Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (17)
Pasitaiko, jog žmogų vadina kitaip, negu pavadino jį tėvai ir kuris parašytas jo pase.
Taip atsitiko ir buvusiam Grinkiškio vidurinės mokyklos muzikos mokytojui Zenonui Rimantui Stražinskui (1944–2011): jo dokumentuose nurodyti šie vardai, o grinkiškiečiai jį vadino Romu.
Kas pirmasis taip sugalvojo ir kodėl? Zenono Rimanto Stražinsko sūnus Gintautas Stražinskas sako nežinąs, o paties Zenono Rimanto nebepaklausi – jo jau senokai nebėra.
Visada smagiai nusiteikęs
Mūsiškę Grinkiškio mokyklos XXIV laidos klasę jis mokė muzikos praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje V ir VI klasėse, o kai kurie mano klasės draugai, pavyzdžiui, Stasys Markevičius, tvirtina, kad šis mokytojas dėstė ir VII klasėje. Be abejo, mokė jis tuo metu ir kitus Grinkiškio mokinius. Aš jo nepažinojau, nes atėjau į Grinkiškio vidurinės mokyklos devintąją klasę, kai Zenonas Rimantas Stražinskas mokykloje jau nebedirbo.
„Buvo visada smagiai nusiteikęs. Gražiai grojo akordeonu“, – taip šį mokytoją prisimena S. Markevičius.
Paklauskime apie Stražinską dar ir kito jo mokinio – Valero Tvaronavičiaus. Jis turi gražų balsą ir dainuoja Raseinių rajono Kalnujų miestelio, kur dabar gyvena, liaudiškos muzikos ansamblyje „Kalnuja“. „Kadaise mokytojas Stražinskas pakvietė mane į Grinkiškio mokyklos chorą. Buvo draugiškas, paprastas“, – pasakojo V. Tvaronavičius.
„Prisimenu garbanotą linksmuolį muzikos mokytoją Stražinską. Grinkiškyje Stražinskų buvo ne viena šeima. Kažkuriuose archyvuose radau parašyta, jog ir Grinkiškio bažnyčios vargonininkas kadaise buvo Stražinskas – gal tas mūsų mokytojas buvo jo palikuonis, gal iš jo perėmė muzikinius gabumus?“ – svarstė dar viena mano klasiokėlė, grinkiškietė geologė Zita Steponavičiūtė-Čiučelienė. Ji daug įdomaus yra iškapsčiusi apie Grinkiškio praeitį.
Minėtasis muzikos mokytojo sūnus Gintautas Stražinskas šito negali nei patvirtinti, nei paneigti – jam tai seni laikai, o pats muzikinių genų iš savo tėčio neperėmė. „Bandė jis mane mokyti, bet išmokau groti tik vestuvinį maršą ir „Du gaidelius“. Vėliau ir tuos pamiršau“, – lyg apgailestauja Gintautas.
Ilgai mokytis nereikėjo
Tačiau grįžkime prie mūsiškio muzikos mokytojo. Zenonas Rimantas Stražinskas gimė 1944 metų vasario 14 dieną Grinkiškyje, mažame namelyje prie pat mokyklos, Šušvės šlaito papėdėje. Mes kasdien pro šį namuką vaikščiodavome. Stovi jis ir dabar, tik Stražinskams berods jau nepriklauso.
Zenono Rimanto tėvas buvo Albertas Stražinskas, mokėjęs siūti grinkiškiečiams rūbus. Kai kurie ir vadino jį siuvėju. A. Stražinskas žuvo, kai Zenonui Rimantui buvo dar tik 8 mėnesiai. Jį užaugino mama Eufrosina.
Albertas Stražinskas turėjo seserį Marijoną (1922–1989), kuri dirbo Grinkiškio mokyklos valytoja. Mes ją labiausiai prisimename iš tvarsčio ant akies, kurį ji nešiodavo nuolat. Kodėl? Kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui rusai atakavo vokiečių užimtą Grinkiškį, vietos žmonės pasislėpė rūsiuose. Marijonos mama su dukra taip pat. Nelaimei, jos per anksti išlindo – mamą nušovė, o jos dukra neteko akies. Daugelis grinkiškiečių ją vadino Maryte. Mokykloje Marytė buvo labai svarbus asmuo, nes skambiu varpeliu paskelbdavo kiekvienos pamokos pradžią ir pabaigą. Ypač laukdavome tų pabaigų… Prisimenu, svajodavau su Maryte susitarti, jog ji sutrumpintų matematikos pamokas.
O dar A. Stražinskas turėjo brolį Joną. Šis po karo išvyko į Rusiją, vėliau į Kazachstaną, kur nugyveno visą savo gyvenimą ir mirė.
Baigęs Grinkiškio vidurinėje mokykloje aštuonias klases, A. Stražinsko sūnus Zenonas Rimantas toliau mokėsi Panevėžio muzikos technikume. Tai viena seniausių Lietuvoje tokio tipo mokymo įstaigų, įkurta dar 1918 metais. Ji veikia ir dabar, tik vadinasi paprasčiau – muzikos mokykla. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, kai ten mokėsi Z. R. Stražinskas, šioje mokykloje buvo fortepijono, smuiko, trimito, trombono ir kitos klasės.
Vadinasi, jo muzikiniai gabumai išryškėjo anksti, jei motina išleido mokyti muzikos sūnų gana toli nuo namų.
„Kartu su mano tėčiu toje mokykloje mokėsi ir garsus muzikantas iš Baisogalos Vilimas Malinauskas“, – prisimena Gintautas Stražinskas.
Paskambinau maestro V. Malinauskui. Šis Baisogalos garbės pilietis daugiau kaip 50 metų puoselėja muzikinę kultūrą Baisogaloje ir visame Radviliškio rajone. Jo įkurti ir vadovaujami liaudies kapela „Žvangulis“, pramoginės muzikos orkestras, armonikininkų ansamblis toli išgarsino Baisogalą.
„Taip, mokiausi Panevėžio muzikos technikume su Stražinsku. Ir netgi draugavome. Jis, Zenonas Kavaliauskas iš Vosiliškio ir aš buvome trys draugai. Įstojome į tą technikumą 1960 metais. Daugiausia mokėmės groti akordeonu ir fortepijonu.
Stražinskas buvo muzikalus, gerai valdė šiuos instrumentus. Jautėsi toks tvirtas muzikoje, kad pasimokęs gal pusantrų metų technikume pradėjo dirbti kažkur Panevėžio rajone, o paskui mokė vaikus muzikos Grinkiškyje. Aš pasimokiau nedaug ilgiau – dvejus metus. Tada buvo sunkūs laikai, reikėjo kuo greičiau rasti darbo ir užsidirbti.
Tolesnių Stražinsko kelių nežinau, tik girdėjau, kad jie su muzika nesusiję. Labai keista, kad toks gabus muzikai žmogus nuo jos nutolo. Tam turėjo būti rimtos priežastys“, – apgailestavo V. Malinauskas.
Mokyklą iškeitė į sunkvežimį
Maždaug 1967 metais Z. R. Stražinskas paliko muzikos mokytojo darbą Grinkiškio vidurinėje mokykloje ir nuo tada čia jį pakeitė Algirdas Čepas. O Stražinskas įsidarbino meno vadovu Pašušvio kultūros namuose. Vėliau paliko ir šį darbą ir, išmokęs vairuotojo amato, daug metų dirbo juo. Iš pradžių Melioracijos statybos valdyboje, vėliau Grinkiškio pieninėje, dar vėliau Grinkiškio tarybiniame ūkyje. „Galbūt dėl didesnės algos?“– svarstė jo sūnus Gintautas.
Pasak jo, laisvalaikiu tėtis dažnai imdavo į rankas akordeoną, sėsdavo prie fortepijono ar prie „jonikos“, kaip tada vadindavome klavišinį elektroninį instrumentą (dar kiti sako – sintezatorius, vargonėliai). Su grinkiškiečiais Bagdonu, Daukša (šis irgi buvo Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytojas, dėstė fizinę kultūrą) grodavo vestuvėse ir kitomis progomis.
„Jis dirbo gal iki 1992 metų. Tačiau paūmėjo bronchinė astma, kuria tėtis sirgo. Dėl šios ligos gavo invalidumą ir tada jau paliko ir vairuotojo darbą. Eidavo žvejoti Šušvėje, grybauti – jis labai mėgo žvejoti ir grybauti. Grybų parsinešdavo ne vieną krepšį, mama bardavosi – nespėju jų sutvarkyti, neša ir neša“, – pasakojo Gintautas Stražinskas.
Nuspėjo savo mirtį
2002 metais abu Stražinskai – Zenonas Rimantas ir jo žmona Janina Alma, gimusi vieneriais metais vėliau už Zenoną – išsikraustė į Kėdainius. Ligi tol Janina Alma Stražinskienė dirbo garsiajame Grinkiškio bufete, vėliau pašte. Šis bufetas daug metų buvo pagrindinė grinkiškiečių ir atvykėlių į šį miestelį užeiga, gerų ir blogų susitikimų ir įvykių vieta. Gaila, kad šios įžymybės grinkiškiečiai nesusiprato išsaugoti – dabar toje vietoje maisto prekių parduotuvė.
„Kėdainiuose mama susirgo erkiniu encefalitu, buvo gydoma ligoninėje. Gydymas tęsėsi ilgai. Mama atprato daug vaikščioti, todėl pradėjo trikti jos kraujotaka. 2011 metų liepos 28 dieną ji mirė“, – prisimena Gintautas.
Ligoninėse pradėjo gulinėti ir tėvas – dusinantys astmos priepuoliai nedavė jam ramybės. Tai sunki ir varginanti liga. „Kai mama numirė, tėtis sakė: greitai mirsiu ir aš. Jis anksčiau net sakydavo mirsiąs anksčiau už mamą. Rodydavo mums savo delną, kuriame „gyvenimo linija“, pasak tėvo, pranašavo, jog mirtis jau čia pat.
Taip ir atsitiko. Praėjus trims savaitėms nuo mamos mirties, 2011 metų rugpjūčio 6 dieną, užgeso ir tėtis. Tai atsitiko Grinkiškyje, mano namuose. Ėjo jis betoniniais laiptais į namą ir parkrito. Iškvietėme greitąją, tačiau pakeliui į Radviliškio ligoninę tėtis numirė“, – pasakoja Gintautas Stražinskas. Neatlaikė buvusio mokytojo širdis.
Liko du sūnūs – vyresnysis Arvydas, kuris irgi jau miręs, ir Gintautas. Pastarasis, kaip kadaise jo tėvas, dirba vairuotoju, valdo didžiulį sunkvežimį vilkiką, kuriuo pasiekia tolimas Europos šalis. Iš tų darbo kelionių skuba namo, į Grinkiškį, kur mažytėje gatvelėje stūkso jo pasistatytas mūrinis namas. Čia Gintautas su žmona Asta užaugino du vaikus – Aurelijų ir Gintautę. Jie jau irgi savarankiški ir paliko tėvų namus: Aurelijus gyvena ir dirba Norvegijoje, Gintautė įsikūrė Kaune.
Buvusio muzikos mokytojo namelyje greta mokyklos po jo mirties liko jo akordeonas, vargonėliai. „Šiuos buvau paskolinęs savo uošviui. O akordeono po kurio laiko neberadau – gal mano brolis jį kur išnešė“, – apgailestavo Gintautas.
Tačiau vyresniosios kartos Grinkiškio mokinių prisiminimai apie muzikos mokytoją Stražinską dar gyvi. O ir kiti šio miestelio bei jo apylinkių vyresnio amžiaus žmonės tebemena šį linksmą muzikantą, mokėjusį šauniai groti akordeonu.
Galbūt kas nors iš Stražinskų giminės kada nors išsiaiškins, kas jų giminėje buvo tas Grinkiškio bažnyčios vargonininkas Stražinskas. Gal giminystės saitai buvo susieję su juo Zenoną Rimantą, gal taip ir radosi pastarojo muzikiniai gabumai. Antai Zenono Rimanto pusseserė, minėtosios Marijonos Stražinskaitės dukra Laima Stražinskaitė-Lunskienė, man pasakojo, jog jos sūnus Ramūnas pats, niekieno nemokomas, pradėjo skambinti fortepijonu – po to, kai muzikos pradėjo mokytis jo paauglė duktė. Vadinasi, muzikinis gabumas klaidžioja po giminę.
Feliksas Žemulis
