Našlaitė Vanda norėtų būti visiems gera
Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės” (20)
NEPILNAMEČIAMS, O TAIP PAT JAUTRIEMS ŽMONĖMS PATARIAMA NESKAITYTI
Kodėl žmogus žudyti gali kitą žmogų
Ir skiria sienos tautą nuo tautos?
Kodėl gi kartais net po vienu stogu
Nėra ramybės ir šventos taikos?
„Mudvi su Mildute sekiojome paskui kaimyną, kuris pjovė kviečius, ir rinkome vieną kitą ražienoje paliktą varpą. Mes norėjom valgyti ir tas žmogus leido.
Ir dar iš tolo pamatėm: atjoja iš miško du raiteliai ant arklių, abu ginkluoti. Išsigandom ir įlindom į krūmus lauko pakrašty.
Jie sustojo prie mūsų namo, nulipo nuo arklių, įėjo ir… išgirdom, jog mama klykia. Jie labai ją primušė…
O paskui išvilko į lauką, užnėrė ant kaklo virvę, pririšo prie arklio ir nusitempė mūsų mamą“.
Kam ta spyna, kai yra lazda
Birželis, kelios dienos iki Joninių pats vasaros gražumas, kai sustabdau savo morkinį mašiniuką prie kraštinio namo Radviliškio rajono Vaitiekūnų gyvenvietėje. Šioje vietoje turėtų vykti Juozo Urbštanavičiaus gyvenimas, bet dar iš tolo matyti atremta į duris lazda – ženklas, kad namie nieko nėra.
Tai nieko tokio, nueisiu pas jo kaimynę Vandą Mikalčienę, ją irgi nuo vaikystės prisimenu ne blogiau negu Juozą. Urbštanavičiai (mes sakydavom Urbštai) Vaitiekūnuose garsėjo tuo, jog brolių su ta pavarde buvo daug, visi smarkūs ir bene visi vairavo traktorius. Man artimiausias iš jų buvo Albertas, jis net buvo pabroliu mano vestuvėse 1976 metais ir nepatingėjo iš Vaitiekūnų atsibelsti į Suvalkiją, kur vyko tas renginys.
Vandutę Mikalčienę pamatyti irgi norėjau, nes ji užaugo pas savo dėdę Igną Alekną, kurio vienkiemis Juodelių kaimo laukuose buvo netoli mano gimtųjų namų. Nesyk esu ten buvęs, tik nepagalvodavau, o kur tos mergicos (taip sakydavo vaitiekūniškiai) tėvai? Kodėl ji gyvena pas dėdę? Bet vaikams negi tokie dalykai rūpi, o suaugusieji net klausiami nelabai sakydavo, mažiau žinosi – ramiau gyvensi.
O dabar – įdomu, tai ir kertu tiesiai per Juozo sodelį į Vandos valdas bei klabenu jos namo duris.
Ogi, pasirodo, abudu namie. Juozas pažįsta iš karto, Vanda nelabai, tačiau apčiupinėjus pareiškia, kad jau biškį prisimena. Tai susėdam ir aš iš karto: „Vanda, o kur buvo jūsų tėvai?“
Mamos kasos buvo ilgos
-Tai įvyko tuoj po karo, to Antrojo pasaulinio. Aš gimusi 1941 metais, bet dokumentuose klaidingai užrašė, kad 1942; žodžiu, kai tai atsitiko, man buvo 4 metukai, o vyresnei mano sesutei Mildai – šešeri. Mes turim ir jaunesnį brolį Albertą, bet jo tada su mumis nebuvo, jis liko pas babytę Apoloniją Aleknienę Juodelių kaime.
O mudvi su Mildute tada buvom pas savo tėvelius Aukštuoliukų kaime (Raseinių r., keletas kilometrų už Vosiliškio miestelio. – F.Ž.). Aš Katavičiūtė, mano tėtis buvo Bronius Katavičius iš Aukštuoliukų, o mama – Teklė Aleknaitė-Katavičienė iš Juodelių, Mato (kaime sakydavo Mataušo) ir Apolonijos Aleknų duktė. Jų sodyba – žmonės vadino Aleknyne – stovėjo Juodelių pakraštyje, prie didelio griovio, kuris kadaise buvo upelis, įtekantis į Miegotą. Kitapus to griovio buvo Anupro Pletkaus sodyba, šiapus – Aleknynė, netoli jos gyveno ir Ignas Alekna – mano mamos brolis.
Nežinau, kur mano mama susipažino su savo būsimu vyru (gal bažnyčioje, nes gyveno toje pačioje Vosiliškio parapijoje. – F.Ž.), bet ištekėjo už jo. Ir nutarė juodu savo namą pasistatyti ten, Aukštuoliukuose (vietos ten gražios – kalvos, greta miškas. – F.Ž.). Tame kaime dar gyveno Tiškuvienė, tėčio sesuo.
Kol namą statė, tėveliai buvo išsinuomoję kambarį pas kaimyną Gaurilčiką, ten ir gyvenom. Jau tas mūsų namas buvo beveik baigtas.
Tą 1945 metų vasaros dieną tėtis buvo pakviestas į krikštynas pas netolimą kaimynę Montvidienę, o gal Montvilienę, dabar nebeprisimenu. Jis turėjo armoniką, grodavo ja, tai ir pakvietė, kad svečiams pagrotų. Tėtis nuėjo.
Mama liko tvarkytis naujam mūsų name. O mudvi su Mildute buvome netoliese lauke, sekiojome paskui kaimyną, kuris pjovė kviečius, ir rinkome vieną kitą ražienoje paliktą varpą. Mes norėjom valgyti ir tas žmogus leido.
Ir dar iš tolo pamatėm: atjoja iš miško du raiteliai ant arklių, abu ginkluoti. Išsigandom ir įlindom į krūmus lauko pakrašty.
Jie sustojo prie mūsų namo, nulipo nuo arklių, įėjo ir išgirdom, jog mama klykia. Jie labai ją primušė…
O paskui išvilko į lauką, užnėrė ant kaklo virvę, pririšo prie arklio ir nusitempė mūsų mamą.
Dar negreitai išdrįsom įeiti į mūsų namą; ten raudonavo didelis klanas kraujo. Laukėm tėčio, bet jis neparėjo. Vėliau sužinojome, tie ginkluoti pirmiausia atjojo į krikštynas ir išsivarė jį į mišką. Nuo tada niekas jo nebematė. O paskui jie atėjo pas mūsų mamytę.
Kitą rytą Gaurilčikas sako: „Einam paieškoti jūsų mamos“. Ji gulėjo negyva pelkėje. Jos kasos buvo tokios ilgos… (Vanda pradeda verkti.)
Naktimis ėjo vieni, dienomis kiti
– O tėčio neradot?
– Ne. Jo nerado nei kapo. Gal vilkai suėdė, ten miškas nemažas. Vajėzus Marija…(vėl verkia). Vėliau Vosiliškio klebonas užrašė, kad Bronius Katavičius palaidotas Vosiliškio kapinėse, bet iš tikrųjų tai jo kapas liko nežinomas.
– Kas buvo tie ginkluoti raiteliai?
– Tada sakydavo – miškiniai, nes iš miško. Dabar tokius labai gerbia, vadina partizanais, dabar jie labai madoje ir niekam nepasiskųsi, kad tėvus užmušė (vėl verkia).
– Tačiau už ką?
– Mamos brolis Alekna Juozas po karo buvo įstojęs į liaudies gynėjus, žmonės juos stribukais vadino. Kaip dabar yra policija, taip rusų laikais buvo stribai.
Mano brolis Albertas jau šiais laikais buvo pateikęs prašymą Ypatingajam archyvui surasti duomenų, už ką buvo nužudyti mūsų tėvai. Turėjo dar ir pinigų sumokėti, kad gautų tą pažymą. Joje taip ir parašyta, kaip sakiau – mušė ir žudė už tai, jog mamos brolis buvo stribuku. Dievulėliau, kur padėjau tą popierių, jau nebežinau… Dukra Audrutė sakė: „Mama, neišmesk tų dokumentų, gal dar kada prireiks, o va ir neberandu…“
Buvo tokia knyga äKruvinos žudikų pėdos“, ten parašyta ir apie mūsų tėvelių nužudymą. Albertas ją turėjo ir davė paskaityti.
Tada baisūs laikai buvo: naktimis ateidavo miškiniai ar jais apsimetę, dienomis – stribai. Ir kai gyvenau pas dėdę, jie ne kartą buvo atėję, mačiau ir galvojau, gal tie patys, kurie mano tėvelius nužudė.
Ai, ir kam gi aš visa tai pasakoju, juk negalėsi parašyti, kaip buvo, negi eisi prieš valdžią.
Norėjo pakasti po slenksčiu
– Anksti likote našlaičiais.
– Ir aš, ir sesuo Milda, ir Albertas, kuriam tada buvo pusantrų metų.
– Kiek žinau, augote pas Igną Alekną Juodelių kaime? Prisimenu jį ir jo žmoną.
– Jis buvo mūsų dėdė, mamos brolis. Jiedu su žmona Uršule buvo bevaikiai.
Iš pradžių po tėvelių mirties mus visus tris – mane, Mildutę ir Albertuką – paėmė pas save mūsų babytė Apolonija Aleknienė, bet ji jau buvo sena, menkai pajėgi dirbti. Jos vyrą, mūsų senelį Mataušą Alekną, miškiniai labai pridaužė už tą patį – už tai, kad jo sūnus, mano mamos brolis Juozas Alekna, buvo stribuku. Po to sumušimo senelio sveikata pablogėjo ir jis numirė, babytė liko viena, o mes dar maži. Ką valgyti?
O kai nueidavau pas kitą jos sūnų Igną Alekną, kuris gyveno beveik šalia ir vaikų neturėjo, tai jis, būdavo, kalbina mane: gal pasiliksi pas mus? Nu sykį ir pasilikau, o paskui jau nenorėjau iš ten išeiti, gal valgyti daugiau buvo.
Taip ir apsigyvenau pas dėdę ir tetą. O kai babytė numirė, Albertą pasiėmė į Dirgaičių kaimą auginti Ona Aleknienė, to stribuko Juozo našlė (jis seniai palaidotas Vosiliškio kapuose, o jo žmona dar ilgai gyveno). Bet ji turėjo 7 vaikus (4 nuo pirmojo savo vyro, o kitus iš kitos santuokos), tai Albertukui ten buvo prastai. Sakydavo jam: „Ai, Albertuk, matai – kol visi pavalgė, tau jau nebeliko“.
Vienas Onos Aleknienės sūnus dirbo fermoje panaktiniu, tai ir Albertas eidavo kartu ir ten nakvodavo. Kai paskui atėjo laikas jam eiti į Ažytėnų mokyklą, mokytoja pamatė, kad Albertas visas pasmirdęs, suvargęs. Ji paruošė dokumentus ir Albertą išvežė į Kalnaberžės vaikų namus (Kėdainių r.). Jis ten ir užaugo, ir mokyklą baigė. Vėliau įsikūrė Vilniuje, ten dirbo autobusų parke – remontavo autobusus, buvo brigadininku. Dabar pensijoje. Turėjo gerą ir gražią žmoną, gaila, ji mirė nuo vėžio.
– O sesuo Milda?
– Ją žaibas nutrenkė.
– Oi. Kaip tai atsitiko?
– Ji augo, kaip sakiau, Aleknynėje pas senelius. Tą dieną namie buvo tik senelis ir Mildutė, jai tada buvo 12 metų. Užėjo perkūnija ir žaibas trenkė į gryčios kaminą, o jis buvo geležinis. Žaibas įlėkė pro jį į kambarį ir užmušė Mildą… Ji tuo metu klūpėjo šalia krosnies ir meldėsi. Matyt, buvo galva atsirėmusi į geležinę vielą skalbiniams džiauti, kuri buvo pakabinta ant krosnies. Žaibas nutrenkė dar ir vištą su viščiukais, kurie tupėjo prie krosnies, ir išlėkė pro langą.
Senelis tuo metu gulėjo lovoje. Atlėkė jis pas Uršulę Aleknienę rėkdamas: „Mildą užmušė!“ Sulėkę kaimynai tarėsi: gal po slenksčiu pakasam, gal atsigaus? (Buvo toks prietaras, kad jeigu žaibu nutrenktą žmogų užkasi žemėje, tai jis atsigaus. – F.Ž.) Bet nekasė, tik aprengė mamos šliūbine suknele, Špokienė davė veliumą (vestuvinis nuotakos šydas. – F.Ž.), juo papuošė ir išvežė į skrodimą. Kai parvežė, kraujais paplūdus buvo. Ir palaidojo.
Nieko man nereikia
– Netekote tėvų, žuvo sesuo. Gal bent pas dėdę gera buvo gyventi, juk buvote jų šeimoje vienintelis vaikas?
– Dėdė buvo geras, negaliu peikti. O teta buvo pikta, mušdavo mane už bet ką. Vištos iškapstė daržą – mane muša. Pas Galičiną kažko parnešti išsiuntė ir ten užsibuvau, grįžus rėkia: „Kodėl taip ilgai buvai?“ Ir duoda žabu, duoda… Prisimeni Atkucevičių?
– Žinoma. Į jo kalvę prie Jono Miežinio sodybos nueidavau, mūsų arklį Žirniuką Stasys Atkocevičius ten pakaustydavo. Prisimenu, vargšės Atkucevičienės veidas prieš mirtį nuo vėžio buvo labai ištinęs.
– Tai va, Atkucevičiai parsivežė tą mano tėvelių pastatytą namą iš Aukštuoliukų į Juodelius, įsirengė ir gyveno („Po jų mirties ten buvo įsikūręs Frelingis ir tas namas sudegė“, – prideda Vandos pasakojimo besiklausantis Juozas).
Nežinau, kiek jie sumokėjo mano babytei už tą namą, tik žinau, kad atskirai dar padavė 50 rublių ir pasakė: „Už tuos pinigus nupirkit Vandai dviratį“.
Babytė perdavė tuos pinigus mano tetutei, toji padėjo į stalčių. Jis buvo pilnas daiktų ir pinigai nusistūmė už stalčiaus. Kitą kartą teta atidaro stalčių – pinigų nėra. Kaip ji tada mane primušė – baisu baisu… Palindau po lova, bet vis tiek ištraukė: tu paėmei pinigus? Po kurio laiko pati rado juos užkritusius už stalčiaus… Oi kentėjau aš nuo jos.
O Alekna buvo ramus. Pareinu iš mokyklos – skanių blynų prikepęs keptuve. Tetutė nei sykio jų nebuvo iškepusi. Bet šiaip jau valgyti ir ji man duodavo, nieko dėl to nesakau.
Kai melioracija jau vėliau, maždaug 1980 metais, griovė dėdės sodybą, man buvo leista pasiimti ką noriu, bet aš pasakiau: „Nieko man nereikia“. Paėmiau tik dokumentus, kuriuos radau gryčioje į pundą surištus. Parsinešusi atrišau – ogi kvitai pašalpos, kurią man, pasirodo, valdžia daug metų mokėjo, o aš nei žinojau, nei tuos pinigus matydavau. O Jėzus, kaip skauda prisiminus, negaliu nei šnekėt.
Fermoje buvau laiminga
– Kur mokėtės?
– Ažytėnuose baigiau septynias klases ir įstojau mokytis agronomijos Šiauliuose. Pinigų teta davė tiek, kad vos užteko duonai su margarinu. Kai gavau atostogų, parvažiavau ir teta sako: „Daugiau tavęs ten neleisim – nebėra pinigų. Aš į jokią mokyklą nėjau nei dienos ir tavęs neleisiu“. Taip ir užsibaigė mano agronomijos mokslai.
– Ir ką toliau?
– Ėjau dirbti į brigadą. Kurį laiką buvau brigadininko Igno Švėgždos pavaduotoja – dar prieš tai, kai brigadininku tapo Petras Volskis. Kartais pavaduodavau ir Zosę Mikšiūnaitę, kuri tada dirbo kolūkio kontoroje Kranauskynėje: vežimus matuodavau, kai tie parvažiuodavo su šienu ir taip toliau. Paskui dirbau lauko darbus, dar paskui – sandėlyje.
Galų gale Vida Švėgždaitė, dabar jos pavardė Varkalevičienė, pakvietė – ateik, sako, pas mane į fermą dirbti. Ji tada buvo „Spindulio“ kolūkio vyriausioji zootechnikė.
Nuėjau ir buvau tada pats laimingiausias žmogus – buvo labai sunku, bet ir labai gerai. Vida buvo labai gera, o aš savo darbą žinau – už šakių ir pirmyn. Ir melžėja dirbau kelis metus. Irgi buvo nelengva, rankas skaudėjo, nes melžimo aparatų dar nebuvo, bet man buvo gerai. Paskui jaučius šėriau, irgi buvau patenkinta.
Uošvius peikia ne visi
O dabar mudu su Vanda pasikalbėsim apie jos jau amžiną atilsį vyrą Joną Mikalčių, kurį gal dėl lėto ir ramaus jo būdo vietos žmonės vadino Jonuku. Vanda buvo smarkesnė, bet, sako ji: „jei vyras pamėgsta stiklelį, tai žmonai ramiai būti nebeišeina“.
Aš juodu prisimenu nuo tada, kai jie gyveno pas Jono tėvą Antaną Mikalčių didelėje jo sodyboje. Prie jos stūksojo didelis sodas, kuriame Antanas Mikalčius buvo prisodinęs gerų obelų ir kriaušių. Maži būdami mėgome įsisukti į tą sodą, nes tokių saldžių cukrinukų obuolių buvo dar tik Kranauskynėje. Įsėlindavome, prisimenu, į Mikalčiaus sodą pro tankias eglių šakas iš Vaitiekūnų kaimo pusės. Tais laikais tokios tvorų mados kaip dabar nebuvo.
Mano tėvų vienkiemis nuo Antano Mikalčiaus buvo kiek tolėliau, juos skyrė Kazimiero Čeko, Liongino Noreikos ir Elenos Poškienės sodybos, todėl aš Joną ir Vandą matydavau nedažnai. O štai E. Poškienė, kuri buvo mano babytė bei jos gryčioje gyvenusi duktė Ona Linienė su vyru Pranu buvo artimiausi A. Mikalčiaus kaimynai, todėl pabendraudavo.
„Jonukas dažnai pas mus ateidavo – gal ir todėl, kad babytė visada turėdavo užraugusi iš senų uogienių vyno. Jonelis išgerdavo stiklinę ir patenkintas išeidavo“, – prisimena mano pusseserė Aniceta Liniūtė-Lapinienė.
Pradėjus „Spindulyje“ griauti vienkiemius, Liniai vieni pirmųjų nusipirko ką tik pastatytą „standartuką“ (plytų namą) Vaitiekūnų gyvenvietėje (dabar jame gyvena jau kiti žmonės). Greitai netoli jų naujame name įsikūrė ir Vanda bei Jonas Mikalčiai. „Jonukas ir čia pas mus ateidavo dažną rytą. Jo Vanda buvo darbšti, turėjo šiltnamį, tai Jonas atėjęs ištraukdavo iš kišenės agurką ar du ir prašydavo, tik Vandai nesakyk“, – pasakojo Aniceta.
– Vandute, kaip su savo Jonu susitikot?
– Šokiuose. Jie būdavo prie Miegoto upelio tai pas Ivošką, tai pas Šulskį, tai pas Švėgždą. Ten ir susipažinom. O kadangi aš buvau našlaitė, augau pas globėjus, tai labai norėjau kuo greičiau turėti savo šeimą, savo namus. Gyventi atskirai. Todėl greitai ir apsiženijom. Tai buvo, atrodo, 1963 metais.
Iš pradžių gyvenome pas Aleknas, bet supratom, kad jie mūsų nenori, tai įsiprašėm pas Vladą Kazoką, jis gyveno vienas. Tačiau ten nebuvo tvarto.
– Žinau, Vlado tvartą per karą sugriovė patrankos sviedinys. Vladas Kazokas buvo mano tėvų kaimynas.
– Taip, tvarto nebuvo, tai savo karvutę laikėm kitoje Miegoto upelio pusėje, Jono Miežinio tvarte. Jis ir šiaudų mūsų karvei duodavo. O dar daug padėjo Janė Levanaitė ir ji, ir jos tėvai buvo labai geri, nepavaišinę niekada neišleisdavo. Mes tada nieko daugiau ir neturėjom, kaip tik tą savo karvę.
– O paskui persikėlėte pas Jono tėvą Antaną Mikalčių?
– Taip, ir tai buvo geriausias mano gyvenimo laikotarpis. Uošvis Antanas Mikalčius tada gyveno jau be savo žmonos Liucijos, ji mirė nuo vėžio dar prieš mudviejų su Jonu vestuves. Pas Antaną tada gyveno dar vienas jo sūnus Ramutis ir dukra Mėnuolė, ji netrukus išsikėlė į Kėdainius.
– Prisimenu juos, ypač Mėnuolę; įsidėmėjau ją gal dėl to įdomaus vardo.
– Ji ir gera buvo. Jau nebėra – susirgo kažkokia keista liga, kūną išbėrė žaizdos, jos pūliavo, žodžiu, vargšė kankinosi, kol numirė. Ne taip seniai tai atsitiko. Liko dukra Rita.
Neblogas žmogus buvo ir Ramutis, tik per daug išgerdavo, gal todėl ir mirė per anksti mechanizacijos dirbtuvėse, kur dirbo. Matyt, sveikata buvo silpna.
Ramutis su tėvu gyveno viename gryčios gale, mudu su Jonu – kitame.
– Antanas Mikalčius siūdavo kailinius, kepures. Ir man jis yra pasiuvęs kailinius iš avių, o kepurę iš zuikio kailio.
– O taip, jis siūdavo, turėjo gerą siuvimo mašiną „Singer“. Būdavo – padaro „primierką“ (pamatuoja klientą. – F.Ž.) ir stiklelį išlenkia…
Dingo kaip į vandenį
Vanda Mikalčienė tęsia savo pasakojimą:
– Pas Jono tėvą gyvenome ilgokai, kol atėjo melioracija ir pranešė, kad griaus ir šį vienkiemį. Tada išsikėlėme į Vaitiekūnų gyvenvietę, į naują namą. O Antaną Mikalčių pasiėmė Mėnuolė į savo butą Kėdainiuose.
Bet mieste jam labai nepatiko ir sykį, kai Mėnuolės nebuvo namie, jos tėvas atsidarė langą ir pradėjo lipti per jį į lauką. Atbėgo Mėnuolės dukra Rita, sako: „Seneli, nelipk, mama neleido“. Bet jis išlipo ir nuėjo. Nuo tos dienos jokios žinios apie jį, dingo kaip į vandenį.
– O gal tikrai į vandenį? Mano mama kol buvo gyva sakydavo, jog Antanas Mikalčius galėjo paskęsti mūsų sodybos šulinyje. Nes jis neretai eidavo per mūsų kiemą, paskui mūsų lieptu per Miegoto upelį ir traukdavo laukais pro Brazauskus gal į Ažytėnus, gal dar kur.
O pakeliui į upelį buvo mūsų šulinys. Gilus, akmeninis. Kai Antanas Mikalčius dingo, mes jau nebegyvenome toje sodyboje. Namas buvo užrakintas, bet dar stovėjo ir jis, ir sodas, tik Miegoto upelis jau buvo numelioruotas – ištiesinta jo vaga. Ir ta naujoji vaga buvo jau ne anapus mūsų šulinio, kaip anksčiau, o šiapus.
Ir Mikalčius, parvažiavęs autobusu iš Kėdainių į Vailainius galbūt jau vakare, galėjo eiti savo įprastu maršrutu per Miegoto upelį į savo namus, nors jų gal jau ir nebebuvo. Ir toje vietoje, kur anksčiau būdavo lieptas per upelį, tamsoje įsmukti į šulinį. Kas nors galėjo atkelti stogelį, juk mūsų tada jau nebuvo.
– Keista. Jo daug kur ieškojo ir Mėnuolė, ir mano dukra Audrutė, ir aš važinėjau su ja… Klausinėjom, gal kas matė, bet – kaip į vandenį.
– Kelintais metais tai atsitiko?
– Neprisimenu, o meluoti nemoku.
– Dabar tas šulinys užverstas akmenimis… Grįžkime prie judviejų su Jonu gyvenimo. Juk ramus, geras jis buvo žmogus?
– Šiaip nieko blogo, tik kad išgerdavo… O aš iš pradžių maniau taip: būsiu gera ir man visi bus geri, o daugiau nieko man ir nereikia. Durna buvau, ar ne?
– Na kodėl. Geros buvo mintys. Kiek vaikų užauginote?
– Du. Sūnus Remigijus baigė inžinerijos studijas. Stambus, aukštas, toks, kaip mano tėvelis buvo. Gyvena ir dirba Kaune, dažnai į Ameriką skraido, ten gyvena du jo vaikai, mano anūkai Darius ir Žemyna. Darius dirba kažką su finansais, o Žemyna baigia aukštojo mokslo studijas. Kitas mūsų vaikas – dukra Audronė su savo dukrelėm Indre ir Ieva gyvena Vilniuje, dirba prekyboje.
– O ką dirbo Jonas „Spindulyje“?
– Visą laiką traktoriumi. Iš pradžių tokiu nedideliu „pupsiku“ kartu su Liniumi Pranu. Ot geras buvo Pranas žmogutis… Paskui Jonas gavo vikšrinį ir juo dirbo ligi pensijos.
– O kaip čia, Vaitiekūnų gyvenvietėje, įsikūrėte?
– Toks Mickus čia „Spindulyje“ tada buvo. Mano Jonas kartu su juo ir pastatė šį namą, kuriame dabar gyvenu. Kolūkis truputį padėjo, bet ir patys daug ką darėm. Skubėjom, nes neturėjom kur gyventi, kai melioracija nugriovė uošvio sodybą. Ir ilgai čia gyvenom, bet 2006 metų birželio 11 dieną Jonas numirė. Nuo plaučių vėžio – labai rūkė. Jam tada buvo 64 metai (gimė 1942 metais).
Kol gyvas, nepalik namų
– O kada mirė jūsų globėjai Aleknos?
– Pirmiausia mano mamos tėviškėje Aleknynėje mirė senelis Mataušas. 1964 metais nuo džiovos mirė ir babytė. Prieš tai buvo atėjusi ją prižiūrėti kokia tai boba, tai susiėmė ji viską, ką rado geresnio, ir išsinešė.
O dėdė Ignas su žmona po jų vienkiemio nugriovimo dar kurį laiką pagyveno Vaitiekūnų gyvenvietėje tame name, kur dabar gyvena Rūta Kavaliauskienė. Dėdei čia nepatiko, jis prieš mirtį sakė: „Jeigu savo namuose, tai dar būčiau 10 metų gyvenęs“. Numirė jis anksčiau už Uršulę, vieneriais metais ar kiek – nebeprisimenu. (Vis dėlto Ignas Alekna nugyveno nemažai – 92 metus (1893–1985), jo žmona Uršulė – 81 (1905–1986). – F.Ž.)
Tetutė po jo mirties dar truputį pagyveno, bet jau irgi sirgo. Nueidavau ją tame bute paslaugyti, juk tada gyvenau netoli Vaitiekūnuose. Paskui ji gulėjo Radviliškio ligoninėje, tai ir ten aplankydavau.
Prisimenu, kartą ten sutikau buvusią kaimynę Miežinienę Adelę, Jono Miežinio iš Juodelių žmoną – apšepusi, suvargusi, nes Miežinys jau buvo numiręs ir niekas jos nelankė (vaikų jie neturėjo. – F.Ž.). Paklausiau: „Liūdna jums čia?“ Ji tik ranka numojo: „Aš dabar noriu tik vieno – parvažiuot namo pinigus sudegint, daugiau nieko nenoriu“. Ot kokie laikai buvo.
O kompensacija už nugriautą dėdės vienkiemį atiteko Tarutei Urbaitei. Ji gyveno Juodelių kaime. Uršulė Aleknienė ir Tarutės mama buvo seserys. Kai Aleknos gyveno jau tame bute prie Šušvės, kur globojau iš pradžių juos abu, paskui po dėdės mirties vieną likusią tetą, tai kartais ten ateidavo ir Tarutė, ir teta mums sakė: „Vaikeliai, po mano mirties pasidalinkit visus pinigus už sodybą gražiai. O dabar ką man, Vandute, pirkai – paimk kiek reikia ir neškis“. Bet aš gi ne toks žmogus – ji guli ligos patale, o aš pinigus nešiuos? Nesinešiau nieko.
Tiesa, jų turėtoji žemė man atiteko. Čia jau naujaisiais laikais, kai pradėjo žemes grąžinti. 7 hektarus dėdė turėjo, tai juos paveldėjau ir savo vaikams perdaviau. Tada mano sveikata buvo sušlubavusi, tai skubėjau.
Pradėjus grąžinti žemes, ir mano senelių Aleknynėje žemės dalis man priklausė – toji, kuri buvo mano mamos. O kita dalis teko Onai Aleknienei, senelių sūnaus Juozo, to, kuris buvo stribas, žmonai. Ji surašė dokumentus, ėjo su jais per lieptą, nukrito ir numirė. Taip ir liko tie 4 hektarai niekieno.
Per žemių grąžinimą ir mano Jonas buvo gavęs dalį savo tėvo žemės. Antanas Mikalčius jos turėjo nemažai – 22 hektarus, tai pusę paėmė Mėnuolės duktė, kita pusė atiteko Jonui, bet jis paėmė už ją piniginę kompensaciją – po tūkstantį anuometinių rublių už hektarą. Labai pralošė, nereikėjo taip skubėti.
Septyniese, bet nebadavo
„Paieškosiu nuotraukų“, – sako Vanda ir išeina į kitą kambarį. Gera proga pasikalbėti mudviem su Juozu Urbštanavičiumi, kuris ligi šiol klausėsi Vandos tylomis, tik kartais ką pridėdamas.
– Juozai, kiek buvo tavo brolių? – klausiu.
– Iš viso šeimoje buvom septyniese, – sako Juozas, – mama Karolina, tėtis Bronius ir jų vaikai: Antanas, Bronius, Albertas, Stasys ir aš. Mūsų sodyba stovėjo už Vaitiekūnų, netoli kelio į Vosiliškį. Už mūsų jau buvo Būdų kaimas.
Nors ir nemaža buvo šeima, tačiau valgyti turėjome visi. Tėtukas dirbo melioracijoje. Kasė griovelius drenoms (keraminiams vamzdeliams, kuriais teko vanduo. – F.Ž.) ir klojo jas. Mes jam padėdavom. Tėtis daug laukų čia Vaitiekūnuose numelioravo.
Kai melioracija nuvertė ir mūsų namą, išsiskirstėme kas kur – mama buvo išsikėlusi į Mantviliškį (Kėdainių r.), kur jau gyveno Antanas, vedęs Vitą Banytę iš Vosiliškio. Tėvuko tuo metu jau nebuvo; seniai nebėra ir mamos. Netoli nuo Antano gyveno ir Albertas. Dirbo traktoriumi ir nuo pasėlių purškimo pesticidais gavo sunkią ligą. Jį operavo, bet po operacijos neilgai gyveno.
Dar vienas brolis Bronius žuvo, patekęs po traktoriumi. Stasys susirgo ir buvo išvežtas į slaugos namus.
Pradinę mokyklą lankiau pas Oną Kuprevičienę Boleso Kuprevičiaus sodyboje, paskui baigiau Vaitiekūnų septynmetę Petrėtynėje. Pradėjau dirbti kolūkyje su arkliais. Bet sykį pakalbino pirmininkas, sako, gal galėtum pasėdėt ant plūgelio, kai Linius Pranas traktoriuku burokus aparinėja?
O po kurio laiko ir pats tokį „pupsiką“ gavau. Vėliau aš ir dar 3 broliai baigėme traktorininkų kursus Grinkiškyje ir tada gavau vikšrinį traktorių. Juo dirbau daug metų, paskui gavau didelį ratinį traktorių T-150, vėliau – dar didesnį „Kirovec“. Šį palikau savo sūnui Ramūnui.
– O kur gyvenai, kai tėvų sodybos nebeliko?
– Iš pradžių pas Praną Kuprį prie Bovelniškio miško. Paskui pas Miežinį Klemensą. Vėliau su žmona Irena gavome namą Vaitiekūnų gyvenvietėje. Jos nebėra – mirė nuo vėžio. Užauginom keturis vaikus – Rasą, Ramūną, Jolantą ir Kristiną. Ramūnas Urbštanavičius, Rasa Daukšienė ir Jolanta Kasputienė liko gyventi Vaitiekūnuose, Kristina – Radviliškyje.
Nematyk ir nežinok
„Mano kaimynas Juozas liko be žmonos, aš – be vyro, tai ir susieinam. Kai susipykstam, jis grįžta į savo namą, susitaikom – vėl čia ateina. Juozas dabar nebegeria, o anksčiau tai dobrai pagerdavo, ale dabar jis ne, ir aš ne“, – juokauja grįžusi su nuotraukomis Vanda. – Ypač žiemą čia gyventi nesmagu: mes jau seniukai, mažai ką begalim, o vaikai atvažiuoti nenori, nes tada šalta.“
Vanda jau šypsosi, baisybių ir vargų tarsi nebūta, o juk jos gyvenime jų buvo tiek, kad gal ne kiekvienas atlaikytų – mamos ir tėčio nužudymas, sesers mirtis, nelengvos dienos pas globėjus, giminių apgavystės.
Grįžęs į Vilnių nesunkiai radau Vandos minėtąją knygą, o jos pabaigoje išspausdintame nužudytų žmonių sąraše šias dvi eilutes: „Eil. Nr. 240. Katavičius Bronius, 38 metų. Vosyliškio apylinkės Laubarų k., kelių darbininkas. Nužudytas 1945.VII.; Eil. Nr. 241. Katavičienė Teklė. 30 metų.“ (Kruvinos žudikų pėdos. Nacionalistų antiliaudinė veikla pietinėje Žemaitijos dalyje. Sudarytojas Ričardas Čepas. Lietuvos Mokslų Akademija, Archyviniai dokumentai, IX rinkinys. – Vilnius, 1968, p. 313). Beje, istorikas Ričardas Čepas tebegyvena Vilniuje.
Daugelyje kitų įrašų yra nurodyta, už ką tie žmonės buvo nužudyti, pvz., liaudies gynėjas arba jo brolis, tėvas, apylinkės tarybos ar kolūkio pirmininkas ir t. t. O šiuo atveju neparašyta, kodėl aukomis tapo paprasti, jokių valdžios pareigų neturėję (tik kelio darbininkas) du jauni žmonės, mažų vaikų tėvai. Ir dar tik trys mėnesiai po karo baigties, po SSRS pergalės prieš Vokietiją 1945 metų gegužės devintąją. Kodėl tada neapykanta prasiveržė taip stipriai?
Nors knygoje šie keršytojai įvardinti „buržuaziniai nacionalistai“, vargu ar visiškai aišku, kas tai buvo – tikri partizanai, o gal jais apsimetę plėšikai? Antai vaitiekūniškis amžinatilsį Bolesas Kundrotas man pasakojo, kaip po karo pas jo tėvus, kurie pasiskerdė kiaulę, atėjo partizanais apsimetę plėšikai ir atėmė mėsą, o atsitiktinai užėjusį kolūkio pirmininką Valaitį nušovė. Kundrotai tarp plėšikų pažino savo kaimyną…
Būdavo, jog ir enkavedistai persirengę partizanais vykdė tokias baudimo ir plėšimo operacijas, kad sumažintų kaimo žmonių pasitikėjimą partizanais.
Taip buvo ir taip bus
Tikriausiai kas nors pasakys: „Rusai buvo dar žiauresni – daug lietuvių kankino ir nužudė, daug į kalėjimus pasodino, daug ištrėmė“.
Kodėl žmonija, žmonės yra tokie žiaurūs, patys žiauriausi sutvėrimai gyvūnijos pasaulyje ir apskritai Žemėje? Kodėl jaunas vyras, atjojęs iš miško, užneria ant jaunos moters kaklo virvę, pririša prie arklio ir nuvelka ją pasmaugtą į pelkę, o jos vyrą irgi nužudo?
Kas turėjo būti to žmogaus širdyje, kad jis griebėsi tokio kraštutinumo, kas jį augino, auklėjo, maitino, mokė? Kuo tie nužudytieji buvo kalti, kad tos moters brolis (gyvenęs kitame kaime, negu jo sesuo) buvo ką tik įstojęs į stribus? Kad jie patys savo rankomis statėsi namą?
Tai įvyko prieš kelias dešimtis metų. Tačiau ar šiandien daug kas pasikeitė? Kodėl ir šiais laikais vyksta žudynės ir karai Ukrainoje, Palestinoje ir kitur? Argi nepasimokėme iš tų karų, kurie šimtus metų retino ir vargino mūsų protėvius, senelius ir tėvus?
Anglų zoologas ir psichologas, 7 knygų apie žmogaus prigimtį autorius Desmond’as Morris’as savo studijoje „Plikoji žmogbeždžionė. Nuoga tiesa apie gyvulį, vadinamą žmogumi“ tvirtina (p. 160), jog žmonių žiaurumas, agresyvumas yra ne kas kita, kaip senieji prigimtiniai instinktai kovojant už būvį. Nes žmogus yra biologinė būtybė ir jį valdo tokie gamtos dėsniai kaip vidurūšinė ir tarprūšinė konkurencija. Esą taip vystosi žmonija. Per kraują ir kančias?
Ar tikrai tai vienintelis mūsų kelias, ar nieko negalima pakeisti? Ginklams, karams skiriami milijardai. Tai pelningas biznis. Tačiau kodėl neskyrus pajamų agresijai mažinti?
Lietuvos psichologė Eglė Mirončikienė yra lyg kitokios nuomonės, negu minėtasis D. Morris’as, ji rašo: „Sveikos psichikos žmogui negali patikti žudyti kitą žmogų. Tai svetima mūsų prigimčiai. Šimtus tūkstančius metų žmonija naikino agresyvius individus, kurie kėlė grėsmę kitiems bendruomenės nariams. Tačiau kiekvienas gali tapti žudiku, jei kyla mirtina grėsmė, jei būtina apginti save, savo namus ir išgyvenimo išteklius. Žmogus prisitaiko, išgyvena, bet toks pasirinkimas pažeidžia jo psichiką ir tik gryni psichopatai, šaudami į kito žmogaus širdį ir žiūrėdami jam į akis, nejaučia nieko ir grįžta iš karo tokie pat, kokie buvo iki jo“.
Bet mes jau nukrypome nuo konkretaus mūsų atvejo, nuo Vandutės iš Vaitiekūnų kaimo tragedijos. Žinau, kad tokių ir panašių šiame kaime, kaip ir kituose Lietuvoje, buvo ir yra ne viena, tik ar daug kas jas išgirdo ir užrašė.
„Aš tik galvoju sau: būsiu visiems gera ir man visi bus geri. Tai durna aš turbūt?“ – lyg teigia, lyg klausia mano kraštietė ponia Vanda ir nežinau, ką jai atsakyti.
Feliksas Žemulis
2025 metų liepa, Vaitiekūnai.
Vandos Mikalčienės albumo ir F. Žemulio nuotraukos
