Liepos 11-osios pavakare Lietuvos žiniasklaidą apskriejo žinia: iš Baltarusijos į Lietuvos teritoriją įskrido bepiločiu orlaiviu laikytinas objektas – Rusijos gamybos „Shahed“ droną imituojanti skraidyklė „Gerbera“. Objektas nukrito. Krašto apsaugos ministerija ir politikai skubiai ramino: viskas buvo stebima, naikintuvai parengti, realaus pavojaus nebuvo. Tačiau, mano nuomone, šis incidentas ne nuramino, o priešingai – atvėrė akivaizdžias skylės mūsų gynyboje ir parodė, kad esame pavojingai nepasiruošę realiam pavojui.
Vienas dronas – jau išbandymas. O jei jų būtų šimtai?
Dronų ekspertai kalba atvirai: jei tai būtų ne simbolinis testas, o tikra dronų ataka, Lietuva neturėtų kuo reaguoti. Ir šiandien mes kalbame apie vieną imituotą droną, o Ukrainoje, kaip žinia, Rusija kasdien paleidžia dešimtis ar net šimtus „Shahed“ dronų. O jei ir Lietuvai grėstų toks puolimas? Turime pripažinti – nebūtume pasiruošę.
Įsivaizduokime 700 „Shahed“ tipo dronų vienu metu, skrendančių į mūsų miestus, infrastruktūros objektus, karinius taikinius. Per pirmąsias atakos minutes būtų sunaikinta elektros tiekimo sistema, degalų saugyklos, tiltai, geležinkelio mazgai, ryšių centrai, net ligoninės ar vandens tiekimo įrenginiai. O kas liktų ginti civilius gyventojus? Kur mūsų priešlėktuvinės gynybos pajėgumai? Kur mūsų tikrasis skydas?
Tylos režimas – pavojingiausias
Dar labiau neramina tai, jog gyventojai liko neinformuoti. Neveikė jokia perspėjimo sistema. Nebuvo jokių sirenų, jokio SMS pranešimo, jokių viešų įspėjimų per radiją ar TV. O juk objektas krito Lietuvos teritorijoje. Jei jis būtų ne imitacija, o realus ginkluotas dronas, galėjo būti aukų.
Kyla klausimas: kur mūsų krizinių situacijų valdymas? Kur realus reagavimo planas? Ką turėtų daryti šeimos su vaikais, senjorai, miestų ir miestelių gyventojai? Šiuo metu – niekas nežino. Nes apie tai paprasčiausiai nekalbama. Tai pavojinga ir neatsakinga.
Milijardai – bet už ką?
Skiriame milijardus krašto apsaugai, plečiame infrastruktūrą, daug investuojame į karinius projektus. Tačiau realaus saugumo gyventojams tai neatneša. Kas iš to, jei vadovai bus paslėpti bunkeryje, o paprasti žmonės liks nežinioje – net nežinodami, kad virš galvos skrieja mirtinas dronas?
Lietuva neturi turėti tik iliuzijos apie saugumą. Reikia tikrų priemonių:
– funkcionuojančios oro gynybos sistemos,
– modernių dronų aptikimo ir naikinimo priemonių,
– veikiančios perspėjimo sistemos visoje šalyje,
– evakuacijos ar slėpimosi planų, pritaikytų civilinei visuomenei.
Be to, būtina informuoti žmones – ne po fakto, o iš karto. Tik taip stiprinamas pilietinis atsparumas ir pasitikėjimas valstybe.
Reikalingas ne tik NATO, bet ir nacionalinis stuburas
Taip, Lietuva yra NATO narė, ir tai – mūsų strateginis saugumo garantas. Bet kol NATO pajėgos sureaguos, pirmosios valandos priklauso nuo mūsų pačių. Būtent todėl būtina ne tik deklaruoti pasirengimą, bet turėti realius veiksmų planus, įrangą ir drąsą pripažinti – šiuo metu esame pažeidžiami.
Lietuvos žmonės nusipelno žinoti, jog valdžia jų neužmirš nei krizės metu, nei po jos. Nes jei valstybė pasiruošusi ginti tik save, bet ne piliečius – tai ne gynyba, o iliuzija.
Pabaigai
Šis incidentas turi tapti ne eiliniu informaciniu pranešimu, o pažadinimu visai Lietuvai. Pavojus jau čia. Ne teorinis. Ne tolimas. O realus ir, deja, artėjantis. Jei nepasimokysime dabar – rytoj gali būti per vėlu.
Gediminas Lipnevičius
