Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (13)
Buvusi Grinkiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Viktorija Almonaitytė-Jonilienė (1925–1987) gimė 1925 metų liepos 5 dieną Jurbarko rajono Klišių kaime, kuris yra už kilometro į šiaurę nuo Jurbarko. Baigusi šio miesto vidurinę mokyklą ir aukštojo mokslo studijas Vilniaus pedagoginiame institute, tapo diplomuota lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Dirbti pradėjo 1947 metais. Keliolika metų dėstė lietuvių kalbą įvairiose provincijos mokyklose, pavyzdžiui, mažoje Mažeikių rajono Ketūnų septynmetėje mokykloje (dabar jau nebėra nei to kaimo, nei mokyklos).
Į Grinkiškį atvyko 1964-aisiais, būdama 39 metų ir čia apsistojo visam savo gyvenimui – dirbo šio miestelio vidurinėje mokykloje iki savo mirties 1987-aisiais, iš viso 23 metus. Dėstė žemesnėse, V–VIII klasėse.
Iš pradžių jos pavardė buvo Viktorija Almonaitytė, vėliau – Budvydienė, nes ištekėjo už toje pačioje mokykloje 1963–1969 m. dirbusio matematikos mokytojo Antano Budvydžio. Tačiau jų santuoka nepavyko, pora išsiskyrė ir Viktorija vėl susigrąžino savo mergautinę Almonaitytės pavardę.
Grinkiškio vidurinėje mokykloje pristigus anglų kalbos mokytojų (ypač po to, kai anglistė Elena Reutienė išėjo į pensiją), dėstyti anglų kalbą Grinkiškio mokykloje buvo pakviesta šios disciplinos specialistė Adelė Jonilienė iš Raseinių. Tai buvo papildomas jos darbas, tad A. Jonilienė neįsikūrė Grinkiškyje, o tomis dienomis, kai turėdavo pamokų, pernakvodavo pas kolegę Viktoriją Almonaitytę, gyvenusią vadinamajame mokytojų name netoli mokyklos.
Deja, po keleto metų A. Jonilienė mirė. Po kurio laiko V. Almonaitytė ištekėjo už našliu likusio Adelės vyro Juozo Jonilos. Jis atsikraustė pas Viktoriją į Grinkiškį ir čia jiedu gyveno sutardami bent dešimtmetį, o gal daugiau. Maždaug 1984 metais V. Jonilienė išėjo į pensiją. 1987 metų pabaigoje ją ištiko sunkus insulto priepuolis ir netrukus, gruodžio 24 dieną, V. Jonilienė mirė. Tuo metu jai buvo 62 metai – ankstyva mirtis, ypač moteriai. Palaidota V. Jonilienė Raseiniuose.
Judrių mokinių nemėgo
„Kad ir kiek stengdavausi, daugiau kaip trejeto ji man nerašydavo (sovietmečiu mokyklose buvo penkiabalė sistema. – F.Ž.). Būdavo – išmokstu atmintinai nurodytą namų darbams eilėraštį, sklandžiai klasėje per pamoką padeklamuoju, tačiau – trys, ne daugiau“, – taip mokytoją V. Almonaitytę prisimena mano buvęs klasės draugas Algirdas Čyžas.
Algis mokykliniais laikais buvo labai judrus, o tokių, kaip žinoma, daug mokytojų nemėgsta. Baigęs vidurinę mokyklą jis dirbo geologinio gręžimo meistru.
„Nedidelio ūgio, stamboka. Elgiasi pagal nuotaiką. Pakviečia atsakinėti – pasakoju, ką išmokau. Baigiu kalbėti. Paklausia: „Ar viskas?“ „Viskas“, – atsakau. „Sėskis – du“.
Kitą kartą vėl tas pats: pakviečia atsakinėti, aš kalbu, baigiu. „Ar viskas?“ „Viskas“. „Sėskis – penki“. O atsakinėjau ne daugiau ir ne geriau negu ankstesnį kartą, tik šįsyk jos nuotaika buvo geresnė“, – pasakojo Vidmantas Skaburskas. Jis po studijų vadovavo Telšių ir Šiaulių policijos komisariatams, dabar – advokatas.
O klasės draugės Vidos Švėgždaitės-Varkalevičienės nuomonė apie šią mokytoją liko nebloga. „Man lietuvių kalba ir literatūra sekėsi sunkiai, tai Almonaitytė mokė mane net savo namuose“, – prisimena Vida.
„Almonaitytė buvo sugyvenama kolegė, linksmo būdo. Kaip dirbo – ne man spręsti. O mokinių atsiliepimai man ne rodiklis, nes jei mokytojas nori, kad jo dėstomą dalyką suprastum ir išmoktum, tai neretai jis tampa kažkam negeras. Man niekada nerūpėjo mokinių atsiliepimai, man svarbiausia būdavo išmokyti“, – sakė mokytoja Aldona Šakėnienė. Ji daug metų dėstė rusų kalbą ir literatūrą Grinkiškio vidurinėje mokykloje.
Lituanistę pasigavo kraštotyra
„Mes nebuvome draugės, nes Almonaitytė buvo gerokai vyresnė už mane, tačiau kadangi gyvenome tame pačiame mokytojų name – pabendraudavome. Ji buvo kvatoklė, stengėsi daug kam įtikti. Kaip pedagogė – nežinau, ką sakyti, galbūt didelių pasiekimų neturėjo, tačiau Grinkiškio mokykloje pasižymėjo tuo, jog tai ji įkūrė čia kraštotyros kampelį, kuris vėliau tapo mokyklos muziejumi“, – pasakojo kita Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytoja – Aldona Dučinskienė.
Dar vienas kitas A. Dučinskienės prisiminimas apie V. Almonaitytę:
„Aš tuo metu dirbau direktoriaus pavaduotoja užklasiniam darbui. Sumanėme rengti mokykloje vakarones kraštotyros tema. Į jas kai kurie mokiniai atnešdavo senovinių daiktų – kultuvių, laidynių ir t. t. Kur jas dėti? Taip ir radosi kraštotyros kampelis mokykloje, kurį tvarkyti ėmėsi Almonaitytė.
Ji pradėjo rinkti medžiagą apie Grinkiškio mokykloje dirbusius mokytojus. Patarimais prisidėjo lituanistė Regina Vaitkevičienė. Savo tapybos darbų šiam muziejui padovanojo mokytojas Vytautas Radavičius. Vėliau šį darbą iš Almonaitytės perėmė ir tęsė istorijos mokytoja Janina Irena Bružienė, dar vėliau – istorikė Zita Markevičienė“.
Kraštotyra V. Almonaitytė-Jonilienė buvo susidomėjusi rimtai. Žinoma, daugumą šių užduočių atliko tikriausiai mokiniai. Bet juos reikėjo tam prikalbinti, paskatinti, rasti temas ir t. t. Dalis šios medžiagos – apie tarybinius laikus, tačiau didesnė dalis yra universali. Ar ji panaudota, ar tik dulka mokyklos muziejėlio stalčiuose ir lentynose?
Tiesos vardan reiktų pasakyti, jog kraštotyra Grinkiškio mokykloje domėjosi ir toje srityje dirbo ir daugiau šios mokyklos pedagogų, ir dar anksčiau. Antai buvusi šios mokyklos istorijos mokytoja Zofija Radavičienė buvo parengusi pagal surinktą kraštotyros medžiagą rankraštį knygai „Saulė virš Grinkiškio“. „1965 metais parašiau knygą „Saulė virš Grinkiškio“. Aišku, ten daug kas dėstoma tarybine dvasia, nes tada tokia santvarka buvo, o aš vadovavau kraštotyrai. Gavau už tą knygą respublikinę premiją. Palikau šį rankraštį Grinkiškio mokyklos kraštotyros muziejuje, tačiau vėliau jo ten neberadau“, – pasakojo man Z. Radavičienė.
Tačiau dar paklausykime Aldonos Dučinskienės:
„Kaip atsirado Almonaitytės gyvenime jos vyras Jonila – nežinau, tačiau prisimenu, kaip ji jaudinosi prieš pirmąjį jo atvažiavimą. Atėjo pas mane ir paprašė paskolinti šiam pasimatymui gražesnių indų. Aš jų turėjau, nes nuo jaunystės jaučiu silpnybę gražiems indams. Aišku, paskolinau, Almonaitytė buvo labai patenkinta“.
„Jonila buvo geras ir išsilavinęs žmogus, inteligentas. Mokėjo gražiai kaligrafiškai rašyti, padarė stilingų užrašų mokyklos muziejui. Gerbė Viktoriją, globojo ją. Tai ypač buvo svarbu, kai ji išėjo į pensiją, po to kai susirgo. Jiedu buvo graži pora“, – pasakojo A. Dučinskienė.
Apledėjusios Kalėdos
„Tai buvo normali mokytoja“, – taip kolegę V. Almonaitytę-Jonilienę apibūdino lituanistas Klemas Indrėkus, 42 metus (1974–2016) dirbęs Grinkiškio mokykloje. Jis taip pat, kaip ir mokytoja A. Dučinskienė, buvo V. Jonilienės kaimynas – butai tame pačiame mokytojų name.
„Stamboka, lėta. Kai mes, mokytojai, surengdavome prie namo talką tvarkyti pašalius, sodinti medelius ir panašiai, tai ji pasisiūlydavo: „Iškepsiu jums blynų“.
Kai mudu su Audra (lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audra Indrėkienė Grinkiškyje darbavosi tiek pat metų, tik dėstė jaunesnėse klasėse. – F.Ž.) atvykome į Grinkiškį, Almonaitytė jau turėjo gal dvidešimties metų darbo stažą. Mums tai atrodė labai daug“, – pasakojo K. Indrėkus.
Jo žodžiais, V. Almonaitytė nemėgdavo pasakoti apie save, draugaudavo daugiausia su pradinių klasių mokytoja Benedikta Skaburskiene.
„Kai Almonaitytė-Jonilienė išėjo į pensiją ir neteko pamokų, jai buvo pasiūlyta vadovauti Grinkiškio vidurinės mokyklos vakariniam skyriui. Ten reikėjo tvarkyti daug įvairių popierių – pamokų lankomumo, egzaminų ir t. t. Ir ji gražiai, tvarkingai dirbo, o vakarinį skyrių lankę mokiniai išlaikydavo egzaminus ir baigdavo tą skyrių“, – pasakojo K. Indrėkus.
„Jos antrasis vyras, Juozas Jonila, buvo smetoninis inteligentas, visą gyvenimą dirbęs buhalteriu, prieš išėjimą į pensiją – Raseinių rajono ryšių mazge (skyriuje). Tame mieste turėjo namą.
Su Almonaityte susituokė ir gyventi į Grinkiškį atvažiavo jau būdamas pensijoje. Buvo greitas, miklus, nedidelio ūgio, pliktelėjęs; labai draugiškas, kompanijos žmogus. Jiedu atrodė įdomi ir graži pora. Į autobusų stotelę ir iš jos visada eidavo kartu. Gyveno ramiai ir gražiai. Jis turėjo du sūnus iš ankstesnės santuokos, jie gyveno Vilniuje. Kartais jie apsilankydavo Grinkiškyje“, – pasakojo K. Indrėkus.
„Kai mokyklose prasidėjo kabinetinio dėstymo mada, Jonilienė, kaip ir kolegos, kūrė savąjį lituanistikos kabinetą. Pagal atvaizdą vadovėlyje nupiešė didžiulį, gal metras ant pusantro, Kristijono Donelaičio portretą ir pakabino tame kabinete. Kai vėliau jos neliko ir kabineto vietą teko pakeisti, aš tą portretą atnešiau į savąjį; man atrodo, ir dabar jis tebėra mokykloje“.
„Susirgo Jonilienė staiga. Sėdėjo namie, tvarkė kažkokius popierius ir – nugriuvo nuo kėdės. Nulėkiau savo automobiliu į Baisogalą parvežti jai gydytoją. O tuo metu buvo labai slidu, kelias apledėjęs. Gydytoja nustatė – insultas ir iškvietė greitąją, kad nuvežtų ligonę į Radviliškio ligoninę. Neilgai Jonilienė ten pagyveno – 1987 metų gruodžio 24 dieną mirė. Pašarvota buvo Grinkiškio mokykloje, o palaidojome Raseiniuose. Laidotuvėse buvo jos brolis iš Jurbarko, kuris kartais pas ją atvažiuodavo, taip pat sesuo“, – pasakojo mokytojas K. Indrėkus.
Juozas Jonila po žmonos mirties išvyko iš Grinkiškio. Miestelio mokyklos muziejui jis perdavė gražiai kaligrafiškai parašytą, ką jis mokėjo daryti, žmonos biografiją ir nuveiktų kraštotyros darbų sąrašą, kuriame – Vaitiekūnų piliakalnio, Grinkiškio miestelio malūno, Grinkiškio vidurinės mokyklos istorijos, čionykštėse vietose užrašytos dainos ir kt., o taip pat jos gauti apdovanojimai – tuometinės Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos prezidiumo ir Radviliškio rajono skyriaus garbės ir padėkos raštai, Lietuvos pedagogo kraštotyros žymūnės vardas.
Viktorijai Dievas vaikų nedavė, tad paliko ji tik Grinkiškio mokyklos kraštotyros muziejų ir žiupsnelį kolegų bei mokinių prisiminimų apie save. Margų, kaip margas yra ir gyvenimas. Bėgant metams, jie blanksta, dyla ir nyksta. Nieko nėra amžino.
Feliksas Žemulis
