Iki šiol vertinę Lietuvos miškus ir gamtą kaip aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdą, lietuviai karantino laikotarpiu užplūdo miškus: čia semiasi trūkstamos ramybės, gerina sveikatą.
Prieš daugiau kaip mėnesį Lietuvoje paskelbus COVID-19 karantiną, šalies parkus ir miškus akimirksniu užplūdo veiklos gamtoje ieškantys tautiečiai. Uždarytos viešosios erdvės, kavinės, prekybos centrai virto į sausakimšas automobilių aikšteles prie pažintinių takų.
Be pasivaikščiojimų miške, lietuviai dar pavasariui neįsibėgėjus taip pat suskubo keltis arčiau gamtos – atokesnės sodybos ir nameliai užsakinėjami jau nuo kovo vidurio. Ši tendecija buvo pastebėta drauge su intensyviu COVID-19 viruso plitimu, kuomet žmonės pradėjo ieškoti saugios užmiesčio vietos apsistoti mėnesiui ar dviem.
Karantinui besitęsiant, laikas gamtoje tampa ne tik svarbiu faktoriumi užtikrinti saugumą ir aktyvią veiklą, bet ir būtinybe psichologinei gerovei palaikyti.
Pasak psichologo dr. Gintaro Chomentausko, dominuojanti negatyvi informacija, prasmingos veiklos plano nebuvimas palaipsniui visuomenėje kelia baimę – ši netolimoje ateityje gali turėti pasekmių psichinei būsenai, socialiniam integruotumui ir imuninei sistemai. Komplikuotas psichologinis būvis įžvelgiamas ir per aštrėjančius porų santykius, kaip rašo „Bloomberg“. Nors Lietuvoje tai dar neužfiksuota, įvykiai Kinijoje rodo, kaip priverstinai ilgai leidžiamas laikas drauge netrukus virsta į rekordinį išsiskyrusių porų skaičių.
„Tokioje įtemptoje situacijoje miškas tampa jau nebe vien pramoga. Tam tikra prasme, tai – išsigelbėjimas“, – sako režisierius Mindaugas Survila, „Sengirės fondo“ iniciatorius. Stebėdamas, kaip į miškus nuo karantino bėga dideli srautai tautiečių, M. Survila patvirtina, jog miško glūduma – vienas patikimiausių psichologinių prieglobsčių. „Per pirmas kelias dienas, kai buvo paskelbtas karantinas Lietuvoje, kiekvieną rytą išėjus į lauką buvo labai keista: toks jausmas, kad dabar – sausio pirmosios rytas (tai bene tyliausias laikas metuose). Atėjo toks metas, kai žmogus nurimo ir nebegožia kitų žemės gyventojų. Galima sustoti, klausytis ir išgirsti tai, kas iki šiol buvo gožiama”, – patirtį miške apibūdina M. Survila. Pasak „Sengirės fondo“ įkūrėjo, teigiamas miško poveikis bendrai psichologinei būklei yra patvirtintas ir mokslininkų. „Japonija buvo bene pirmoji šalis, kur toks laiko praleidimo būdas oficialiai pripažintas kaip gerinantis sveikatą. Šiuo metu ši praktika sparčiai plinta visame pasaulyje”, – pasakoja M. Survila.
Sveikatos gerinimo praktika, kuomet bent dvi valandos per savaitę praleidžiamos miško apsuptyje, Japonijoje vadinama „Shinrin-Yoku “ – maudynėmis miške. Kaip rašo „Interesting Engineering“, atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog medžiai ir augalai išskiria fitoncidus – ypatingą chemikalą, kuriuo ilgiau pakvėpavęs žmogus ne tik stiprina savo imuninę sistemą, bet ir gerina širdies ritmą, kraujospūdį, balansuoja emocinį jautrumą.
