Molinės Radviliškio ligoninės kojos

Kažkada seniai, seniai gyveno jaunas princas, kuris tikėjo viskuo, išskyrus tris dalykus: jis netikėjo, kad egzistuoja salos, netikėjo, kad yra princesės ir netikėjo Dievu. Taip rašė D. Faulzas, kurio „Magą“ kadaise išverčiau į lietuvių kalbą. Asmeniškai aš tikiu, jog yra Dievas ir mūzos. Dievas sujaukia mūsų planus, o mūzos priverčia tikėti pačiais įvairiausiais dalykais ir juos aprašyti. Nuo jų ir pradėsiu.

Pradžia

Jai pasiskolinau oficioze aprašytas Radviliškio ligoninės vertybes. Jomis naudosiuosi ir toliau. Pirmoji vertybinė ligoninės maksima (taisyklė) skelbia: „Mes  kartu stipresni. Kuo daugiau bendradarbiaujame, tuo esame efektyvesni. Kai gerai suprantame savo galimybes – esame nesustabdomi“. Aš  ne Faulzo princas ir tikiu, kad stabdžiai egzistuoja. Visiems, man taip pat. Tai, ką dabar perskaitysite, turėjo būti eiline mano skilties dalimi, bet ją suardžiau ir patalpinau į atskirą straipsnį, kurį galvojau pavadinti „Vytauto nuotykiai Radviliškio ligoninėje“, pagal panašaus pavadinimo anglų komediją. Čia raktinis žodis „komedija“.

Birželio 17 d., vykdydamas gydytojo nurodymus, po pasiruošimo 11 val. pasirodau Radviliškio ligoninės priėmimo skyriuje. Malonios seselės (man žodis slaugytojos bjaurus) priima dokumentus, užpildo ligos istoriją, matuoja kraujospūdį ir atlieka kitus dalykus, pranešdamos, jog palydės į chirurginį skyrių. Aplink darbymetis kaip kino filme „Ligoninės priimamasis“. Ypač gausu jogų, sumaniusių vaikščioti ar kitaip naudotis surūdijusiais vinimis. Chirurginis skyrius – žavinga seselė nuveda į palatą, duoda pasirašyti privalomus dokumentus  ir informuoja apie lašinę, aprangos pokyčius. Viskas, kaip ir priklauso, tik „suknelė“, kurią turėjau apsivilkti, pasenusio, primityvaus ligoninės fasono. Jos privalumas – po ja nereikalingi apatiniai. Guliu, nuobodžiauju, stebiu aprūdijusius radiatorius, suskilusias sienas, sovietmetį menančius šviestuvus. Šilta, laša lašinės turinys, musės nekanda. Kelis kartus aplanko seselė, papildomai informuodama, kur surasti patogumus ir kam reikalinga lašinė. Beje, tualete popieriaus nėra, bet įspėtas servetėlėmis pasirūpinau pats. Guliu, o mintyse rašau.

Rašymas

„Mes didžiuojamės savo pasiekimais ir su užsidegimu siekiame naujų tikslų. Mes esame drąsūs, nebijome prisiimti didesnių įsipareigojimų, norime mokytis ir tobulėti“.

Iš Radviliškio ligoninės vertybių

Aš dar drąsesnis ir pasiruošęs padėti mokytis ir tobulėti. Su tradiciniu ligoninės skurdu (net nėra tualetinio popieriaus) pažįstamas, pacientų kultūra  žinoma. Tad nieko naujo. Stebiu ligoninės kieme žaidžiančius vaikus, į pabaigą eina „2 OHO“ galvosūkių ir kryžiažodžių žurnalas. Pasiutusiai norisi gerti, nors žinau – nevalia. Palengva bėga laikas ir senka kantrybė. Artėja 16 – a  valanda. Nusprendęs, kad esu pamirštas gydytojo, sugrįžtu į savo aprangą ir traukiu namų link, nusiteikęs tarti porą šiltų žodžių skyriaus vedėjui. Jo nėra. Tuomet pagalvoju apie atsisveikinimo vizitą pas ligoninės direktorių. Jo taip pat nėra. Audienciją suteikia jo pavaduotojas. Jam bandau paaiškinti visą situaciją, akcentuodamas, kad neaplankė gydytojas, nesuteikė informacijos apie gydymo planą ir eigą bei, ko gero, pamiršo apie mano egzistenciją palatoje. Pavaduotojas emocingai tvirtina, jog esu melagis, iš rankos kyšo kateteris, tad tikrai nebuvau paliktas kaip kokia plastikinė vėjo blaškoma pirštinė prie prekybos centro (pirštinė – mano kūryba). Pavaduotojas kažkam skambina, praneša, kad gydytojas yra įsižeidęs ir pasiūlo sugrįžti į skyrių, bent kateterio pašalinimui. Manau, dabar pats metas paaiškinti, kas sukėlė mano nepasitenkinimą, t. y. pažvelgti į jo šaknis.

Nepasitenkinimo šaknys

„Mes esame atsakingi už savo darbus, sprendimus. Dirbame principingai, pareigingai, taip, kad galėtume didžiuotis savo įstaiga ir jos veikla“

Radviliškio ligoninės vertybės

Šiaip  manau, jog mano nepasitenkinimo šaknys – ne tualetinio popieriaus stygiuje  ar  apleistoje aplinkoje. Jos mano naivume. Aš, kvailys, visą laiką galvojau, kad palaton paguldytą ligonį aplanko gydytojas, trumpai informuoja apie ligą, gydymą, rekomendacijas pooperaciniam laikotarpiui bei numatomą operacijos laiką. Suprantu, kad operacijos – ne  šveicariškas laikrodis. Pasitaiko visko, bet niekas netrukdo apie tai informuoti paciento. Šiltas medikų  žodis, dėmesys daro stebuklus, nuimdamas nerimą, suteikdamas laukimui prasmę, neleidžiančią žmogui jaustis nereikšmingu statistiniu paslaugų gavėju. Teko girdėti pasakojimus, jog aukštesnio lygio gydymo įstaigose pas pacientus į palatas užsuka medicinos šviesuliai, med. mokslų daktarai, profesoriai. Būdamas naivuoliu įsivaizdavau, kad  ir Radviliškio ligoninėje  veikia panaši informavimo sistema. Apie privačias gydymo įstaigas, į kurias jau galvojau kreiptis, net nerašau, nes tai nepalyginama. Ten pacientą gerbia, parodo dėmesį, suteikia visą reikiamą informaciją. Puikiai suvokiu, jog medikų darbo krūvis Radviliškio ligoninėje milžiniškas, bet reikiamą informaciją gydytojo nurodymu galėtų suteikti med. seserys. Kad ir elementarią: „Gydytojas užsiėmęs, atsiprašome, jums teks palaukti, gal norėtumėte pasižiūrėti  TV (jų Radviliškio ligoninės palatose nėra), paskaityti naujausius laikraščius?“ Ligonis nusiramintų, nusiteiktų neišvengiamybei susitaikydamas su įvykių eiga

Įvykių eiga

„Mes norime būti sąžiningi ir skaidrūs visame, ką darome. Mes pasitikime vienas kitu ir tikime savo misijos svarba. Geriausi santykiai paremti abipusiu supratimu ir pagarba“.

Radviliškio ligoninės vertybės

Štai šių deklaruojamų vertybių aš labiausiai pasigedau. Ypač po to, kai ligoninės direktoriaus pavaduotojas pavadino melagiu. „Radviliškio krašte“ savo „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skiltį rašau nuo 2014 m. Per tą laiką niekas neapkaltino melu. Beje, sutinku, kad savo elgesiu pažeidžiau hospitalizacijos tvarką, bet  nesijaučiu kaltu, nes po mano demaršo įvykiai įgavo kosminį greitį. Skyriuje operatyviai sulaukiau operacinės komandos. Turėjau sugrįžti į „suknelę“ ir po kelių minučių atsidūriau operacinėje su galimybe stebėti operacijos eigą monitoriuje ir bendrauti su medikais. Po 17 – os valandos jau buvau namuose. Tai faktai. Jeigu manote, kad esu panašių skandalų mėgėjas – apsirinkate. Jie ir kiti nesusipratimai nereikalingi nei man, nei ligoninės personalui. Suokalbių teorijų mėgėjus įspėju, jei manote, kad buvau priverstas laukti nežinioje dėl pakištukės – apsirinkate. Taip galvoti nesąmonė. Birželio 19 d. Radviliškio ligoninės direktoriaus kabinete pabendravau ir su operavusiu gydytoju ir direktoriumi. Bendra mūsų visų išvada – komunikacijos defektas. Rašinio esmė – informuoti apie tai, su kuo galite susidurti Radviliškio, ir ne tik, ligoninėje. Aš asmeniškai netikiu, kad valdant dabartiniam merui situacija ligoninėje kardinaliai pasikeis. Kaip bus iš tikro, parodys laikas. O Dievas ir mūzos yra. Tai jų pagalba oficioze radau anoniminio autoriaus straipsnį apie Radviliškio ligoninę, iš kurio pasiskolinau ligoninės vertybes ir sukūriau rašiniui pavadinimą.

Vytautas Mikalauskis



Total
0
Dalinasi
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts