Į Šiaurės Lietuvą XVII–XVIII a. atsikėlė nemažai kilmingų vokiečių, kurie nusipirkę dvarus, čia ilgai gyveno. Daugelis sulenkėjo. Prasidėjus lietuvių nacijos formavimuisi, tik maža dalis vokiečių dvarininkų suprato, kieno žemėje gyvena. Jie ne tik nedarė kliūčių moderniajai lietuvių tautai atsirasti, bet patys įsitraukė į tautos kūrimo darbus. Iš pradžių rėmė knygnešystę, vėliau skyrė daug lėšų liaudies švietimui, kultūrai lietuviškos inteligentijos ugdymui.
Tokie šviesuoliai buvo Medvilonių dvaro savininkai Stanislovas ir jo sesuo Teresė von Goesai. Stanislovas davė žemės Joniškyje lietuviškai mokyklai (dabar jo vardo gimnazija S. Goeso gatvėje), o sesuo skyrė žemės pradinei mokyklai Kriūkuose. Deja, jau nebeveikiančiai.
Suvokdami, kaip svarbu kylančiai tautai turėti kuo daugiau išsilavinusių žmonių, Goesai finansiškai parėmė kelis jaunuolius, siekiančius gauti reikiamą išsilavinimą. Savo nenuilstama veikla Goesai sutelkė apylinkės aktyvius lietuvius. XX a. pr. Medvilionių dvaras tapo lietuviškos kultūros centru Šiaurės Lietuvoje, kur lankėsi ir bendravo pagrindiniai tautinio sąjūdžio žmonės, vykdavo lietuviški vaidinimai, kiti renginiai.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Goesas išvyko pas seserį į Rusiją, Valdajų, kur mirė nuo plaučių uždegimo. O dvaras atiteko jo remtam F. Daugėlai, vedusiam Oną Graurogkaitę, Šiaulių apskrities matininkui, žemėtvarkininkui ir žymiam visuomenininkui tarpukariu. Sovietų ir nacistinės Vokietijos karo metu, F. Daugėla su Gravrogkais, susigiminiavusiais su Goesais (A. Gravrogkas, vokiečių kilmės sulietuvėjęs bajoras, buvo Kauno burmistras 1932–1933 m.) išgelbėjo Šiaulių matininką žydą J. Barilką. J. Barilka gyveno ponų name, o iškilus pavojui slėpdavosi vienoje iš dviejų slėptuvių dvaro teritorijoje.
Po karo nacionalizuoto dvaro rūmuose veikė mokykla, o atkūrus nepriklausomybę pastatas aplestas ir pradėjo griūti. 2015 m. Kriūkų seniūnė nusprendė pastatą, kaip pavojingą, nugriauti.
Tačiau Joniškio rajono tarybos narys dr. Ernestas Vasiliauskas, tyrinėjęs dvaro istoriją, ryžtingai pasipriešino. Daugiausia jo dėka pastatas buvo įrašytas į Lietuvos Kultūros vertybių registrą ir suremontuotas, kad nebegriūtų ir nekeltų pavojaus lankytojams, norintiems apžiūrėti jį iš išorės.
Be molinių rūmų dar išlikę keli pastatai ir parko, tvenkinių liekanos, senas ąžuolas, menantis Goesų laikus, jų aplinkos žmones.
Materialaus paveldo liko nedaug, bet tautos istorija nuskurstų be šio paveldo ir ypač atminties.
Jonas Sireika
