Radviliškio rajono savivaldybėje išryškėjo skaičiai, kurie sunkiai paaiškinami nei rinkos logika, nei paprastu turto valdymu. Kol savivaldybės administracija perka butus už 30 000, 50 000 ar net 70 tūkstančių eurų, tuo pačiu metu parduoda gyvenamuosius objektus dešimtim kartų pigiau: po 500, 650 ar 690 eurų. Kaip galima vertinti tokią mero Kazimiero Račkauskio vadovaujamos Radviliškio rajono savivaldybės valdymą? Kaip neūkiškumą ar desperatišką norą tiesiog „už centus“ parduoti savivaldybės turtą? O gal tokie pardavimai vyksta „saviems“? Panašių istorijų, kuomet butai parduoti vos už kelis šimtus eurų, jau yra pasitaikiusių Panevėžyje, tuomet tyrimo ėmėsi prokuratūra, gal panaši schema kartojama ir Radviliškyje?
Už 500 eurų savivaldybė parduoda net ne sandėliuką, o visą gyvenamąjį namą
Radviliškio rajono savivaldybės pateikti duomenys rodo ne pavienius nukrypimus, o nuoseklią praktiką. Net Radviliškio mieste esančiuose objektuose kainos išlieka žemos – Laisvės alėjoje butai parduoti už viso labo 3500 ir 4000 eurų. Kaštonų gatvėje, Radviliškyje, butas parduotas už 10 600 eurų. Šokiruoja ir kito parduoto buto kaina – S. Daukanto gatvėje butas parduotas už 500 eurų.
Dar labiau situaciją išryškina turto pardavimai mažose gyvenvietėse. Paskutiniame Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdyje Gulbinų kaime, Žadikės gatvėje, sodyba su ūkiniais pastatais parduota vos už 410 eurų. Linkaičiuose, Pušyno gatvėje, visas aštuonių butų namas vos už 6050 eurų. Tai kainos, kurios leidžia kelti ne teorinius, o labai konkrečius klausimus, ar tai reali rinkos vertė?
Už gyvenamąjį namą Baukų kaime savivaldybė gavo viso labo 500 eurų. Šeduvoje, Sporto gatvėje, butas parduotas vos už 650 eurų, Vaidulonių kaime – 690 eurų, Pakiršinyje – 750 eurų. Šeduvoje, Vytauto gatvėje, gyvenamasis namas parduotas už 1790 eurų, Riaubų kaime – už 2050 eurų.
Tai ne vienas ar du pigiai parduoti nekilnojamo turto objektai. Tai ištisas sąrašas gyvenamųjų būstų, kurie parduoti už sumas, kurios šiandien dažnai nesiekia net naudoto automobilio vertės.
Išparduoda už centus, o perka už tūkstančius. Kur finansinė logika?
Valdininkų neūkiškumas dar labiau išryškėja palyginus, už kokias sumas parduodamas ir perkamas panašus turtas. Pavyzdžiui, paskutiniame tarybos posėdyje patvirtintas sandoris, kurio metu dviejų kambarių butą renovuotame daugiabutyje Vaižganto g. 60 savivaldybė pardavė už viso labo 40 000 eurų, nes taip jį įvertino savivaldybės samdytas turto vertintojas. Tuo tarpu panašaus dydžio butą Jaunystės gatvėje savivaldybė nupirko jau už beveik dvigubai didesnę sumą, už 70 000 eurų, nes tolia suma jį taip pat įvertino savivaldybės samdytas turto vertintojas.
Palyginus su pardavimo kainomis daug didesnes sumas savivaldybė mokėjo ir už kitus perkamus butus. Radvilų g. 21 savivaldybė nupirko butą už 56 000 eurų. Net vieno kambario butai Laisvės alėjoje ir Povyliaus gatvėje nupirkti už 30–40 tūkstančių eurų. Tai reiškia paprastą dalyką: kai savivaldybė perka, galioja rinkos kainos. Kai parduoda, net renovuotas butas staiga „atpinga“ dešimtimis tūkstančių. Ir čia jau nebe klausimas apie būklę ar kvadratūrą. Tai klausimas apie principą – kodėl tas pats turtas vienu atveju vertinamas maksimaliai, o kitu – nuleidžiamas žemyn?
Taigi tokie keisti turto pardavimo viražai mero Kazimiero Račkauskio vadovaujamoje savivaldybėje kelia vis daugiau klausimų. Kodėl turtas parduodamas taip pigiai, o parduodamas taip brangiai, ar tai tikrai turto vertintojo kaltė?
Mero gynyba: jie nekalti, o kaltas vertintojas
Gindamasis dėl kone už dyką išparduodamo savivaldybės turto, meras Kazimieras Račkauskis pateikia patogią schemą: esą didžioji dalis turto savivaldybei atiteko „istoriškai“, parduodamo turto kainas nustato nepriklausomi vertintojai, o galutinius sprendimus priima Radviliškio rajono savivaldybės taryba, t. y. mero lyderiaujama valdančiųjų dauguma.
Vertimas į žmonių kalbą – niekas už nieką neatsako, turtą pigiai išparduoda pagal visas įstatymo eilutes, taigi prikibti prie ko nėra. Taigi, kai parduodama už 500 eurų – kalti vertintojai. Kai perkama už 70 tūkstančių – viskas „pagal rinką“. Toks aiškinimas leidžia vienu metu turėti dvi realybes: vienoje savivaldybė moka maksimaliai, kitoje – parduoda už minimalią kainą, ir abiem atvejais meras su valdančiaja dauguma prieš akis lieka „teisūs“.
Tačiau esmė čia ne procedūrose. Esmė – rezultate ir elementarioje logikoje. O rezultatas šiandien toks, viešasis turtas iškeliauja už kainą, už kurią sunku nupirkti net naudotą telefoną – ir už tai, panašu, neatsako niekas.
Gediminas Lipnevičius: kalbama apie situaciją, kuri primena chaosą
Paskutinio Radviliškio rajono savivaldybės posėdžio metu svarstant minėtą turto pardavimo ir pirkimo klausimą Tarybos narys, opozicinės frakcijos lyderis Gediminas Lipnevičius kreipėsi į valdančiąją daugumą, administracijos atstovus klausdamas, kaip reikia suprasti tai, kad savivaldybė kone už dyką pardavinėja turtą. „Šis chaosas tikrai stebina. Gaila, kad meras būtent tarybos posėdžio dieną pasiėmė atostogų. Kreipiausi iš karto į savivaldybę raštu dėl informacijos, kas per 2025–2026 metus nupirkta ir kas per 2025–2026 m. parduota, tačiau iki šiol atsakymų negavau, tikrai turiu klausimų savivaldybės vadovams, o dabar net nesulaukus informacijos reikia priimti sprendimą. O ką mes už tokius pinigus nupirksime, kai pardavimo suma tokia maža?“ – klausė G. Lipnevičius. „Tai yra pinigų švaistymas pirmyn ir atgal. Tai yra problema ir ją reikia spręsti, priimti atskirus nuostatus, kadangi iškyla vis daugiau klausimų,“ – galiausiai posėdžio metu pabrėžė G. Lipnevičius.
Posėdžio metu jam paantrino ir tarybos narė, TS-LKD atstovė Skaidra Dišlė, kuri neslėpė pasipiktinimo savivaldybės vadovų sprendimu kone perpus pigiau pardavinėti turtą: „Savivaldybė neturi prievolės parduoti butą, galima tai daryti ir aukciono būdu. Mes parduodame pigiai, o vėliau administracijos darbuotojai neranda ką pirkti ir perkame brangiai. Mes vos ne dvigubai pigiau parduodame, o vėliau pirksime kone ne dvigubai brangiau. Kas yra atsitikę, kad parduodame ženkliai pigiau?“
Girdėdami tarybos narių kritiką administracijos atstovai gynė savo pardavimo modelį, esą šie būstai dėl techninių sąlygų negalimi parduoti aukciono būdu. Savivaldybė jų nepirko, o yra paveldėjusi, kadangi anksčiau dėl įvairių priežasčių gyventojai jų neprivatizavo. Administracijos atstovų teigimu, vienintelė šio turto pardavimui galiojanti taisyklė – jų negalima parduoti mažesnėmis nei turto vertintojo kainomis, o visa kita atitinka įstatymo eilutes, taigi problemos administracija nemato.
Pabaiga: kai skaičiai kalba, valdžia tyli
Redakcijos vertinimu, kai savivaldybė už 500 eurų parduoda namą, problema tampa valdininkų sprendimų kokybė ir jų kontrolė. Nes šiandien turime aiškų faktą: viešasis turtas parduodamas už sumas, kurios akivaizdžiai neatitinka nei įprastos rinkos logikos, nei racionalaus turto valdymo principų. Kas laukia rajono, kuriame turtas pardavinėjamas kone už grašius?
Viename iš tarybos komitetų jau nuskambėjo dar viena nerimą kelianti žinia – rajono finansinė padėtis artėja prie ribos, kai gali tekti skolintis. Ar tokie turto pardavimai ir brangūs pirkimai neprives savivaldybės prie skolinimosi? Parodys laikas.
Emilija Laukagalytė
asociatyvios nuotraukos
