Kruopių (Akmenės r.) laisvamanių kapinaitėse akį patraukia neįprastos formos, labai žemas akmeninis antkapis su sunkiai įskaitomu įrašu DAKTARAS MIKALOJUS KUPREVIČIUS 1864–1932. Tai daugybe talentų apdovanoto šalies kūrėjo, pedagogo, mokslininko, Mokslų Akademijos tikrojo nario prof. Giedriaus Kuprevičiaus senelio kapo ženklas.
M. Kuprevičiaus tėvai, ūkininkai iš Krakių valsčiaus Kėdainių apskrityje, kaip buvo įprasta XIX a., norėjo matyti sūnų kunigu, todėl leido į Šiaulių gimnaziją. Tačiau Mikalojus, baigęs 5 klases ir jau galėjęs stoti į Kunigų seminariją, atsisakė tai padaryti ir tėvų paramos neteko. Savo jėgomis baigęs gimnaziją, nusigavo į tolimąją Kazanę ir po medicinos studijų ten įgijo gydytojo diplomą.
Grįžęs į Tėvynę, pradėjo dirbti Grinkiškio miestelyje. Kadangi jautėsi tvirtas lietuvis, įsijungė į tautinį sąjūdį, slapta platino iš Tilžės atgabentą lietuvišką literatūrą, rinko tautosaką, susipažino su žymiais visuomenininkais – M. Katkumi, pirmuoju diplomuotu lietuviu agronomu, knygnešių karaliumi J. Bieliniu, J. Jablonskiu, būsimu lietuvių kalbos tėvu, bendradarbiavo su jais. Įkūrė švietimo draugijos „Vilniaus Aušra“ skyrių, kad galėtų ugdyti tautišką susipratimą ir šviestų tautiečius.
Grinkiškio dvarininkui Bialozarui lietuvis gydytojas, nekalbantis lenkiškai, platinantis uždraustą spaudą, taigi litvomanas, labai nepatiko, todėl vadino jį felčeriu ir kam nors susirgus dvare, gydytoją gabendavosi iš Krakių, net 20 km. Vienas iš vadinamo Liaudos krašto dvarininkų tiek tūžo, kad net viešai sakė norintis pamatyti, kaip atrodo „ta didžiulė (M. Kuprevičius buvo aukštas) lietuviška beždžionė“. M. Kuprevičiaus veikla piktino ir sulenkėjusį Grinkiškio kleboną, kuris smerkė lietuviškus raštus ir jų platintojus.
Po 1904–05 m. Rusijos–Japonijos karo, kurio metu dirbo gydytoju karo ligoninėje, grįžęs į Grinkiškį visai susikirto su klebonu, kuris pasipiktino vienoje knygelėje radęs pašiepiamus sulenkėjusius dvasininkus. Tai lėmė M. Kuprevičiaus nutolimą nuo bažnyčios. „Vilniaus Aušros“ skyrių valdžia uždarė.
Negalėdamas normaliai veikti Grinkiškyje, 1909 metais M. Kuprevičius įsidarbino Biržuose, pirmoje lietuviškoje ligoninėje, nemokamai dirbo pradinėje mokykloje gydytoju. Jis įkūrė lietuvišką spaustuvę, organizavo muzikos, dramos ir dainos draugiją „Lyra“ (vadovė žmona Viktorija), „Lyros“ chorui vadovauti pasikvietė tada dar studentą Stasį Šimkų, nemokomai skaitė paskaitas, švietė liaudį medicinos ir higienos klausimais.
Daugiau kaip 10 metų M. Kuprevičius praleido dirbdamas Žagarėje. Su taip pat gydytoju ir visuomenės veikėju J. Šliūpu įkūrė Laisvamanių draugijos skyrių, taip pat su kitais – Lietuvių mokslo draugijos, LSDP skyrius. Kaip gydytojas buvo gerbiamas, neturtingus priimdavo veltui. Kartais, matydamas, kad besiskundžiantis neserga, taikydavo įtaigos metodą, vietoj įprastų miltelių duodavo miltų ar krakmolo. 10 metų buvo renkamas miesto tarybos nariu, buvo ir jos pirmininku. Visada ir visur kovojo už lietuvybę.
Jono Staugaičio, gydytojo, I ir II Lietuvos Seimų pirmininko, žodžiais, „M. Kuprevičia (tuomet taip jį vadindavo) buvo aukšto ūgio, protingas, taktingas, kuklus, bet griežto ir atkaklaus būdo žmogus. Jei būdavo reikalo, tai droždavo tiesiai visiems į akis, nepaisydamas, ar kam patiks ar nepatiks. Kompromisų jis nepripažindavo, dėl to tam tikrose visuomenės dalyse jisai buvo įsigijęs nemažai priešų”.
Mėsos nevalgė, buvo vegetaras. Kaip ir Levas Tolstojus. Išvertė L. Tolstojaus knygelę šiuo klausimu „Pirmoji pakopa“.
Vedęs jis buvo du kartus, nes pirmoji žmona Viktorija anksti mirė. Turėjo keturis vaikus, 3 sūnus ir dukrą.
Giedrius Kuprevičius yra M. Kuprevičiaus ir Viktorijos (merg. Švabaitė) sūnaus Viktoro sūnus, buvęs taip pat žymus muzikas. Tarpukariu Viktoras dirbo Kauno valstybiniame istorijos muziejuje.
Daug nuopelnų tautai turėjęs M. Kuprevičius mirė 1932 m. rugpjūčio 11 d. nuo agresyvios vėžio formos – angiasarkomos. Kadangi Žagarėje įkurti laisvamanių kapinių nepavyko, velionis gabentas dvi dešimtis kilometrų į Kruopių kapines, kurias, atidarant prieš 6 metus, pats dalyvavo.
Į M. Kuprevičiaus laidotuves, vykusias rugpjūčio 15 d., per Žolinę, po mišių Kruopių katalikų bažnyčioje, atėjo daug tikinčiųjų. Atsisveikinimo kalbas pasakė J. Liekis ir Žagarės miesto burmistras Baniulis. Kapą papuošė 10 vainikų. Taip pagerbtas žmogus, uoliai tarnavęs savo tautai.
Jonas Sireika
Kruopių laisvamanių kapinaitės. Lėšų joms įrengti aukojo JAV lietuviai.
Daktaro M. Kuprevičiaus (1864–1932) kapas.