Kai ūkininko Daukinčio šeimą išvežė į Sibirą, liko vieniša kalaitė. Pamačiusi žmogų, ji jeigu ir sulodavo, lyg atsiprašydama nuolankiai pasitraukdavo į pakelę. Kalytė nežinojo, ant ko galima loti, ant ko negalima, todėl lakstydavo po kaimą su vaikais noriai žaisdama, tarp suaugusiųjų prieglobsčio ieškodama.
Daukinčiai buvo neturtingi, jų žemelė – durpynai ir smėlingas kalnelis, todėl gausią šeimyną išmaitindavo šalimais buvęs žuvingas ežeras. Gerokai švepluojantis nestambaus ūkio valdytojas samdinius ramindavo: „Tuoj bėgšiu į ežerą, škanios žuvelės pietumš pagaušiu“. Stypsodavo žmogus ežere iki priešpiečių, vandenin iki juosmens įbridęs, liauno lazdyno meškerkotį atkišęs. Pavasaris ankstyvas ar vėlyvas ruduo, senasis Daukintis stovi bangose, ežero šaltas vanduo tvilko „gaspadoriaus“ blauzdas, o jis šypsosi – gal šypsena žuvelę viliojo.. Paežerėje kantriai sėdi ūkininko kalaitė Musė, raudonu liežuviu savo snukiuką laikas nuo laiko lyžteldama. Sėdėdavo, kol išgirsdavo šeimininko balsą: „Muška, Muška tu mano, bėk arčiau, guiriuką gauši“.
Kai Daukinčius trėmė Sibiran, stribai šeimininką iš ežero parsikvietė, paežerėje šeimyną sugaudė, o kalytė taip ir liko. Kai „padvada“ nudulkėjo geležinkelio stoties link, Musė pakrūmiais ilgai sekė šeimininką, kol atsiliko vieškelio dulkėse paskendusi. Tariamų buožių kalaitė taip ir tapo viso kaimo nuosavybe; pamatydavo sodiečiai Musę iš miestelio namolio risnojančią ir šaukia kaip Daukintis šaukdavo: „Muška, Muška, vargšele, vis namiškių lauki?“ Kalytė pakraipydavo galvą, geradariui ranką lyžteldavo, ir skuosdavo link ežero – bene namiškiai grįžo?
Bet badas juk ne tetulė – į akis nežiūri: badas ir mažąją kalyte išmokė elgetauti. Jei kas nagais braižo duris, sodiečiai suklūsta: Bene Muška vidun prašosi? Pradarai duris, o priemenėje stovi gauruota kalytė ant užpakalinių kojyčių įsitempusi, priekines letenėles atkišusi. Taip kaimas Mušką tiesiog Muse pradėjo vadinti, o ta Musė suėdusi gautą išmaldą, nulėkusi prie tvenkinėlio ar lovio vištoms, palaka vandens. Ir dingsta savaitei kitai. Paskui visiškai prie svetimų prisirišo; vieną savaitę pas vienus pagyvena, kitą, žiūrėk, jau kitą sodietį vejasi.
Dar kalytė šventai vykdė savąją priedermę – dažnai ir gausiai dauginosi. Per metus kartais net po dvi vadas „musiukų“ atsivesdavo, šie irgi išmokdavo valkatauti. Gražesnius sodiečiai priglausdavo, negražesnius – stribai iššaudydavo, tik pati Musė nuo šūvio vis išsisukdavo. Kartą ji atbėgo į tetos Justinos sodybą. Ten jau buvo įsikūręs draugo Vorošilovo vardo kolūkio paukštynas. Kieme visada rūgdavo vištoms prikrautas lesalas – grūstos virtos bulvės, maišytos su pelais ar arklių „grūšėmis“. Kalytei patiko ne tik vištų lesalas, bet ir prie būdos pririštas juodas Simbalis, šiam irgi širdį malonino niekieno kalytė… Kai Musei „laikas atėjo“, buvo ankstyvas pavasaris, lauke dar sniegas baltavo, kiemą gruodas kaustė. Kalytė inkšdama ėmė bėgioti po aptvarą. Teta Justina išpranašavo:Greit muškiukų bus. Paukštyno vedėja į patvory riogsojusią tuščią medinę geldą įmetė drobinį paltą, tikusį nebent kaliausei aprengti, geldą uždengė skylėtu audeklu. Kalytė paklusniai palindo po „gūnia“, greitai pasigirdo šuniukų inkštimas.
Kai teta Justina lauko virtuvėje „šnapsą“ varydavo, prie malkinės durų savąjį Simbalį pririšdavo – joks tikrintojas nosies neįkiš. Kol Musė lesalų geldoje su savo mažyliais kamavosi, piktasis Simbalis paklusniai malkinę saugojo, vis ant užpakalinių kojų pasistiebdamas: kas ten, toje geldoje, darosi? Kai užėjo didesni šalčiai, žiūrim, kalytė capt savo mažiukus už kupros, ir po vieną, po vieną į Simbalio būdą sunešiojo – kur vasarinių šiaudų sočiai priklota. „Pas savąjį persikraustė“, – pasakė paukštyno vedėja.
Netrukus pas Simbalį būdon persikraustė ir tetos katė, kuri irgi „kačiukų apturėjo“. Katė, Musė ir Simbalis gal kokį mėnesį vienoje būdoje gyveno. Kai šuniukai paaugo, kalytė su saviškiais paežerėn išsikraustė. Ten ją ir rado nušautą. Musė gulėjo prie tuščių, bet savų namų slenksčio, aplink bėgiojo penki alkani šuniukai. Jie irgi greitai ir nepastebimai kažkur dingo; jie niekam nerūpėjo – juk buvo pokaris…
Rimantas Petrikas
