Radviliškio autobusų stoties ateities tema rajone jau pradeda kelti vis daugiau nerimo. Gegužės mėnesį pasirodę savivaldybės pranešimai pakurstė visuomenės nerimą dėl galimo ruošimosi privatizuoti miesto autobusų stotį – oficialiuose pranešimuose vis dažniau minima galimybė stočiai ieškoti privačių investuotojų, o pati autobusų stotis po truputį pradedama pristatinėti ne kaip strateginis viešojo transporto objektas, bet kaip šiuo metu kone ant sugriuvimo ribos esantis pastatas. Visa tai leidžia kelti labai rimtą klausimą, ar Radviliškyje nepradedamas ruošti kelias privataus kapitalo įtakai vienoje svarbiausių rajono viešojo transporto infrastruktūros grandžių. Ir būtent tai šiandien Radviliškyje kelia daugiausia klausimų.
Negana to, prieš artėjantį Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdį meras Kazimieras Račkauskis teikia Tarybai sprendimo projektą, kuriuo prašoma pritarti UAB „Radviliškio autobusų parkas“ autobusų stoties ir kitų statinių modernizavimui pritraukiant privačias investicijas. Iš esmės tai reiškia, kad meras prašo sudaryti galimybes privatizuoti autobusų stotį, žemę, statant naują prekybos centrą, kuriame savivaldybė turės minimalią valdomo pastato dalį. Taigi tik rajono savivaldybės taryba gali sustabdyti mero siekį perleisti autobusų stotį į privatininkų rankas.
Iš pradžių – sovietinis vaiduoklis, paskui – privatus gelbėtojas?
Kalbos apie galimą autobusų stoties privatizavimą pradėjo sklisti dar gegužės pradžioje, kuomet savivaldybės internetiniame puslapyje viešai skelbiamoje informacijoje labai aiškiai pradėtas formuoti požiūris, esą dabartinė autobusų stotis esą yra sena, nepatogi ir nebeatitinkanti šiuolaikinių standartų. Nors, priminsime, maždaug prieš 10 metų autobusų stotis buvo pilnai atnaujinta ir tuo metu visi politikai džiaugėsi ir reklamavosi pasiekimais.
Tuo tarpu dabar savivaldybės pranešime pabrėžiama tai, kad autobusų stotis statyta dar sovietmečiu. Akcentuojami per žemi peronai, nepatogus autobusų privažiavimas, prastas pritaikymas žmonėms su negalia, vyresnio amžiaus keleiviams ir šeimoms su vaikais. Iš esmės visuomenei piešiamas beveik techniškai ir morališkai beviltiško objekto vaizdas. Ir būtent po tokio fono pateikiamas „sprendimas“ – viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė.
Tai labai sena schema. Pirmiausia objektas pristatomas kaip problema, kurios savivaldybė pati esą nebepajėgi išspręsti. Tuomet atsiranda privatus investuotojas, kuris pateikiamas kaip modernumo, pažangos ir efektyvumo garantas bei esą griūvančio valstybės turto gelbėtojas.
Tačiau kitų miestų patirtis jau ne kartą parodė, kad tokiose istorijose gražiausios frazės dažniausiai baigiasi labai paprastai – viešasis interesas po truputį užleidžia vietą verslo logikai. Ir visai šalia Radviliškio esančios Šiaulių miesto autobusų stotis šiandien yra gyvas pavyzdys, kuo tai gali baigtis.
Šiauliuose keleiviai iš stoties jau buvo išstumti prie degalinės
LRT neseniai paskelbė informaciją apie situaciją Šiaulių autobusų stotyje, kur po autobusų stoties privatizavimo ar „prichvatizavimo“ dalis vežėjų pradėjo trauktis iš stoties dėl išaugusių jos įkainių. Situacija pasiekė tokį lygį, kad keleiviai net buvo nukreipiami autobusų laukti prie degalinės. Štai čia ir baigiasi visos kalbos apie „modernias erdves“ bei „patogesnes stotis“.
Kai į strategiškai svarbią infrastruktūrą ateina privatus kapitalas, pirmiausia atsiranda finansinės grąžos logika. Investuotojas investuoja ne tam, kad vykdytų socialinę paramą. Jis investuoja tam, kad uždirbtų.
Ir tada labai greitai paaiškėja, kad viešasis interesas bei verslo interesas ne visada sutampa. Todėl natūralu, kad Radviliškyje žmonės pradeda klausti, ar rajonui po truputį nėra ruošiamas toks pats scenarijus?
Finansinė Radviliškio stoties situacija neatrodo katastrofiška
Tuo labiau, kad finansiniai duomenys neleidžia susidaryti įspūdžio, jog autobusų parkas būtų ant žlugimo ribos.
Savivaldybei pavaldžios autobusų stotį valdančios įmonės UAB „Radviliškio autobusų parkas“ 2025 metų pelno (nuostolių) ataskaita rodo, kad įmonė metus baigė pelningai. Įmonės direktoriaus Artūro Jacevičiaus pateiktais duomenimis, grynasis įmonės pelnas siekė 2 637 eurus, kai 2024 metais buvo daugiau nei 13 tūkstančių eurų nuostolis. Dar ryškesnis pokytis matomas pajamose – pardavimo pajamos išaugo nuo 41 926 iki 209 779 eurų.
Todėl susidaro gana paradoksali situacija. Viena vertus, visuomenei iš savivaldybės pranešimų piešiamas vaizdas apie būtinybę ieškoti išorinių sprendimų ir privataus kapitalo pagalbos. Kita vertus, pati įmonė demonstruoja gerėjančius finansinius rezultatus. Nors savivaldybės paskelbtame pranešime cituojamos A. Jacevičiaus mintys apie esą nesugebėjimą rasti lėšų neseniai atnaujintos autobusų stoties atnaujinimui vien iš įmonės resursų.
Šeduvoje – europinės lėšos, Radviliškyje – privatūs investuotojai
Ne mažiau keistai atrodo ir savivaldybės pateikiamas kontrastas tarp Šeduvos ir Radviliškio. Toje pačioje informacijoje skelbiama, kad Šeduvoje autobusų stotis bus statoma gavus Europos Sąjungos finansavimą. Projektas parengtas, lėšos rastos, vyksta rangovo konkursas.
Tuo metu Radviliškyje jau aktyviai kalbama apie privačių investuotojų paiešką ir partnerystės modelius. Todėl natūraliai kyla klausimas, kodėl vienur randamos europinės lėšos, o Radviliškio autobusų stočiai net nebandoma ieškoti europinių lėšų ir tiesiog atiduoti ją į privataus investuotojo rankas. Tokiu būdu savivaldybė nebeteks jokios įtakos autobusų stočiai, o turės taikytis su privataus verslo sąlygomis.
Meras atsakyme neneigia savo planų
Dar daugiau klausimų kelia pats mero Kazimiero Račkauskio atsakymas „Radviliškio krašto“ redakcijai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visuomenė raminama: „jokie sprendimai nėra priimti“. Tačiau įdėmiau skaitant matyti visai kita kryptis.
Meras nė karto aiškiai nepasako, kad autobusų stoties perdavimo ar privatizavimo modelio ateityje nebus. Priešingai – visame atsakyme nuolat kartojama: vyksta diskusijos, vertinamos alternatyvos, analizuojami partnerystės modeliai, domimasi kitų miestų patirtimi, ieškoma efektyviausių sprendimų.
Kitaip tariant, tiesiogiai sakoma, kad „sprendimų nėra“, tačiau tuo pačiu labai nuosekliai aiškinama, kodėl tokie sprendimai ateityje galėtų būti reikalingi. Tai labai primena klasikinį politinį pasiruošimą – kai visuomenė po truputį pratinama prie minties, kuri vėliau pateikiama kaip „natūrali ir neišvengiama“. Dar daugiau – mero atsakyme nuolat kartojamos frazės apie „modernesnes erdves“, „patrauklesnes viešąsias vietas“, „komfortą“, „efektyviausius modelius“. Visa tai jau skamba ne kaip neutralus paaiškinimas, o kaip bandymas parduoti pačią idėją.
Šeduvai – europiniai eurai, o Radviliškiui – privatizavimo eksperimentas?
Kol Šeduvoje naujai autobusų stočiai savivaldybė surado europinį finansavimą, Radviliškyje gyventojai jau po truputį pratinami prie visai kitos minties, kad strategiškai svarbios viešojo transporto infrastruktūros ateitis gali būti perleista į privačias rankas. Todėl šiandien vis garsiau keliamas klausimas, kodėl vienur valdžia randa viešų lėšų, o kitur pradeda ruoštis privatizavimui, nors jis kituose miestuose jau sukėlė rimtų problemų keleiviams? Lieka klausimas, kur žiūri teisėsauga?
Bus daugiau…
Emilija Laukagalytė
