„Manyje tūno velnias. Jis tūno kiekviename iš mūsų.“
– Anthoni Hopkins.
Gal ir pradėsiu nuo paaiškinimo.
Pradžia
Anthoni Hopkins. Britanijos imperijos ordino komandoras, seras, dviejų „Oskarų“ laureatas. Itin išpopuliarėjęs po filmo „Avinėlių tylėjimas“. Jį iš esmės ir cituosiu savo esė, bet pradėsiu nuo bužungalvių (varložių) – juos dar vadinome buožgalviais, ir veisėsi jie visur, ypač pelkėje už „Grūstės“ ir ekskinoteatro „Kosmosas“. Noriu parašyti apie šiuolaikinius buožgalvius. Ne itin seniai jie nusiaubė mūsų išpuoštą laiptinę. Nuplėšė papuošimus ir girliandą virš laiptinės stoginės. Kaip įvardinti jų tėvus – nežinau. Akivaizdu, jog jiems tas pats, kur bastosi ir ką daro jų prieauglis. Gal tiktų A. Tennysono pastebėjimas: „Ir kuo geresni žmonės už avis ir ožkas, kurias per gyvenimą aklas protas veda“. P. 236? Žodžiu, bužungalviai tėvai ir nuo jų nesiskiria – jų vaikai. Bet užteks apie varliagyvius. Keičiam temą.
Pakeitimas
Sutemus centriniame miesto parke bužungalvių vaikai sprogdina petardas, nors iki Naujųjų metų dar buvo toli. Vėl pacituosiu prieš šimtmetį gyvenusį poetą Omarą Ghajamą: „Mes amžių paslapties nežinom – aš nei tu. / Nerasime vardų žvaigždynams – aš nei tu. / Mes kalbamės abu per skraistę. / Ji nukris, / ir dings, ką iki šiol vadinom „aš ir tu“.“ (Rubajatai, Vilnius: Trigrama, 2006). Esu skaitęs, kad Hitleris turėjo daugiau nei tūkstantį knygų, bet nė vienos neskaitė – toks užtikrintas jautėsi dėl savo įsitikinimų. A. H., p. 242. Tad kitas skyrelis tebūnie – įsitikinimai.
Įsitikinimai
Vėl sugrįžtu prie A. Hopkins ir vėl jį cituoju: „Ne mano reikalas, ką žmonės apie mane kalba ir galvoja. Esu kas esu ir darau dėl smagumo ir laisvės. Visa tai – žaidimas, nuostabus žaidimas. Gyvenimo žaidimas. Žaidimas su pačiu gyvenimu. Nėra ko įrodinėti. Nėra ko laimėti arba pralošti… Nereikia persistengti – nieko čia rimto. Pats esu niekas. Pats nieko negaliu padaryti“ (A. H., p. 246). Tiesa, aš galiu pagaminti skyrelio pabaigą.
Pabaiga
Su daugeliu riterio (sero), dviejų „Oskarų“ laureato minčių galima sutikti. Įsivaizduokite, jog penktadienio vakarą prisikirtau grybukų… marinuotų. Kur pirkau ir jų pavadinimų – neskelbsiu. Bet su žodžiais „Pats aš nieko negaliu padaryti“ nori nenori turi sutikti. Pavėmęs ir panegalavęs atsidūriau Radviliškio ligoninės skubios pagalbos skyriuje, kuris po kalėdinio laikotarpio veikė it gerai suderintas konvejeris. Skubi, mandagi, korektiška pagalba buvo itin operatyviai suteikta. Visi reikalingi tyrimai atlikti, skirtos malonaus gydytojo konsultacijos. Ir… „Pats aš nieko nebūčiau galėjęs padaryti be medikų pagalbos.“ Gyvenimo žaidimas galėjo baigtis.
Vytautas Mikalauskis
