip ir buvo. Iš pradžių mums atiteko pusė Kuprevičių namo, kitoje jo pusėje dar gyveno Ona. Paskui ji išsikėlė į Jurbarką. Atėjau į šiuos namus dar kaip panelė. 1972 metais susituokėm, tada Feliksas atsikraustė ir iki šiol čia gyvenam. Atsivežiau iš tėviškės pasoginę karvę…
Anksčiau toje Boleslovo ir Onos Kuprevičių sodyboje, kur dabar gyvena Adelė ir Feliksas Šulskiai, buvo pradinė mokykla, ją lankė mūsų tėvai ir seneliai. Ir mano mama bei jos seserys ten mokėsi ir vėliau mums, vaikams, mokytoją Onutę Kuprienę (vaitiekūniškiai vardus ir pavardes trumpina) girdavo. Bolesas buvo geras ir darbštus meistras, tad sodybą įkūrė erdvią ir puikią, tokia ji tebėra ir dabar.
Be valdžios leidimo nevalia
– Kuo dirbote „Spindulyje“? – klausiu Adelės Šulskienės.
– Brigadininko Petro Volskio padėjėja, o gal pavaduotoja.
– Motocikliuku lakstėte kaip jis raginti žmones į darbą?
– Nedavė man jo, pėsčia vaikščiojau. Bet ne tai blogiausia. Čia durna būdavo tvarka. Kaip koks kalėdnikas (kalėdotojas) kalėdoji po kiemus žmones į darbus varinėdamas. Toks darbas tai ne darbas. Mano tėviškėje, tarybiniame ūkyje, būdavo taip: susirenkam visi dirbantys į susirinkimo vietą ir brigadininkas arba ūkvedys paskirsto: tu tą dirbk, tu aną ir viskas, einam į paskirtas vietas. O čia nueini pas pensininkus, nes jaunų nėra, paprašai bulvių kapčius užkasti (žemėmis) ar ką kitką padaryt, pažada: „Gerai, ateisiu“, – ir neateina. Pažada tik tam, kad greičiau išeičiau iš gryčios.
– Volskiui gal tai daryti buvo lengviau, nes vyras?
– Tas pats buvo ir jam, nes bloga tvarka. Be to, kaip gali būt gerai, jei nėra darbingų žmonių, o pensininkas nori eina, nori ne. Pameluos, kad pablogėjo sveikata ir todėl neatėjo ir ką tu jam.
O dar nesąmonė – kolūkiečiams iki 70 metų amžiaus reikėdavo ravėti didelę cukrinių runkelių normą. Tokiems seniems žmonėms ir vis tiek liepdavo.
Laimė, dabar nebe sovietinė tvarka – būtume ligi šiol ravėję tuos cukrinius runkelius. Valdžia ravėjimo užduotis paskirstydavo, o kad jėgų nebeturi, nesvarbu.
Dabar kad ir nenuravi tų runkelių, kad ir su žolėm užaugina, išrūšiuoja iš jų tuos runkelius ir parduoda. Nebekankina senų žmonių. Jei būtų sovietmetis, toliau kankintų.
– Feliksai, o ar prisimeni, kaip kombainininkams reikėdavo lenktyniauti net tarpusavyje? -–klausiu bendravardžio. – Tai vadinosi „socialistinis lenktyniavimas“. Sykį pats laimėjai, aš atvažiavau apie tai laikraštyje parašyti, fotografas nuotrauką padarė… Prisimeni?
– Prisimenu. Šešis ar septynis metus kombainu dirbau.
– Ir atseit lenktyniavot – Feliksas ir Pranas Šulskiai, Bronius Poška, Sotaras Miežinys, Jonas Kleiva…
Adelė:
– Aha, skatindavo durnelius – jūs plėšykitės, o uždarbis būdavo… Nu ką darysi, geriau negu brigadoj.
Kai pagalvoji, koks skirtumas, kam davė pirmą vietą? Juk tik 15 rublių už ją duodavo. (Patyli ir pradeda juoktis.) O dar keisčiau: du Šulskių sūnūs buvo kombainininkai, Feliksas ir Pranas, o jų tėvas Juozas turėdavo eiti į kolūkio kontorą prašyti, kad duotų kombainininką jo sklype javus nukulti! Atodo, kam tas prašymas, atvažiuotų kuris sūnus ir nukultų tėvui, bet ne, kolūkio valdžia sudarydavo sąrašą, kam, kada, kaip, kokia eilė… Pas kaimynus, Grinkiškio tarybiniame ūkyje, buvo paprasčiau: ten pasakydavo – susitark su kombainininku ir jūsų reikalas.
Vėliau Feliksas dirbo ir brigadininku, ir fermos vedėju, ir kitokius darbus. Jo stažas daugiau kaip 40 metų, mano mažesnis, nes vaikus auginau.
– Ar jūsų, žemaitės, akims netrūksta čia, Vidurio Aukštaitijoje, žemaitiškų kalvų?
– Trūksta, bet pripratau. O ir laiko nėra jomis gėrėtis. Tai tik dabar ramus mūsų gyvenimas tapo, o anksčiau, būdavo, rytą keldavomės prieš šeštą, nes daug darbų ir kolūkyje, ir namie. Visus apskalbk, aptvarkyk, gyvulius pašerk, karves pamelžk, pieną atšaldyk, vaikus į mokyklą išleisk ir taip toliau, nebuvo kada gamta grožėtis. Tik prieš porą metų savo asmeninį ūkį uždarėm, du šunys beliko.
– Jūs Vaitiekūnuose taip pritapote, tarsi čia būtų gimtinė. Daug kuo čia domitės.
– Aš mėgau istoriją, geografiją, biologiją. Feliksui įdomi tik technika, o manęs ji visai nedomina. Bet man, pavyzdžiui, pasakos patinka – skaityti jas, per radiją klausyti. Skaityti ir skaičiuoti pati mūsų vaikus išmokiau.
Seno žmogaus nemokyk
– Jūsų tėvai taip ir liko Žemaitijoje?
– Taip. Abu palaidoti Luokėje, o Felikso – čia pat, Vosiliškyje. Jo tėtis mirė 1969 metų lapkritį, mano – 1970 metų pavasarį. Ilgiau gyveno tik Felikso mama, ji mirė 1999 metais, eidama 92-uosius. Senatvėje gyveno daugiausia pas mus, šiek tiek ir pas kitą sūnų Praną Vaitiekūnuose, dukrą Valę Pypliuose. Žinai, kaip yra su uošvienėlėm: senas žmogus kantrybės nebeturi ir jei dar pradėsi jį ko nors mokyti, auklėti, kokį žodį ne visai tokį pasakysi… Gink Dieve seno žmogaus nemokyk, nepatarinėk. Kokį charakterį jis turi, tokį jau nebepakeisi.
O mano mama mirė 1984-aisiais. Dar laukdamasi dvynukų slaugiau ją ligoninėje ligi pat mirties.
– Ar dažnai aplanko vaikai?
– Nedažnai. Bet šiais laikais juk yra mobilūs telefonai, internetas. Dažnai pasikalbam per skaipą ir gerai. Mums dar ne tokios didelės bėdos, kad vaikams reiktų dažnai čia lakstyti. Jie visi vedę, turi savo vaikų, savo rūpesčių.
Pirmoji dukra, Irmutė, mums gimė 1972 metų gruodį. Dabar ji gydytoja, dirba Kaune. Antroji irgi mergaitė, Ina. Chemijos mokslų daktarė, dirba moksliniame institute ir gyvena Vilniuje. O dar vėliau gimė dvynukai – Milda ir Mindaugas. Jis programuotojas, gyvena Liuksemburge, o Milda baigė Vilniaus medicinos kolegiją ir dirba ligoninėje Norvegijoje.
Vienas mūsų anūkų, Inos sūnus Gustas, studijuoja jau paskutiniame Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto kurse – bus gydytojas. Be to, pabaigė dvejų metų paramedikų (greitosios medicinos pagalbos) kursus ir jau pradėjo dirbti paramediku.
Grįžęs namo, internete nesunkiai radau Šulskių dukras Irmą Vitkauskienę ir Iną Stankevičienę. Irmą kauniečiai buvo nominavę Nuoširdžiausio Kauno gydytojo vardui, atsiliepimuose apie ją mirga epitetai „Superinė“, „Geriausia Kauno daktarė“ ir pan.
Fizinių ir technologijos mokslų centras, kurio Katalizės skyriuje dirba vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ina Stankevičienė, yra didžiausia ir pasaulinį pripažinimą turinti mokslinių tyrimų įstaiga Lietuvoje. Joje kuriamos aukštosios technologijos net JAV Silicio slėnyje įsikūrusioms amerikiečių kompanijoms.
Trečioji Šulskių dukra Milda Česnauskienė savo Feisbuko paskyrą pildo egzotiškosios Norvegijos, kur ji dabar įsikūrusi, vaizdais, įtariu – ji romantikė. Milda moka jautriai slaugyti ligonius, senelius, tai darė Lietuvoje, dabar dirba Norvegijoje. O sūnus Mindaugas, nors Liuksemburge jau turi savo svajonių namą, tačiau, sprendžiant iš jo feisbuko, širdimi tebėra gimtinėje.
Šventasis kambarys
„Ačiū, mamyte“, – sako Feliksas, baigęs gerti arbatą. Pagalvoju, reikėtų ir man taip dėkoti savo žmonai. Bet prieš tai dar turiu parašyti apie Adelės vaistinę. Ji virtuvėje. Lentynoje pririkiuota vaistažolių stiklainių, ant jų užrašai: sukatžolės, dilgėlės, ramunėlės, liepos, čiobreliai, juozažolės, kmynai, ežiuolės, mėtos, kraujažolės ir t. t.
Virš atskiros lentynėlės prie šaldytuvo didelėm raidėm parašyta VAISTAI, bet ji tuščia.„Čia būna vaistai specialiai Feliksui – jis jau išgėrė“, – pagiria vyrą Adelė. Ar dar reikia stebėtis, kodėl dvi dukterys ir anūkas medikai? Obuolys nuo obels netoli rieda.
Vaistažolių Adelė užsiaugina savo sodyboje. „Jeigu kas negero – štai ir turiu vaistų po ranka, paprastesnes ligeles galiu pati pagydyti. O jeigu susergam rimčiau, skambinam Irmai, ji padiktuoja vaistų pavadinimus arba receptą parašo, belieka nusipirkti Grinkiškyje ar kur kitur“, – sako Adelė.
„Gerai dukriukę daktarę turėt“, – garsiai pavydžiu ir Adelė sutinka: „Tikrai gerai“. Taip ir išsipildė jos svajonė būti medike.
O kai mama ar tėtis, arba abudu, savo vaikų pasiilgsta labai labai, taip labai, kad net po duobute susopa, nueina į savo namo svetainę, kur kadaise buvo mokyklos klasė ir tapnojo visų Vaitiekūnų vaikų kojelės. Ten tebėra gera energetika. Adelė to kambario sienas išklijavo šeimos nuotraukomis. „Daugelis žmonių deda nuotraukas į albumus, bet argi dažnai jų ieškome, vartome? O čia ateinu, ypač kai Saulė iš tos pusės šviečia, atsisėdu ir būnu su savo vaikais“, – sako Adelė. Kai pagalvoji, tikrai daug kas kambarių sienas puošia žymių žmonių tapytais paveikslais, o kodėl nepapuošti savo kūriniais – vaikais?
„Čia mudu su Feliksu. O čia mūsų dvynukai. Čia – Inos šeima. O čia Felikso kareiviška foto. Čia visi mūsų vaikai, išeinantys į Grinkiškio mokyklą“, – rodo Adelė.
O dar ji pasakoja auginanti bites, štai ir stiklainį medaus lauktuvių man tiesia. Kol spraudžiu jį į savo rankinę, ponia Adelė spėja neakivaizdžiai papolemizuoti su Libertu Klimka: „Etnologas jis geras, bet paukščių žinovas – nelabai“, – daro išvadą.
„Klimka neseniai per radiją pasakojo, neva gandrai pajunta, kada bus blogi metai ir išmeta iš lizdo savo vaikus. Netiesa. Mūsų sodyboje daug metų peri gandrai ir pastebėjau: atlekia į lizdą svetimas gandras, gal pernykštis vaikas, ir lizdo šeimininkai pradeda su juo peštis, ginti šalin. Besipešdami užkliudo kiaušinį ar jauniklį ir tie iškrenta, o žmonės visokių mitų sugalvojo“, – paaiškina Adelė.
Išlydi pro duris mane abu Šulskiai, Adelė dar mostu parodo, kur jos bičių aviliai, o santūrusis Feliksas leidžia mano mašiniukui apvažiuoti aplink šulinį erdviame kieme. „Nereikės, – sako jis, – tau manevruoti pirmyn atgal“. Taip ir padarau, nors dar pavasaris ir žemė gal minkštoka. Nuriedėdamas galvoju, kad jei gyventi kaime, tai tik vienkiemyje. Kaip Adelė ir Feliksas Šulskiai ir jų tėvai, kaip ir mano tėvai gyveno, kol melioratoriai neatvažiavo. Neįsižeiskite, gyvenviečių gyventojai.
O pilnai laimei praverstų ir laimingas loterijos bilietas anoje svarbiausioje gyvenimo loterijoje.
Feliksas Žemulis
Adelės ir Felikso Šulskių archyvo nuotraukos
