Labdaros detektyvas Šeduvos mieste

Bendruomenę suskaidyti ir sukiršinti gali daug dalykų: tarp narių kilusi nesantaika, nesutarimai dėl renginių, dėl lėšų panaudojimo. Šį kartą Šeduvoje nesantaika įsiplieskė dėl labdaros.


Manėme, kad labdarą dalina „Caritas“ …
Daugelyje parapijų prie bažnyčių yra įsikūrusi tarptautinė katalikiška „Caritas“ organizacija, vykdanti humanitarinę veiklą ir padedanti vargstantiems. Šeduvoje „Caritas“ organizacija taip pat buvo įsikūrusi Vilniaus gatvėje esančiuose parapijos namuose. Šeduvos „Carito“ organizacijai ilgus metus vadovavo šeduvė Irena Šuminienė. Moteris pasakojo, kad  padedama bendraminčių dalindavo labdarą vargstantiems ir kartais dalindavo sriubą sunkiai besiverčiantiems šeduviams.
Šeduviai ilgus metus manė, kad iš Vokietijos atkeliaujanti labdara yra skirta „Caritui“ ir dalinama po šios organizacijos vėliava. Tačiau paaiškėjo visai kitokia tiesa –  pasirodo, kad labdara į Šeduvą atkeliaudavo Radviliškio – Špajerio draugystės klubo vardu, o šio klubo patikėtinė skirstant labdarą Šeduvoje yra ta pati I.Šuminienė, kartu vadovavusi ir „Caritui“. Vadinasi, klubas neteisėtai naudojosi  „Carito“ patalpomis, kurios jam nepriklausė, nemokėjo už elektrą ir kitus komunalinius mokesčius.

Galima afera paaiškėjo netikėtai
Šeduvoje nemenkas triukšmas kilo, kai labdara, gauta iš Vokietijos, buvo perkelta į senąją Šeduvos vaistinę – tai daugelio šeduvių buvo traktuojama kaip vagystė, nes „Caritui“ skirta labdara turi priklausyti jam ir likti bažnyčiai priklausančiose patalpose.
„Radviliškio krašto“ redakcija išsiaiškino šios labdaros tekėjimo „labirintus“. Pasirodo, šio klubo nariai – dauguma konservatoriai, o klubui vadovaujantis Šeduvos gimnazijos direktorius L.Škleinikas situaciją pakomentavo taip:  „gauta labdara nėra nei bažnyčios, nei klebono nuosavybė. Tai, ką Špajerio klubo nariai iš Vokietijos atsiunčia į Radviliškio rajoną, yra Špajerio draugystės klubo Radviliškio rajone nuosavybė ir tik jie gali nurodyti, kaip ir kam skirti labdarą“.

Yra Šeduvoje „Caritas“ ar ne?
Vis dėlto įdomus klausimas,  kodėl iš Vokietijos gaunama labdara buvo vežama ir dalinama prisidengus „Carito“ katalikiška organizacija? Pasak  L.Škleiniko, vokiečiai, veždami labdarą, ant dėžių užrašo, kam ji yra skirta: „Vežant labdaros siuntą negalima užrašyti, kad ji skirta Šeduvos bendruomenei, tad ir būdavo  rašoma, kad „Caritui“. Vadinasi, labdara teisėtai buvo iš „Carito“  patalpų perkelta į kitas, bažnyčiai nepriklausančias patalpas, nes ji nebuvo … „Carito“, o tik kažkodėl pridengta jo vardu. Vadinasi, labdara 10 metų buvo vežama „Caritui“, o pasirodo, kad  ne „Caritui“…
Paaiškėja dar vien įdomi detalė – pasak L. Škleiniko ir I.Šuminienės, oficialiai registruotos ,,Caritas“ organizacijos Šeduvos mieste nėra ir niekada  nebuvo. Šis pasakymas labai nustebino Šiaulių vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoją Z. Baranauskienę. „Šeduvos „Caritas“ yra Šiaulių vyskupijos „Carito“ dalis. Visi nesusipratimai Šeduvoje  išsisprendė ir šiuo metu jokių bėdų mes nematome. Parapijų „Caritai“ neturi savo atskiro juridinio kodo, veikia pagal parapijos kodą. Keista girdėti, kad tokios organizacijos Šeduvoje nebuvo ir nėra. Šeduvos „Carito“ vadovė I. Šuminienė mums pasakė, kad ji išeina iš „Carito“ – niekas ir nelaikys, tai savanoriška veikla. Jau atsirado kitos moterys, dirbančios Šeduvos „Carite“ ,- sakė Z. Baranauskienė.

Išėjo iš nesančios organizacijos?
Keista situacija – L. Škleinikas atkakliai teigė, kad prie Šeduvos bažnyčios oficialiai neveikia „Caritas“ organizacija. Ir tuoj pat kyla klausimas – kaip ponia Irena Šuminienė galėjo išeiti iš nesančios organizacijos, o ir Šiaulių vyskupijos atstovai turbūt nebūtų vykę aiškintis nesutarimų. Vadinasi, „Caritas“ organizacija vis dėlto veikė prie Šeduvos bažnyčios.

Kas leido sudėti labdarą senojoje vaistinėje?
Redakciją užplūdo garbių šeduvių skambučiai: „Konservatoriai mums žadėjo, kad senosios vaistinės patalpose bus muziejus, bet jie ne muziejų įrengė, o atidarė labdaros sandėlį“. Suskubome pasidomėti ir šia detektyvine situacija, kuri  pradėjo aiškėti redakcijai  pasidomėjus, kas leido Radviliškio – Špajerio klubo nariams vokiečių atvežtą labdarą sandėliuoti senosios Šeduvos vaistinės patalpose – pastatas neseniai išbrauktas iš privatizuojamų objektų sąrašo  ir vis dar priklauso savivaldybei.
Paklausėme rajono mero A. Čepononio, ar jis leido labdarą sandėliuoti vaistinės patalpose. Iš rajono savivaldybės  gautame atsakyme rašoma: „Senosios Šeduvos vaistinės pastatas Savivaldybės tarybos 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. T-889 nebeįtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą ir jokiai organizacijai minėtas objektas nėra perduotas“. Kad senojoje vaistinėje šeimininkauja Radviliškio – Špajerio klubo nariai, šokiravo  Investicijų ir turto valdymo skyriaus vyr. specialistę D.Skaburskienę. „Šis pastatas dar priklauso savivaldybei ir jis šiuo metu turi būti tuščias. Pirmą kartą girdžiu, kad jame būtų įsikūrusi kokia nors organizacija. Raktus nuo šio pastato turi Šeduvos seniūnas J.Pranys, kad galėtų jį prižiūrėti, tačiau jis negalėjo nieko ten įleisti, važiuosime patikrinti“,- sakė savivaldybės darbuotoja.
Paklaustas, kokiu būdu draugystės su vokiečiais klubo nariai su savo turtu pateko į šias  patalpas, klubo pirmininkas L. Škleinikas sakė: „Šeduvos seniūnas leido naudotis patalpomis“. 
O paties Šeduvos seniūno J. Pranio atsakymas daugiau nei šokiravo: „Į vaistinės patalpas laikinai susidėti daiktus leidau aš“. Vėl kyla klausimas, kas vadovauja rajonui – meras A.Čepononis ir Taryba, ar vietinis „cariūkštis“ seniūnas J. Pranys? Ir dar vienas klausimas – kaip galima savivaldybės turtą dalinti į kairę ir į dešinę?
Visada galima kuo nors pasiteisinti ar prisidengti, tačiau klubo narių įsikraustymą į savivaldybei priklausančias patalpas galima traktuoti kaip neteisėtą patalpų užgrobimą.

Labdara Šeduvoje pasisavinama akimirksniu
Daugeliui šeduvių kyla klausimas, kodėl į Šeduvą galingais vilkikais atvežtą labdarą labai greitai išsidalija jau nuosavomis mašinomis prilėkę Tarybos nariai, konservatorių  ir socialdemokratų partijų nariai  ir kiti asmenys, kodėl ji vežiojama mokykliniais autobusiukais?
Pasak Radviliškio – Špajerio draugystės klubo pirmininko L. Škleiniko, „vokiečiai ant kiekvienos dėžės ar daikto yra užklijavę etiketę ar užrašę, kokiai organizacijai, bendruomenei ar asmeniui ji yra skirta. Prie sunkvežimio, atvežusio labdarą iš Vokietijos, atvažiuoja organizacijos ir labdarą pasikrauna. Transportą, atsiųstos labdaros parsivežimui, organizacijos, bendruomenės ar pavieniai asmenys organizuojasi patys. Neabejoju, kad labdara pasieks vargingiausiai besiverčiančius žmones, tame tarpe ir Šeduvoje. Dar kartą noriu paminėti, kad už labdaros padalinimą organizacijos ir bendruomenės atsiskaito vokiečiams, kurie atvyksta į Radviliškio rajoną inspektuoti kiekvieną vasarą“
Beje, klubo pirmininkas sakė, kad labdara niekada nebuvo vežiojama mokykliniais autobusiukais. „Galite paklausti vairuotojų, jie pasakys, kad labdaros niekada nevežė“,- pasiūlė jis (nors šeduviai sako priešingai, palikime tai L. Škleiniko sąžinei).

P.S.
Tai tokios labdaros gavimo ir dalinimo ypatybės Šeduvos mieste. Kaip teigė šeduviai, labdaros paėmime dažniausiai dalyvaujantys S. Skarelienė, K. Dočkus, G. Makutis, L. Škleinikas  tikrai nepanašūs į vargstančiuosius. O rajono žmonės seniai įsitikino – jeigu priklausai „teisingai“ partijai ar esi jai prijaučiantis, gausi gėrybių iš Vokietijos, o jeigu ne ir tikrai esi vargingas eilinis žmogelis, dažniausiai išgirsi atsakymą „Niekuo negalime padėti“ arba pakviečia pasirinkti labdaros, kai jau visi kiti ją persirinko.
Kol kas savaitraščio redakcijai nepavyko susisiekti su Radviliškio – Špajerio klubo partneriais vokiečiais, bet manome, kad jie, sužinoję apie šeduvių  konservatorių (ir ne tik) „darbelius“, bus šokiruoti.
Bus daugiau.

„Radviliškio krašto“ informacija

Total
1
Dalinasi
2 comments
  1. Šiaip jau rašant straipsnį siekiant apjuodintį tam tikros, tikriausiai ne straipsnio autoriaus mėgstamos, tik spėjimas, partijos atstovus, reiktų tai daryti šiek tiek subtiliau ir neminėti jų kas antram sakiny. Hiperbolizuoju, bet mintis aiški. O ir politiniai reikalai, kaip supratau iš straipsnio, čia išvis nelabai prie ko, jei kalbama apie labdarą. Ir tas žodis ,, cariūkštis” neturėtų būti vartojamas 21 amžiaus Lietuvos autorių straipsniuose, tuo labiau, apibūdinant Lietuvos respublikos piliečius. Žodžio laisvė? Žinoma! Tik reiktų gerbti ne tik aprašomus, bet ir skaitančius žmonės, nes norit nenorit čia įžvelgiu patyčias, kurios negali būti toleruojamos. O kad žmonės pastebi ir sprendžia problemas, net labai pagirtina!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts