Radviliškio rajono savivaldybės taryboje valdančiosios Radviliškio socialdemokratų frakcijos balsais patvirtinti nauji Baisogalos ir Šeduvos kultūros centrų nuostatai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip paprastas formalumas. Tačiau po šiuo sprendimu slypi kur kas rimtesnė problema – reali galimybė kultūros įstaigų struktūrą keisti ar net naikinti jų padalinius be tarybos žinios. Tai reiškia viena: sprendimai, kurie tiesiogiai palies bendruomenes, darbuotojus ir kultūrinį gyvenimą, gali būti priimami už uždarų durų, be viešų diskusijų ir visuomenės kontrolės.
Kultūra ar finansai – kas taps pagrindiniu kriterijumi?
Pagal naujai patvirtintus nuostatus kultūros centrų direktoriai įgyja galių savarankiškai, be jokios diskusijos spręsti dėl įstaigų struktūros. Formaliai šis pagrindimas grindžiamas naujais Savivaldos įstatymo pakeitimais, prie kurių kiekvieno rajono valdžia turi prisitaikyti. Tačiau būtent šiuo atveju Radviliškio rajono savivaldybės tarybos valdančioji koalicija turėjo progą parodyti iniciatyvą ir skatinti koreguoti diskusijus keliančius, abejotinos naudos įstatymo pakeitimus. Tačiau nepaisant aštrios opozicijos kritikos, valdantieji imtis tokio darbo nepanorėjo.
Jei pagrindiniu kultūros centro padalinio veiklos rodikliu taps jo išlaikymo kaštai ir kuo mažesnė našta didiesiems kultūros centrams, ar nenutiks taip, kad mažųjų gyvenviečių kultūros centrų skyriai tyliai vienas po kito pradės būti naikinami. Šiuo metu Radviliškio rajono savivaldybė gali pasigirti plačiu kultūros namų tinklu, kuriame kiekviena, kad ir pati mažiausia įstaiga teikia didžiulį indėlį vietos kultūrai ir visuomenės švietimui.
Šiuo metu Šeduvos kultūros ir amatų centrui ir jo direktorei Livitai Tvarevičienei pavaldūs yra Pociūnų, Alksniupių, Raudondvario, Sidabravo, Vadaktų, Beinoravos kultūros namų padaliniai. Baisogalos kultūros centrui ir jo direktorei Erikai Liukaitienei pavaldūs yra Grinkiškio, Pašušvio, Pociūnėlių, Skėmių kultūros namų padaliniai. Taigi patvirtinus naują tvarką būtent šie mažesni kultūros centrai, esantys kaimiškose vietovėse, atsiduria rizikos zonoje.
Valdantieji opozicijos perspėjimų nepanoro išgirsti
Svarstant kultūros centrų nuostatų pakeitimo klausimą taryboje kilo rimtos diskusijos, kurias į viešumą iškėlė opozicijos atstovai. Tarybos narys, opozicinės frakcijos lyderis Gediminas Lipnevičius labai konkrečiai įvardijo problemos esmę – nauja tvarka atveria kelią sprendimams, kurie gali būti priimami be tarybos žinios. O tai, jo vertinimu, nėra smulkmena, o sisteminė problema. „Manau, tai turi būti mūsų visų bendras interesas. Kreipkimės į įstatymų leidėjus, kad nekiltų kliūčių. Jau turime karčios patirties, kai tokiu būdu buvo uždarytos ambulatorijos, medicinos punktai“, – posėdžių salėje kalbėjo jis. Tai buvo aiški G. Lipnevičiaus priminta valdančiųjų jau padaryta klaida. Dėl šios priežasties, G. Lipnevičiaus vertinimu, valdančiųjų noras ignoruoti galimas rizikas šiandien reiškia sąmoningai kartoti anksčiau padarytas klaidas. Dar svarbiau, G. Lipnevičius tarybai pasiūlė sprendimą, imtis iniciatyvos ir inicijuoti įstatymo pakeitimus nacionaliniu lygmeniu. „Manau, tai turi būti mūsų visų bendras interesas. Kreipkimės į įstatymų leidėjus, kad nekiltų kliūčių.“ – kvietė G. Lipnevičius.
Panašią poziciją išsakė ir TS-LKD frakcijos narys Romas Kalvaitis. Jo teigimu, savivalda pati sau prieštarauja – vienur kalbama apie kultūros stiprinimą, kitur atveriamos durys sprendimams, kurie gali reikšti įstaigų silpninimą ar net uždarymą. „Kalbame apie kultūrą, o tuo pačiu leidžiame vadovams spręsti dėl įstaigų uždarymo. Mes turėtume ką nors daryti. Įstatymai yra neproporcingi, mes kuriame chaosą“, – teigė tarybos narys, siūlydamas stabdyti sprendimą ir inicijuoti platesnę diskusiją su įstatymų leidėjais.
Tačiau šiems argumentams buvo ne tik nepritarta – jie sulaukė ir kandžios reakcijos. Valdančiosios koalicijos atstovė ir Zita Žvikienė oponavo, leisdama sau pareikšti, kad tokius pasiūlymus galima teikti ir kaip privačiam asmeniui, o ne tarybos posėdyje. Kitaip tariant, iniciatyva buvo ne tik atmesta – valdančiųjų ji netgi buvo nuvertinta kaip „ne vietoje“.
Ar netapsime carų valdomu rajonu?
Svarstant nuostatus, išlindo dar viena detalė, kuri paprastai kalbant reiškia labai aiškų dalyką – daugiau galios viršuje, mažiau kontrolės apačioje. Pagal naują tvarką kultūros centrų direktoriai galės dirbti ir kitą darbą, jei nėra interesų konflikto arba tai nekenkia įstaigos reputacijai. Iš pirmo žvilgsnio – nieko blogo. Tačiau yra viena esminė sąlyga: prieš tai reikia gauti mero pritarimą.
Popieriuje – tvarka. Realybėje – viskas susiveda į vieną klausimą: ar meras leis. Ir čia prasideda tai, apie ką garsiai nekalbama. Kas spręs, ar tikrai nėra interesų konflikto? Kas užtikrins, kad sprendimai bus objektyvūs, o ne patogūs? Ar visiems galios tos pačios taisyklės? Atsakymų – nėra. Bet tai tik viena dalis platesnio vaizdo.
Rajono valdantieji ne tik sutinka su pokyčiais, kurie mažina tarybos vaidmenį, bet ir patys neįdeda jokių saugiklių. Priešingai – paliekamos formuluotės, kurios jau seniai kelia klausimų. Pavyzdžiui, jau liūdnai pagarsėjusi savivaldybės mero Kazimiero Račkauskio valdymo metu į kultūros centrų nuostatus įrašyta frazė „Įstaigos vadovas gali būti atleistas „praradus mero pasitikėjimą“. Ką tai reiškia paprastai? Jei merui patinki – dirbi. Jei ne – gali tekti išeiti. Beje, tokiu būdu iš darbo buvo atleista, o kai kurių radviliškiečiu vertinimiu tiesiog mero „susidorojimą patyrė“, ir buvusi Vinco Kudirkos progimnazijos direktorė Rasa Dagienė.
Tad sudėkime viską į vieną vietą. Direktorius gali uždaryti kultūros centro skyrių be platesnės tarybos diskusijos. Taryba apie tai gali sužinoti tik po fakto. O pats direktorius priklauso nuo mero – ar jis juo pasitiki, ar ne. Tai jau darosi nepanašu į demokratinius sprendimus ir atvirą diskusiją. Tai sistema, kur, rodosi, visa valdžia susitelkia vienose arba nedidelio žmonių rato rankose. Ar taip turi veikti savivalda? Atsakymas gal ir nepatogus. Bet kryptis – daugiau nei akivaizdi.
Mero komentaras: elgiamasi taip, kaip liepia viršesnė valdžia
Dėl Baisogalos ir Šeduvos kultūros centrų nuostatų pakeitimo ir tarybos posėdžio metu opozicijos išsakytų pavojų, pasiūlymų inicijuoti abejotino sprendimo pataisas „Radviliškio krašto“ redakcija kreipėsi ir į Radviliškio rajono savivaldybės merą Kazimierą Račkauskį. Atsakymas – platus, tačiau konkretumo jame nedaug. Meras teisinosi, kad dabartiniai taryboje valdančiųjų priimti pakeitimai nėra savivaldybės pasirinkimas, o valstybės nustatyta tvarka ir „kultūros politika“, kuri, mero vertinimu, yra tinkama. Redakcija klausė ne tik apie įstatymą, bet ir apie savivaldybės atsakomybę – ar bus papildomi saugikliai, ar taryba bus informuojama, ar bus užtikrintas skaidrumas. Į šiuos klausimus – konkrečių atsakymų nėra. Vietoje to pateikiama mintis apie kultūros įstaigų darbą. Tačiau klausimas juk buvo apie tarybos narių keliamas ir įžvelgiamas problemas, kurios ateityje gali turėti itin liūdnų pasekmių.
Mero buvo klausiama ir apie galimus saugiklius prieš pradedant naikinti mažesnes kultūros įstaigas, kas sustabdys galimą piktnaudžiavimą prieš priimant sprendimą? Ir čia vėl – konkretumo trūksta. Dar daugiau – pats meras aiškiai įvardija valdymo modelį: kultūros įstaigų vadovai yra tiesiogiai pavaldūs jam. Tai reiškia paprastą schemą: sprendimus priima vadovas, vadovas atsiskaito merui, o taryba lieka stebėtojo vaidmenyje.
Požiūris į kultūrą: šiandien sprendimas – rytoj pasekmės
Šiandien valdantieji pasirinko patogesnį kelią – pritarti didesnių galių suteikimui kultūros centrų vadovams, nes „taip reikia“, nes „taip numato įstatymas“, nes „viskas bus gerai“. Tačiau būtent taip dažniausiai ir prasideda sprendimai, kurių pasekmes tenka aiškintis po metų ar kelių. Tai atsitiko ir su med. Punktais ar ambulatorijomis rajone, kurie buvo tyliai uždaryti argumentuojant poreikio nebuvimu. Po optimizavimo uždaryta buvo ir Palonų biblioteka, tad mažų gyvenviečių įstaigų nykimas jau įgauna pagreitį. Beje, manoma, kad visai neseniai buvo nusitaikyta ir į Sidabaravo ambulatoriją, bet kilus gyventojų pasipiktinimui veikla „netikėtai“ buvo atnaujinta.
Taigi, kai sprendimų priėmimas nutolsta nuo tarybos, nuo viešumo ir nuo žmonių, atsiranda viena labai aiški taisyklė – pirmiausia išnyksta diskusija, o po to pradeda nykti ir patys objektai. Šiandien tai tik nuostatų pakeitimas. Rytoj tai gali būti uždarytas kultūros skyrius Pociūnuose, Alksniupiuose ar Pašušvyje. Poryt – dar vienas. Ir viskas teisėtai, merui ir direktoriams pasitarus viskas „pagal tvarką“, tik me be žmonių balso.
Emilija Laukagalytė
