Mano mama buvo darbšti moteris, be abejonės, aplinkiniai ją labai gerbė. Moterys tada labiausiai buvo vertinamos už mokėjimą šeimininkauti ir rūpintis namiškiais. Manoji keldavosi anksti, ko gero, dar prieš patekant saulei, išvirusi šeimynai košės, paskui iššluodavo grindis, pamelždavo ožką, tada išbėgdavo į kolūkį šieno paupiuose grėbti, ar biržioti, kai vyrai rugius bei kitokius javus sėdavo. Šienapjūtė, manau, dar daugumai žinomas darbas, o biržioti sėjos metu yra toks darbas, kai moteris eina šalia sėjėjo ir koja brauko ribą, kur nukrenta paskutiniai grūdai. Juk tada net paprasčiausių traktorinių ar arklinių sėjamųjų dar nebuvo, sėjėjas sėdavo grūdus semdamas iš ant kaklo pakabintos tokios pintinės ar tiesiog iš vadinamo skardinio „burnaprausio“, per lauką eidamas tokiais metriniais ir grūdus prieš save berdamas: žingsnis dešine koja, sauja grūdų kairėn, dar žingsnis kairia koja – dar sauja grūdų dešinėn. Ir taip, viens du – sauja grūdų kairėn, sauja dešinėn nuo lauko pradžios iki lauko pabaigos, o moteris per suartą lauką žingsniuodavo šalia kaip nors žymėdavo vietą, kur nukrenta paskutinis sėjėjo išbertas grūdas, kad paskui tas pats sėjėjas žinotų, ties kuria vieta užimti naują barą. O tą barą „biržiuotoja“ žymėdavo koja braukdama per arimą, arba kas kiek metrų numesdama saujelę šiaudų, pernykščių žolių ar pasilaužytų krūmo šakelių.
Kaip rankinėmis girnomis žmonės maldavo grūdus, man jau nebeteko matyti, bet už darbadienius iš kolūkio gautus tariamus grūdus, pirmiausia išvėtyti teko nekartą, mat tie grūdai būdavo ne grūdai, o pelai su sauja grūdų – nevalyti. Grūdų vėtymas yra toks darbas, kai saikingai vėjuotą dieną lauke pasikloji kokią paklodę, tuos grūdus su pelais saujomis meti į viršų, vėjas pelus nubloškia tolyn, o grūdai juk būna šiek tiek sunkesni už pelus, todėl šie nukrenta ant tos patiestos drobulės. Paskui tuos grūdus sumaldavo į rupius miltus. Taip iš to kolūkinio metinio uždarbio gaudavosi tokia „ubagiška“ terbikė tokių miltų, kuo mama labai džiaugdavosi, ir sakydavo, kad dabar esame vos ne ponai. Mat tie „vos ne ponai“ mėnesį kitą turėdavo miltų į bulvienę saujelę įberti, ar į „mirkalą“ įmaišyti. Nuo tos saujos miltų bulvienė gaudavosi nebe vien bulvė ir vanduo – žymiai tirštesnė, tokios bulvienės prisrėbus būdavo sočiau ir bėgiojant pilve jau bul-bul-bul nebebulbuliuodavo. O žemaitiškas mirkalas yra toks padažas, gautas keptuvėje ištirpius rūkytus ar sūdytus smulkiai supjaustytus lašinius, pridedant saują miltų ir užpilant ožkos pienu. Žinoma, skaniau būtų užpylus karvės pienu, bet tokio neturint, tinka ir ožkos pienas. Esu girdėjęs, kad kiti žmonės iš šviežio ožkos pieno gamindavo varškę arba mušdavo sviestą.
Aš tais laikais, kai mama išeidavo į kolūkį, atsikėlęs turėdavau priskusti paliktą krepšelį bulvių, tada galėdavau išeiti į kiemą „kerėplą mušti“, to žaidimo taisyklių gerai nebeprisimenu, tik žinau, kad su tokiomis lenktomis lazdomis turėdavome kuo toliau numušti priešininkų ta „kerėplą“, jokiu būdu nepataikant Ciocei į langus, nes tada kiltų ūjujui koks triukšmas! Dar turėdavau iki mama pareidavo pietų, pereiti kokias dvi bulvių vagas, išraunant ten augančias žoles, nusukti joms šaknis, o pačią žolę sudėjus į krepšelį, nuplauti upelyje ir nuvarvintas padėti prie tvarto durų – grįžusi mama tas žoles suvers kiaulėms į lovį. Po pietų paganyti ožką vesdavausi prie Lūšinės į pievas, kur būdavo ir daugiau vaikų su savo ožkomis ar karvėmis, čia vėl mušdavome kerėplą ar lauže kepdavome iš kolūkio lauko vogčiomis pasikastas bulves. Tų bulvių nebūdavo sudėtingą pasikasti ir kituose daržuose, sunkiau būdavo „susimedžioti“ degtukų laužui užkurti, nes tėvai degtukus nuo vaikų paslėpdavo, bet aš Dargienės laukuose buvau radęs du nemažus titnago gabalus. Su jais kaimynas savo pypkėje net taboką įdegdavo, tai kodėl mes turėtume laužo neįdegti? Oje, tame lauke galėdavo rasti ne tik titnago, bet ir žėručio, vadinamo „raganos papo“ ir dar visokių akmenukų. Visos moterys skalbinius šutindavo kažkokiame šarme, o tam šarmui reikėdavo kažkokio mėlynojo akmenuko. Šarmui tikdavo medžio pelenai, o kur gauti to mėlynojo akmenuko? Moterys susitikusios vienai kitai aimanuodavo: vai vai vai, žadu skalbtis, kaip reikėtų mėlynojo akmenuko, tik kur jo gauti? Neaimanuokite, moterys, kartą sau pasakiau ir nuėjęs į minėtą kalvą, visą saują įvairaus dydžio mėlynų akmenukų pririnkau. Pasirodo šarmui buvo reikalingi visai ne tokie mėlynieji akmenukai. Kai jau prisiminiau skalbimus paliudysiu, kad kaimo moterys tuose šarmuose iššutintus utėlių prikakintus skalbinius atsiveždavo prie netoliese tekančio upelio ir ten savo skalbinius išskalavusios paskui ant tokio ilgo suolo pasidėjusios, tokiomis medinėmis kultuvėmis ilgai tvatindavo – net miškai aidėdavo. Tik žymiai vėliau sužinojau, kad čia moterys atsigabendavo drabužius, kruopščiai ištrintus šarmu — natrio arba kalio karbonato muilu, pagamintu iš tam tikro augalo pelenų. Išskalautus ir išgręžtus drabužius skalbėjos džiovindavo ištiesusios ant krūmų ar tiesiog ant dirvono.
Žemaitijos miškuose gausu eglių, nes čia drėgnesnė žemė, o eglės praleidžia mažiau šviesos, todėl tie miškai dvelkia tam tikra mistika, paslaptimi, čia daug rupūžių, gyvačių, roplių, grybaujant tokiuose miškuose nesunku pasiklysti, čia dažnam dažnai pradeda ausyse cypti, tada piktoji dvasia nori to žmogaus sielą paimti sau, o angelas– sau. Seni žmonės sakydavo norint, kad ausyse necyptų, reikia kalbėti maldą. Gal ir taip, bet kai prisirpsta nykščio didumo žemuogės, prinoksta riešutai, atsiranda grybai ir kada tu tą maldą bekalbėsi? Iš miško parėjęs sakydavausi maldą kalbėjęs, bet juk ir iš akių matydavosi – melas, bet už tad žiemai būdavo priraugtos kelios silkbaškės grybų, o jei dar ir agurkų, kopūstų, o stiklainiuose visokių uogienių iš miško uogų – pilvelį tik valgyk, jau ir nebe badas.
Žemaičiai sakydavo: „Gerā nagyvensi je pati davatka, vaikis mozikonts, vo arklys drėgonts“, o kai vaikai grybautojai, uogautojai, riešutautojai, badu jau ir nebenumirsi. Vo jei dar mama iš tų gamtos gėrybių moka skanią „boilynele“ išvirti „torielkuo“, visuomet rasi pilveliui „patiekos“ skanios. Kaimo moterys, mano mama irgi, dedindavo višteles, kiaušinius nešdavo „į paruošas“, ten gaudavo kortelę, su kuria galėdavo nusipirkti ką nors tokio, ko šiaip nebūdavo pirkti. Pavyzdžiui, spalvotų siuvinėjimo siūlelių, manoji nusipirkdavo kokią nors retesnę knygą, nes tai jai būdavo lengvas atokvėpis po pokario sumaišties. Kaimynė sakydavo: turėk gerą paltą, dar batelius neprastus ir eisi pasipuošusi, visi galvos, kad ponia esi, kad tu turtinga, juk niekas nežiūrės paltą praskleidęs, ką tu ten į pilvą esi įpylusi. O aš vis prisimenu laiką, kai troboje degdavome žibalinę lempą su cilindre. Suglamžyto laikraščio gniužulėliu mama pašveisdavo tą cilindrę iš vidaus, ant to stiklo užmaudavo viduryje praplėštą sąsiuvinio lapą – tada lempos šviesa gerai „krisdavo“ tiesiai į stalą. Mama skaito savo knygą, aš mokausi raideles rašyti, ugnelė gyva netoliese spragsi, palubėje voras kabarojasi. O už lango nuo speigo tvoros net pyška.
Rimantas Petrikas
