Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis, dar visai neseniai save pristatęs kaip principingą kovotoją su alkoholizmo problema, atrodo, netikėtai pakeitė nuomonę. Jo teikimu Radviliškio rajono savivaldybės taryba patvirtino siūlymą vasaros laikotarpiu pripažinti visą rajoną kurortine teritorija – sprendimą, kuris atveria kelią lengvesniai alkoholio prekybai visoje savivaldybės teritorijoje. Nors tai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip siekis skatinti turizmą, realus poveikis – tai gerokai paprastesnė tvarka alkoholio prekybos licencijų išdavimui.
Nuo alkoholio ribojimų iki skatinimo?
Dar 2024 metų pavasarį Radviliškio rajono meras Kazimieras Račkauskis garsiai skelbė savo kovą su alkoholizmu ir inicijavo unikalų Lietuvoje sprendimą – riboti alkoholio prekybos laiką visoje savivaldybėje. Buvo numatyta, kad alkoholiniais gėrimais prekiauti galima tik trumpiau nei kituose šalies miestuose, o kai kuriais atvejais – tik iki 18 ar net 16 valandos vakaro. Šie ribojimai įsigaliojo nepaisant verslo bendruomenės, viešbučių ir restoranų sektoriaus bei teisininkų įspėjimų, kad tokios priemonės gali būti ne tik neveiksmingos, bet ir prieštaraujančios įstatymams.
Nors meras šiuos sprendimus pristatė kaip rūpestį visuomenės sveikata, dalis visuomenės ir politikų šį veiksmą įvertino ne kaip nuoširdžią socialinę iniciatyvą, o kaip galimą būdą „įkąsti“ neparankiems verslininkams ar net politiniams oponentams. Ypač buvo akcentuojama, kad kai kurie ribojimai akivaizdžiai paveikė konkrečias įstaigas, veikusias ne mero aplinkos verslo naudai. Tarp vietinių verslininkų net imta kalbėti apie selektyviai taikomus ribojimus, kurie galėjo sukelti abejonių dėl politinės etikos.
Regionų administracinio teismo sprendimas, kuriuo šie ribojimai buvo pripažinti neteisėtais, tik dar labiau sustiprino įspūdį, kad tai buvo ne tiek visuomenės labui skirta priemonė, kiek perteklinis jėgos demonstravimas ir siekis bet kokia kaina pakenkti legaliam verslui. Teismas nurodė, kad sprendimas prieštaravo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 daliai ir pažeidė konstitucinį atsakingo valdymo principą – tai griežta teisinė diagnozė, rodanti, kad savivaldybė peržengė įstatymo ribas.
Dar daugiau – Vyriausybės atstovas Rimvydas Pilibaitis, kuris kreipėsi į teismą, pabrėžė, kad savivaldybė priėmė sprendimą nepaisydama įspėjimų, iš esmės ignoruodama valstybės institucijų teisinę logiką ir rizikuodama įvelti rajoną į bylinėjimosi procesą, kuris galėjo kainuoti ir reputaciją, ir realius nuostolius.
Tad kai šiandien tas pats meras, nekritikuodamas nei alkoholio poveikio, nei viešai atsisakęs anksčiau deklaruotų vertybių, teikia siūlymus lengvinti prekybą alkoholiu visame rajone, daugelis gyventojų ir Tarybos narių pagrįstai kelia klausimą: ar kovos su alkoholizmu vajus nebuvo tik priemonė įtvirtinti politinę kontrolę, o gal net siekis susidoroti su kai kuriais jam neįtinkančiais verslinikais?
Kurorto statusas – verslui ar verslui su promilėmis?
Radviliškio rajono paskelbimas kurortine teritorija kelia vis daugiau klausimų – ne tiek dėl realios kurortinės infrastruktūros ar turizmo vystymo strategijos, kiek dėl to, kokiems tikslams šis statusas iš tikrųjų gali būti išnaudotas. Pagal galiojančius teisės aktus, kurortinės vietovės turi teisę taikyti išimtis alkoholio prekybos reguliavimui – leidžiama ilgesnė prekybos trukmė, paprastesnės licencijų išdavimo procedūros, mažiau apribojimų lauko prekybai renginiuose ar šalia poilsio vietų. Formaliai tai – paskata verslui, tačiau praktikoje – itin patogi landa išplėsti alkoholio prieinamumą kone visame rajone.
Tarybos narė, TS-LKD frakcijos atstovė Jolanta Margaitienė, posėdžio metu tiesiai paklausė mero Kazimiero Račkauskio: „Mere, anksčiau Tarybos sprendimų projektais esate pasisakęs prieš girtuokliavimą Radviliškio rajone, kodėl buvo teiktas toks projektas?“
Meras K. Račkauskis į šį klausimą konkretaus atsakymo nepateikė. Jis tik teigė, kad savo nuomonės nepakeitė, o priimtą sprendimą pavadino laisvesne galimybe žmonėms vasaros laikotarpiu atsigaivinti alkoholiniais gėrimais. Tokia retorika, ypač iš politiko, kuris dar visai neseniai stojo prieš Vyriausybę ir teismus, kad apribotų net legalią alkoholio prekybą, kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.
Dvigubi standartai: kai komisijos parankios – jos naudojamos, kai ne – pamirštamos
Vienas ryškiausių šios situacijos akibrokštų paaiškėjo tarybos posėdžio metu, kai Tarybos narys, opozicinės frakcijos lyderis Gediminas Lipnevičius paklausė mero Kazimiero Račkauskio, ar jo teikiamas siūlymas dėl viso Radviliškio rajono pripažinimo kurortine teritorija vasaros laikotarpiu buvo apsvarstytas Savivaldybės alkoholio kontrolės komisijoje. Priminsime, kad būtent ši komisija buvo įsteigta valdančiųjų iniciatyva, kai meras prieš metus aktyviai siekė riboti alkoholio prekybos laiką. Tada ji buvo pristatyta kaip svarbi institucija, turinti užtikrinti sprendimų skaidrumą ir paremtą viešąja diskusija. Tačiau šįkart jos vaidmuo net nebuvo paminėtas.
Meras iš pradžių bandė išsisukinėti, teigdamas, kad „komisijos vaidmuo čia nėra būtinas“, kad „sprendimus vis tiek priima taryba“, ir kad „šiuo atveju komisija nedalyvavo, nes tai nėra reglamentuota būtinybe“. Tačiau G. Lipnevičius nepasidavė: „Atsakykite aiškiai – taip ar ne: ar Alkoholio komisija svarstė šį klausimą?“ – reikalavo tarybos narys. Po kelių vengimo bandymų meras galiausiai buvo priverstas pripažinti, kad komisija neva nematė reikalo svarstyti šio klausimo. Šis jo atsakymas tiesiog pribloškė Tarybos narius.
Šis trumpas, bet reikšmingas dialogas atvėrė didesnę problemą: atrodo, kad kai sprendimai galimai valdantiesiems parankūs, tuomet komisijos – reikalingos, kuriamos, viešinamos. Tačiau kai klausimai gali kelti nepatogių diskusijų arba nesulaukti palankios išvados, gali būti, kad komisijos paprasčiausiai „apeinamos“. Tokia praktika kelia rimtų abejonių dėl skaidraus ir demokratinio valdymo, bei rodo selektyvų požiūrį į pačių valdžios struktūrų vaidmenį.
Ironiška tai, kad būtent meras, įsteigęs komisiją kovai su alkoholio prieinamumu, pats pirmasis galimai net ignoruoja jos funkciją priimant sprendimą, kuris iš esmės liberalizuoja alkoholio prekybą. Tai ne tik politinė nenuoseklumo demonstracija – tai signalas, kad formaliai deklaruojamos skaidrumo priemonės realiai tarnauja tik tada, kai jos padeda įgyvendinti iš anksto suplanuotus sprendimus. Tokie dvigubi standartai ne tik pakerta visuomenės pasitikėjimą institucijomis, bet ir atskleidžia galimą piktnaudžiavimą procedūromis, kai struktūros tampa įrankiu, o ne tikslu.
Politinių ambicijų kaina – rinkėjų pasitikėjimas
Ar galima laikyti nuosekliu politiku tą, kuris per vienerius metus nuo draudimų entuziasto tampa alkoholio prieinamumo liberalizavimo šalininku? Kur dingo ankstesnės kalbos apie visuomenės sveikatą, kovą su priklausomybėmis, atsakingą bendruomenės ugdymą? Ar mero pozicija pasikeitė dėl naujai atsiradusių ekonominių interesų? Galbūt tikrasis tikslas nėra kurorto plėtra, o komercinės naudos ieškojimas saviems per alkoholio prekybą strateginėse vietose – šalia ežerų, renginių ar net gyvenamųjų kvartalų?
Kokios priežastys lėmė mero sprendimą teikti tarybai svarstyti alkoholio prekybos ribojimus iš esmės atlaisvinimą sprendimą, redakcija pasiteiravo ir paties mero K. Račkauskio. Iki straipsniui pasiekiant spaudą meras į redakcijos klausimą neatsakė. Gavę mero komentarą publikuosime jį artimiausiame savaitraščio numeryje.
Emilija Laukagalytė
