Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (18)
Mokėjo paaiškinti paprastai
Apie buvusį Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytoją Alfonsą Margelį (1946–2002) žinome, deja, nedaug, tad ir pasakojimas apie jį nebus ilgas. Gimė A. Margelis 1946 m. Telšių rajono Pavandenės miestelyje, baigė šio rajono Varnių vidurinę mokyklą ir įstojo į Šiaulių politechnikumą (dabar Šiaulių valstybinė kolegija). Tačiau netrukus iškeitė politechnikumą į aukštąsias fizikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Jį baigęs, buvo paskirtas mokyto jauti Radviliškio rajono Grinkiškio vidurinėje mokykloje.
Čia A. Margelis 1970–1973 metais dėstė fiziką. Dėstė labai neblogai – net sudėtingus fizikos reiškinius mokėjo paaiškinti pa prastai ir įtikinamai, tad panašu, jog turėjo pedagogo gyslelę.
„Kai skaitydavau fizikos vadovėlį, man ne viskas būdavo aišku, o Margelis paaiškindavo labai su prantamai“, – sako Petras Zapkus iš Radviliškio rajono Kairėnų kaimo. Jis Grinkiškio mokykloje mokėsi keletą metų, A. Margelis buvo jo klasės auklėtojas. Vėliau Petras išvyko į Vilnių mokytis fotografo amato, juo dirbo Jonavoje daug metų ir buvo A. Margelio kaimynas daugiabučiame name Jonavoje. Bet apie tai vėliau.
Dar vienas geras A. Margelio bruožas, pasak P. Zapkaus ir kitų buvusių jo mokinių, skirtingai nuo kai kurių Grinkiškio mokytojų, A. Margelis nesididžiavo, nesipūtė prieš mokinius ir nesistengė daryti didelį atstumą tarp savęs ir jų. Vieni pedagogai sako, jog tai yra blogai, kiti tokį demokratiškumą giria.
Demokratija ne visada gerai?
Kaip bebūtų, toji demokratija A. Margeliui kartais iškrėsdavo problemų. Ypač – atėjus jam į mūsų dešimtąją klasę (1970 m.), kurią vieni Grinkiškio mokyto jai vadino sunkia, kiti sudėtinga, o treti ir pikčiau pasakydavo. Kai vienas mūsų klasės smarkuolių (neminėsim pavardės, jis jau amžinatilsį) galutinai išvedė A. Margelį iš kantrybės, šis vožė jam į galvą knyga, o pastarasis dūrė į mokytojo ranką tušinuku.
Panašių epizodų būta ir daugiau, štai poros mano klasės draugų pasakojimai. Zofija Čepauskaitė-Michailova: „Prisimenu, kaip klasiokas Kęstutis Zinys bene vienuoliktoje klasėje susipliekė su fizikos mokytoju Margeliu. Išvakarėse jie abu buvo pas merginas – Margelis pas Gražiną Meleškaitę, kuri mo kėsi klase aukščiau už mus, o Kęs tas pas kažkurią kitą. Kartu, keturiese, ilgai „baliavojo“. O rytojaus dieną Margelis pašaukė Kęstutį atsakinėti“.
Algirdas Čyžas: „Fizikos mokytoją Margelį sykį buvau užrėmęs… Buvo taip: aš kartais po šokių palydėdavau namo Gražiną Meleškaitę (ji mokėsi kitoje klasėje). Ji buvo iš Kairėnų, bet žiemą nuomojo kambarį Grinkiškyje.
Na tai tą vakarą iškviečiau, kaip įprasta, Gražiną šokti ir ji sako: „Šiandien po šokių nelydėk manęs“. „Na, – galvoju, – su kuo gi ji eis, bene su Gediminu Rasicku?“ Nes ir jis į ją žvilgčiodavo.
Nutariau pasekti. Žiūriu – Gražiną namo lydi fizikas Margelis! Traukia jiedu tiesiai prie to namo, kur ji nuomoja kambarį, kartu pro duris įėjo.
„Ak taip, – galvoju, – na, aš tau užtaisysiu!“ Nebijojau Margelio, jis pats manęs vengdavo, pa matęs dar iš tolo pereidavo į kitą kelio pusę.
Pakėliau durų rankeną ir po ja pakišau pagalį. Nežinau, kaip Margelis išėjo — gal pro langą. o stovėti šalta, tai ir nuėjau namo. Žiema tada buvo.
Margelis, matyt, suprato, kad aš jį užrėmiau. Specialiai atsisės davau per jo pamoką pirmame suole, o jis, būdavo, mirkt man akį. „Na ką dar tau padarius?“ – galvodavau. Smarkus buvau“.
Pasiaukojo žmonos verslui
Vėliau paaiškėjo, jog A. Margelis įsimylėjo rimtai: kai Graži na Meleškaitė baigė paskutiniąją Grinkiškio mokyklos klasę, jiedu susituokė. Nieko labai keisto, taip atsitinka ne vienam mokytojui.
Po sutuoktuvių G. Meleškaitė-Margelienė, kaip man pasako jo jos brolis kairėniškis Zenonas Meleška, baigė ekonomikos studijas Vilniaus universitete ir buvo paskirta dirbti Jonavoje. O Alfonsas Margelis buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą. Po jos jis nuvažiavo į Jonavą, kur Gražina gavo butą. Jonavos rajono savivaldybė pa siūlė A. Margeliui mokytojo darbą šio rajono Šveicarijos seniūnijos Dumsių aštuonmetėje mokykloje (dabar Šveicarijos progimnazija). Ten A. Margelis dirbo iki maž daug 1990-ųjų, kai Lietuvoje buvo atkurta Nepriklausomybė. Po to Jonavos kepykla, kurije dirbo G. Margelienė, tapo uždarąja akcine bendrove, A. Margelio žmona joje užėmė vadovaujančias pareigas. Alfonsas nusprendė padėti verslauti žmonai ir atsisakė mokytojavimo. „Jis dirbo ekspeditoriumi – vežiojo duonos gaminius po Jonavą ir aplinkinius rajonus, atveždavo jų ir į Krakes, Ažytėnus“, – pasakojo P. Zapkus. Alfonsas ir Gražina Margeliai gyveno jo kaimynystėje – daugiabutyje Jonavoje. „Ne kartą sutikdavau Alfonsą – pasikalbėdavome, alaus kartu išgerdavome. Jis ir vėliau išliko paprastas, niekada nesididžiavo, jog buvo mano mokytojas, o aš jo mokinys“, – prisimena P. Zapkus. Be abejo, jį su A. Margeliu siejo ir tai, jog Petras ir A. Margelio žmona Gražina kilę iš Kairėnų ir net buvo beveik kaimynai, jų tėvų sodybos tame kaime stūksojo netoli viena nuo kitos.
Į amžinybę išėjo beveik kartu
Deja, Alfonsui ir Gražinai likimas nulėmė neilgą gyvenimą. Maždaug 2002 metais Alfonsas Margelis tragiškai žuvo: kažkaip persisvėrė savo daugiabučio namo laiptinėje per turėklą, neišlaikė lygsvaros ir nukrito. Jam tada buvo tik 55 metai.
Po kurio laiko į amžinybę iškeliavo ir keleriais metais už jį jaunesnė Gražina – ją pakirto onkologinė liga. Palaidoti jie savo tėviškėse: Alfonsas – Pavandenės, Gražina – Kairėnų kapinėse.
„Buvo geras žmogus ir geras mokytojas. Kai mokiausi Grinkiškyje, jis ir mane mokė“, – giria savo svainį Z. Meleška.
Vaikų Alfonsas ir Gražina Margeliai neturėjo. Žemaitijoje gyvena Alfonso brolis ir sesuo.
Feliksas Žemulis
nuotrauka iš F. Žemulio asmeninio archyvo
