Anais tolimais laikais pažinojau žmogų, saugojusį dar tėvo rinktus senovinius atvirukus. Iš tų atvirukų buvo galima sužinoti, kaip atrodė Radviliškis tais tolimais kaizerinės Vokietijos laikais. Štai nebėra senosios bažnyčios, o pagal tas atvirutes galima sužinoti, kad kadaise bažnyčia buvo visai ne tokia, kokia ji yra šiandieninė. Ir visai ne toje vietoje ji buvo. Savo vietoje liko tik senoji varpinė, daug kartų restauruota, žaibų deginta nesudeginta. Senosios bažnyčios vietoje dabar stovi raudonų plytų kultūros centras. O čia juk buvęs šventorius, čia senoliai laidodavo garbingiausius parapijos žmones. Vyresnieji radviliškiečiai dar prisimena, kad senojoje bažnyčioje buvusi marmurinė lenta, kurioje buvę surašytos šių maldos namų fundatorių pavardės. Sako, šventoriuje ant geležinio trikojo stovėjo varpas. Per pirmąjį karą užėjus vokiečiams, radviliškiečiai šį varpą kažkur paslėpė. Senojoje bažnyčioje buvęs ir rūsys, savotiškas mauzoliejus, o jame buvę cinkuoti karstai su vietinių didikų palaikais. Dabar varpo nėra, tų karstų nėra, buvusi bažnyčia išlikusi tik kaizerinės Vokietijos kareivių darytose nuo laiko naštos pageltusioje atvirutėse su užrašu vokiškai: „Radviliškis, Šventosios Marijos Panos Užgimimo bažnyčia“.
Žilo plauko sulaukę žmonės dar prisimena, kad ten, kur dabar ant rajono savivaldybės pastato plevėsuoja trispalvė, prieš karą buvo turgavietė. Sekmadieniais suvažiuodavo sodiečiai, išsirikiuodavo eilės vežimų, vietiniai žydeliai sustatydavo silkių statines. Klegesys, arklių purkštinas. Po vidurdienio kaimiečiai, pardavę savo bliaunančias aveles, ilgakaklius žąsinus ar malkų rietuves, išsivažinėdavo kas sau. Žydeliai, pardavę silkę, vadinamą „rasalą“, išpildavo ant grindinio: miesto centras dar ilgai dvokdavo tuo silkių rasalu ir arklių myžalais, tik žvirbliai po arklių „griūšes“ ilgai patenkinti kapstydavosi.
Parodžius atviruke su vokišku užrašu „Bahnhop Strasse“, kas lietuviškai reikštų „Geležinkelio stoties gatvė“, užkalbinti radviliškiečiai aiškindavo: „Oho, o kaipgi! Žinau, labai gerai žinau šią vietą, nes čia stovėjo vadinamas „Raudonasis restoranas“, po karo čia pragerti dorai ir nelabai dorai užsidirbtų pinigų susirinkdavo miesto padugnės ir buvę turtuoliai, tarp jų ir naujosios valdžios šulai. Po šio karo į raudoną restoraną nuplauti savo sąžinės ateidavo ir tie, kurie turgavietėje išmėtydavo nukautų partizanų kūnus. Degtinė nuplaudavo visų visas nuodėmes!
Sako, šioje gatvėje stovėjęs ir žydelio Kaplano viešbutis su parduotuve. Geras žmogus buvęs tas Kaplanas, vaikams saldainių pakišdavęs, suaugusius varge užjausdavęs – prekių skolon duodavęs. Priešais raudonąjį restoraną buvusi Juzelevičiaus parduotuvė, virš kurios durų kabojo užrašas: „Šiandien už pinigus, rytoj – be pinigų“. Užsuka sodietis po turgaus į parduotuvę, perskaito užrašą, bene durnas būtų šiandien už pinigus pirkti, jeigu rytoj be pinigų galės gauti – už botago, ir pro duris į brikelę, skuba žmogus į savo kaimą su gera žinia: rytoj pas Juzelevičių prekės dykai! Kitą dieną pas Juzelevičių sugarma būriais kaimiečių, ir reikalauja: duok be pinigų, kaip parašyta. O ponas Juzelevičius patenkintas: „Aš žmonių neapgaudinėju, bet juk parašyta, kad šiandien už pinigus, be pinigų – gi tik rytoj…“ Kur dings žmogeliai tokią kelionę sukorę, nejau grįši namo tuščiomis – kokią gėdą kaime apturėsi, krapšto pinigėlius, nusiperką ko reikia, o namo grįžus giriasi; o kaip gi – viską veltui gavom…
Rimantas Petrikas
