Birželio 12 d. Lietuvos radijas švęs savo veiklos 100-mečio jubiliejų. Šalies radijo istorija, prasidėjusi 1926 m., neatsiejama nuo talentingo inžinieriaus, pedagogo ir žymaus visuomenės veikėjo Alfonso Jurskio, kilusio iš Pasvalio krašto, Pumpėnų valsčiaus.
Alfonsas augo tvarkingų ūkininkų šeimoje, mylimas tėvų. Tačiau nerūpestingą vaikystę nutraukė ankstyva (tik 44 m. sulaukus) tėvo mirtis. Motina liko su trimis vaikais, šeimai grėsė skurdas. Apie visų vaikų švietimą, lavinimą negalėjo būti nė kalbos.
Bet vienam iš jų, Alfonsui, labai pasisekė. Jo dėdė, Papilės klebonas Petras Jurskis, buvo geros širdies žmogus, gerai supratęs mokslo svarbą. Jis nusprendė padėti brolėnui. Devynerių metų berniuką kunigas pasiėmė į Papilę ir rūpinosi jo mokslais. Užbaigęs Papilės mokyklą, A. Jurskis buvo pasiųstas į Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją, o vėliau – į Sankt Peterburgo politechnikos institutą. Ten įsigijo aniems laikams naują, perspektyvią radiotechnikos inžinieriaus specialybę.
1926 m. jaunajam inžinieriui tapo lemtingi. Vasario 6 d. jis vedė Oną Tallat-Kelpšaitę, iš totorių (juos į Lietuvą atsivedė iš Krymo dar Vytautas Didysis) kilmės bajorų Tallat-Kelpšų giminės. Iš tos pačios giminės tarpukariu buvo iškilęs Kazys Tallat-Kelpša, Lietuvos kariuomenės kavalerijos vadas, brigados generolas.
Kadangi žmona paveldėjo Karužiškės dvarą prie Medvėgalio, A. Jurskis tapo dvarininku, bet ir toliau gyveno Kaune. Santuoka buvo laiminga, ilgainiui šeima susilaukė trijų vaikų – dviejų sūnų ir dukros, kuriai davė trigubą vardą, kaip buvo įprasta bajorų kilmės šeimose, – Snieguolė Marija Ona.
Užbaigus Kauno radijo stoties statybą, reikėjo jos vadovo. Inžinierių A. Jurskį, jau daug nuveikusį, kad radijo stotis atsirastų ir sėkmingai funkcionuotų, vyriausybė paskyrė pirmuoju radijo stoties viršininku. Beje, prieš tai, 1924 m., jis buvo baigęs Paryžiaus aukštąją elektrotechnikos mokyklą ir tobulinęsis Eifelio bokšto radijo stotyje.
A. Jurskis radijo stočiai vadovavo iki 1930 m., Pirmosios Lietuvos Respublikos metais padarė puikią karjerą ir kaip kariškis (išsitarnavo iki pulkininko leitenanto), ir kaip pedagogas, mokslininkas Lietuvos universitete.
Deja, 1944 m. buvo priverstas palikti Tėvynę. Vėliau apsigyveno JAV, kur dirbo ne paprastu darbininku, kaip daugelis iš Lietuvos pasitraukusių inteligentų, bet dėstytoju Temple universitete.
Jonas Sireika
Nuotr. iš Aldonos Zimnachaitės knygos „Neišėjusiojo sugrįžimas“.
