Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose nagrinėjama neeilinė byla, atskleidžianti rimtus klausimus dėl Radviliškio rajono savivaldybės valdininkų atsakomybės ir mero Kazimiero Račkauskio gebėjimo konstruktyviai spręsti konfliktus. Ginčo centre – pastatas miesto širdyje, ant Radviliškio Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijai priklausančios žemės iškilęs Socialinių paslaugų centras.
Sutartis pasirašyta, pažadas duotas, bet valdžia sako – neteisėta
2009 m. kovo 25 d. Radviliškio Švč. Mergelės Marijos gimimo parapija ir tuometinė konservatorių vadovaujama Radviliškio rajono savivaldybės administracija pasirašė jungtinės veiklos sutartį, kurioje aiškiai įtvirtinta, kad „įgyvendinus projektą pastatyto Radviliškio parapijos bendruomenės socialinio paslaugų centro pastato nuosavybės teisės registruojamos Pirmojo dalyvio vardu“, t. y. parapijai.
Šis pastatas – beveik prieš dvidešimt metų Radviliškio centre iškilęs socialinių paslaugų centras, statytas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, ant parapijai priklausančio žemės sklypo. Projekto tikslas buvo ambicingas: teikti pagalbą socialinės rizikos šeimoms, smurtą patyrusiems asmenims ir kitoms pažeidžiamoms grupėms. Visą šį laikotarpį parapija leido savivaldybei naudotis žeme po pastatu nemokamai. Tačiau dievo tarnams paprašius savivaldybės vykdyti sutarties reikalavimus ir perduoti pastatą parapijos žinion, mero Kazimiero Račkauskio vadovaujama savivaldybės bažnyčios atstovams pareiškė, kad atsisako atsisakė laikytis sutarties sąlygų.
Negana to, praėjus daugiau kaip šešiolikai metų, savivaldybė ne tik neperdavė pastato parapijai, bet meras Kazimieras Račkauskis tvirtina, kad neva pati sutartis nuo pat pradžių prieštaravo įstatymams. Įdomi detalė, prie šios sutarties ruošimo ženkliai prisidėjo pati Radviliškio rajono savivaldybės administracija, vėliau pasirašiusi šią sutartį. Meras remiasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo nuostatomis, kurios draudžia perduoti savivaldybei priklausantį turtą jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Kitaip tariant – dokumentas, kurį 2009 m. oficialiai patvirtino savivaldybės administracija, šiandien naujosios socialdemokratų valdžios vadinamas esą teisine klaida.
Meras Kazimieras Račkauskis taip ir nesugebėjo rasti kompromiso sprendžiant šią turto perdavimo problemą. Ir nors meras patvirtina, kad Radviliškio parapija, šiuo metu atstovaujama kleb. dek., teol. lic. Tado Rudžio, bandė tartis su savivaldybe, abi pusės esą siūlė įvairių sprendimų, tačiau faktas lieka vienas – viskas baigėsi nesutarimais ir parapijai beliko tik teismas. Tai akivaizdus mero nesugebėjimo susitarti pavyzdys: vietoje dialogo – bylinėjimasis, vietoje bendradarbiavimo – priešiškumas.
Ne tik pastato neperdavė – net pavadinimą atėmė
Dar daugiau klausimų kelia socialinių paslaugų centro pavadinimo istorija. Kai tik pastatas buvo pastatytas ant bažnyčios žemės ir pradėjo veikti, jis oficialiai vadinosi Radviliškio parapijos socialinių paslaugų centras. Toks pavadinimas buvo įtvirtintas ir 2009 m. jungtinės veiklos sutartyje – tai buvo aiškus ženklas, jog projektas susietas su parapija ir tikinčiųjų bendruomene.
Vis dėlto valdininkai nusprendė šį pavadinimą pakeisti – išbraukti žodį „parapijos“. Meras Kazimieras Račkauskis pavadinimo keitimo siūlymą teikė tarybos nariams, kurie tokį siūlymą priėmė. Valdininkų argumentas buvo toks: socialinių paslaugų veikla esą neturi tiesioginių sąsajų su bažnyčia.
Kadangi tarp savivaldybės ir parapijos vyksta teisinis ginčas, kyla klausimas, ar tikrai reikėjo eiti dar toliau – išbraukti net įstaigos pavadinime buvusį žodį „parapijos“? Juk tai buvo ne tik simbolinis ženklas, bet ir įtvirtintas punktas sutartyje .
Toks sprendimas atrodo ne kaip techninis pakeitimas, o kaip sąmoningas parapijos ryšio su šiuo pastatu paneigimas. Ne vienas bendruomenės narys šį žingsnį vertina kaip bažnyčios apgavystę – kai pažadai ne tik nevykdomi, bet ir ištrinami net iš pavadinimų.
„Radviliškio krašto“ redakcijos paklaustas, kodėl savivaldybės valdininkai ruošė patvirtino „neteisėtą“ sutartį, ar parapija nebuvo apgauta, kodėl nepavyko susitarti gražiuoju ir kodėl net pastate esančios įstaigos pavadinimas buvo pakeistas, meras K. Račkauskis atsakomybės kratėsi. Jo atsakymai – cinizmo viršūnė: savivaldybės ruošta ir pasirašyta sutartis esą neteisėta ir parapija šansų teisme neturi, o dėl mero teikto tarybai pavadinimo keitimo meras kaltina tarybą, nors pats pavadinimo keitimui teikė dokumentus. Vienintelis „siūlymas“, kurį meras gali pateikti parapijai, daugiau nei 16 metų leidusiai savivaldybei nemokamai naudotis žeme – pasirašyti žemės nuomos sutartį.
Konfliktas, kuris menkina savivaldą
Šis ginčas – ne tik teisinis klausimas dėl vieno pastato. Tai – pasitikėjimo valdžia egzaminas, kurį dabartinė savivaldybė pralaimi. Jei savivaldybė gali pasirašyti sutartis, kurių pati atsisako laikytis, ką tai sako apie jos patikimumą?
Radviliškio žmonės pagrįstai klausia: jei šiandien valdžia apgaudinėja Bažnyčią, kas garantuoja, kad rytoj nebus apgauti paprasti gyventojai? Ši istorija tampa simboliu, kaip meras ir jo administracija nevykdo įsipareigojimų, menkina dialogą ir pasirenka lengviausią kelią – stumti problemą į teismus. O juk kalbame ne apie eilinę nesutarimų situaciją, o apie tikėjimo bendruomenę ir pažadus, kurie turėjo būti įgyvendinti dar vakar.
Apie tolimesnę mero ir parapijos bylos eigą teisme skaitytojus informuosime kituose savaitraščio „Radvilikio kraštas“ numeriuose.
Emilija Laukagalytė
