Sausio pabaigoje, kai Radviliškio rajonas tris paras klimpo sniege, o daliai rajono gyventojų kelionė iki darbo, mokyklos ar gydymo įstaigos tapo rimtu iššūkiu, savivaldybės vadovai nusprendė „pakeliauti“ ir išvyko į saulėtąją Turkiją. Bet šį kartą istorija ne apie neprižiūrimus miesto ir rajoninius kelius.
2026 m. sausio 28 dieną Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis ir vicemeras Alfredas Juozapavičius, privataus Turkijos autobusų gamintojo kvietimu, išvyko į Adanos mieste įsikūrusioje „TEMSA“ autobusų gamyklą. Vizitas įvyko, buvo paviešintas ir apmokėtas savivaldybės lėšomis. Pasak mero, kelionės metu jie neva domėjosi „TEMSA“ gamykloje gaminamais autobusais.
Viešasis transportas – tai viena jautriausių savivaldybių veiklos sričių, kurioje sukasi didelės pinigų sumos, sudaromi ilgalaikiai finansiniai įsipareigojimai ir daroma reikšminga politinė įtaka. Todėl bet koks selektyvus domėjimasis vienu konkrečiu gamintoju, ypač už viešuosius pinigus ir dar prieš bet kokias viešas diskusijas ar poreikio analizę, savaime tampa ne reprezentacijos klausimu, o skaidrumo ir interesų konflikto patikrinimu.
Strategija ar nematoma viešojo pirkimo pradžia?
Rajono vadovo sprendimas priimti privačios užsienio įmonės kvietimą vykti į Turkiją kelia pagrįstų abejonių. Atsakydamas į redakcijos klausimus, meras K. Račkauskis ne kartą kartoja, kad vizitas esą nebuvo skirtas sprendimams priimti, įsipareigojimams formuoti ar konkretiems pirkimams derinti, o tik „susipažinti su technologijomis“, „tendencijomis“ ir „galimybėmis“.
Kitaip tariant, meras mėgina įtikinti, kad tai buvo neva pažintinė ekskursija už mokesčių mokėtojų lėšas, o ne strateginis vizitas.
Tačiau būtent čia atsiranda pirmoji rimta loginė ir teisinė įtampa. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo principus, viešieji pirkimai turi būti grindžiami skaidrumu, lygiateisiškumu, nediskriminavimu ir proporcingumu. Sprendimai viešajame sektoriuje privalo prasidėti nuo poreikio analizės, alternatyvų palyginimo ir viešumo, o ne nuo vieno konkretaus gamintojo gamyklos lankymo užsienyje.
Kai savivaldybės vadovų „strateginis požiūris“ formuojamas jau konkrečioje gamykloje, neišvengiamai kyla klausimas: ar tai dar strategija, ar jau kryptingas būsimo konkurso sąlygų pritaikymas konkretaus gamintojo techninėms specifikacijoms?
„Mes neperkame, bet pritariame“
Teisindamasis dėl galimų autobusų atnaujinimo planų, meras pabrėžia, kad savivaldybė autobusų nepirks pati – pagal galiojančią koncesijos sutartį tai esą darys vežėjas „Emtra“. Šis teiginys skamba kaip bandymas nusimesti atsakomybę, tačiau iš tikrųjų atskleidžia pačią jautriausią vietą.
Pats meras pripažįsta, kad savivaldybės vadovai turi pritarti tokiems pirkimams ir „ginti viešąjį interesą“. Tai reiškia, kad politinė įtaka pirkimo procesui niekur nedingsta – ji tiesiog persikelia į kitą, mažiau matomą lygmenį.
O ten, kur egzistuoja politinė įtaka, egzistuoja ir rizika, kad sprendimai bus formuojami dar iki konkurso paskelbimo – per išankstinį palankumą, neformalius kontaktus ar „natūralų supratimą“, kas savivaldybei „labiausiai tinka“. Būtent tokias situacijas Korupcijos prevencijos įstatymas įvardija kaip didžiausios rizikos zonas.
Kodėl būtent „TEMSA“?
Dar daugiau klausimų kelia pats vizito formatas. Savivaldybė patvirtino, kad kelionė vyko užsienio gamintojo kvietimu. Tai reiškia, kad iniciatyva kilo ne iš savivaldybės poreikio analizės ar strateginio plano, o iš privataus verslo pusės.
Verslo logika čia paprasta ir neginčijama: tokie kvietimai niekada nebūna atsitiktiniai ir niekada nebūna be tikslo.
Ypač turint omenyje, kad „TEMSA“ turi oficialią atstovybę Lietuvoje, Kaune. Jei tikslas buvo susipažinti su autobusais, jų techninėmis charakteristikomis, komplektacijomis ar pritaikymu skirtingoms keleivių grupėms, tai buvo galima padaryti neišvykstant tūkstančius kilometrų. Be skrydžių, viešbučių ir reprezentacinių kelionių.
Todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl reikėjo būtent tokios kelionės, būtent tokiu formatu ir būtent dabar?
„Važiavome pasižiūrėti“ į Turkiją – argumentas ar pasiteisinimas?
Meras aiškina, kad vizitas buvo reikalingas tam, jog „vietoje“ būtų galima įvertinti, ar autobusai patogūs senjorams, žmonėms su negalia, tėvams su vaikais ir vairuotojams. Kitaip tariant – atsisėsti, pasižiūrėti, pajausti.
Tačiau čia argumentacija ima byrėti. Jei viešojo intereso gynimas suprantamas kaip fizinis „pasėdėjimas“ autobuse, kyla neišvengiamas klausimas: ar skaidrumo vardan meras planuoja analogiškai „pasėdėti“ ir visų kitų galimų tiekėjų autobusuose?
Jei ne – tai reiškia, kad viešasis interesas buvo „tikrinamas“ tik vieno konkretaus gamintojo naudai, kas akivaizdžiai prieštarauja lygiateisiškumo principui.
Dar labiau šį argumentą į šilupius sudaužo faktas apie atstovybę Kaune. Ten taip pat yra autobusai. Ten taip pat galima lipti, sėsti, matuoti ir vertinti. Todėl teiginys, kad „Lietuvoje nebuvo galimybės įvertinti tiek modifikacijų“, skamba ne kaip rimtas paaiškinimas, o kaip bandymas pateisinti mokesčių mokėtojų pinigų „ištaškymą“.
Kas liko nutylėta
Mero atsakyme žiniasklaidai taip ir neatsirado atsakymų į tai, be ko skaidrumas lieka tik deklaracija. Nebuvo pasakyta:
- kiek autobusų realiai planuojama atnaujinti;
- kada tai galėtų įvykti;
- kokios finansinės apimtys svarstomos.
Taigi meras nepateikė jokios informacijos, kuri leistų visuomenei įvertinti, ar kelionė buvo būtina, proporcinga ir teisėta.
Gediminas Lipnevičius: kyla visiškai teisėtas klausimas, kam reikėjo šios kelionės?
Šią istoriją išsamiai aprašė ir savo nuomonę pateikė Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys, opozicinės frakcijos lyderis Gediminas Lipnevičius. Socialiniame tinkle „Facebook“ jis pasidalino savo įžvalgomis. Cituojame:
„Nebežinau – čia juoktis ar verkti. Kol Radviliškio rajone tris paras buvo neįmanoma pravažiuoti keliais, meras viešai dalijasi įspūdžiais ne iš rajono, o iš saulėtos Turkijos. Skaitant jo įrašus apie tai, kad Adanos mieste trūksta vandens ir paplūdimių, belieka tik konstatuoti faktą: Adana (Adana) – miestas Turkijos pietuose, apie 40 km į šiaurę nuo Viduržemio jūros.
Bet, kaip sakoma, kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių.
Panagrinėjus mero viešą pranešimą apie vizitą TEMSA autobusų gamykloje, kyla visiškai racionalus klausimas: ką ten veikia Radviliškio rajono meras? Jis nėra nei autobusų konstruktorius, nei transporto inžinierius, nei viešųjų pirkimų specialistas.
Kiek man žinoma, autobusai perkami viešųjų pirkimų būdu, o ne pagal tai, kas kam patiko ar kas ką aplankė. Sprendimus lemia techninės sąlygos, kaina ir konkurso kriterijai, o dalyvauti gali gamintojai iš viso pasaulio.
Dar įdomiau – TEMSA gamyklos atstovai yra Kaune. Jei yra atstovybė Lietuvoje, vadinasi, yra ir autobusai, ir galimybė juos apžiūrėti neišvykstant tūkstančius kilometrų. Iki Kauno – apie 120 km.
Todėl kyla visiškai teisėtas klausimas: kam reikėjo šios kelionės? Kokią realią naudą ji duos Radviliškio rajonui? Ir dar vienas paprastas, bet esminis klausimas – kiek apskritai planuojama pirkti autobusų: vieną, du ar tris? Nes be aiškių skaičių tokie vizitai atrodo labiau kaip įspūdžių rinkimas, o ne kryptinga politika.
Apie korupciją neteigiu. Tačiau galimybės atmesti taip pat negalime, todėl skaidrumas čia būtinas nuo pirmos dienos. Galiu pasakyti aiškiai – visus galimus autobusų pirkimus atidžiai stebėsiu. Ir jei bus bandoma nesąžiningai įsisavinti mokesčių mokėtojų pinigus, to tikrai neleisiu.
Tikiuosi, kad Turkijoje sprendžiami poilsio, o ne „aptarimų“ klausimai.
Radviliškio rajonui šiandien labiau reikia nuvalytų kelių, o ne saulėtų ataskaitų.“
Kai ekskursija baigta, klausimai tik prasideda
Šiandien apie korupciją kaip faktą kalbėti būtų per anksti. Tačiau korupcijos rizika vertinama ne pagal pasekmes, o pagal procesus. O procesas šiuo atveju – selektyvus vizitas pas konkretų gamintoją, gamintojo kvietimu, politinę įtaką turinčių asmenų dalyvavimas ir informacijos stoka – kelia daugiau klausimų nei atsakymų.
Kol Radviliškis klimpo sniege, sprendimai buvo „ieškomi“ saulėtoje Adanoje. Vizitas jau įvyko. Dabar atėjo metas ne įspūdžiams, o visiškam skaidrumui. Redakcijos vertinimu, priešingu atveju ši kelionė dar ilgai bus minima kaip pavyzdys, kaip taškomi mokesčių mokėtojų pinigai savivaldybės vadovų pasiskraidymui į Turkiją.
Emilija Laukagalytė
