Socialiniai tinklai

Aktualijos

Kaip sušaudė partizanus

Avatar

Paskelbta

data

(Tęsinys. Pradžia Nr. 12)
Daktarė pradėjo traukti sveikų dantų šaknis. Du ištraukė – dar galėjau kentėti, bet kai pradėjo trečią, ketvirtą, apalpau. Į ranką suleido adatą ir tuoj griebėsi už penkto, paskutinio. Kai baigė, prikišo pilną burną merlės, o aš jau nieko nejaučiau, nes širdis mažai plakė. Po pusvalandžio nušluostė nuo veido kraują, užpylė šalto vandens. Kai atsimerkiau, išvedė į kalėjimo kamerą. Gulėjau visą dieną ir naktį. Vėl sutino veidas ir kalbėti negalėjau.

Po kautynių rūbai buvo permirkę krauju. Vieną dieną, kai majoras tardė, paprašiau išskalbti mūsų kruvinus rūbus. Jis patenkino mano prašymą. Po trijų dienų atnešė išplautus. Vieną rytą karininkas su dviem kareiviais pasakė, kad apsivilkčiau kuo turiu. Pats negalėjau apsirengti, nes kairė ranka buvo peršauta per sąnarį. Rankos negalėjau pakelti, visuomet padėjo Stepas ar kiti kaliniai. Kieme stovėjo sunkvežimis ir būrys kareivių. Į mašiną sulipo apie dvidešimt kareivių. Prie mašinos priėjęs tas pats majoras padavė į popierių suvyniotą pusę kilogramo duonos ir gabalėlį plonų lašinukų. Pagalvojau, kad prieš mirtį dar duoda ir mažą dovaną – pasistiprinti… Kareiviai kalbėjosi rusiškai, o aš suvalgiau pusę duoto valgio ,kitą suvyniojau į popierių ir įsidėjau į švarko vidinę kišenę. Mašina išvažiavusi iš miesto pasuko Pakapės link. Kareivių paklausiau, kur važiuojam ,bet jie atsakė: „Neponimajem“(nesuprantam).Ir neklausinėjau. Tylėjau. Į galvą lindo visokios mintys… Vežė per gerai žinomus kelius, laukus ir miškus. Pravažiavom Dukto mišką. Vidury Polekėlės kaimo sunkvežimiai sustojo. Majoras liepė mane iškelti iš mašinos. Įvedė į vieną namą, kuriame stovėjo dvi nusigandusios moterys ir žiūrėjo į rusų kareivius ir į mane. Majoras paklausė manęs, ar pažįstu jas. Atsakiau, kad pirmą kartą matau. Tada majoras įsakė dar gerai pažiūrėti. Apžiūrėjau nuo galvų iki kojų ir vėl tą patį pakartojau. Majoras išėjo į kiemą, su juo ir kareiviai. Mane paliko vieną su moterimis. Pamatęs, kad sargybinio prie durų nėra, pasakiau, kad jos manęs nebijotų, aš jų neišduosiu. Jas gerai pažinojau. Jos teikdavo žinias, šlepdavo maistu ir rūbais. Palikę be sargybos, galvojo, kad pabėgsiu į mišką. Miškas buvo už pusantro kilometro. Bet gerai supratau, kad bėgti nėra prasmės. Po trejetos valandų sėdome į mašiną ir pasukome atgal į Šiaulius. Vis galvojau, kodėl mane čia atvežė. Atėjo mintis, ar ne dėl dokumentų, kurie pakliuvo į majoro rankas, kai žuvo būrio vadas Algis. Jis nespėjo brėžinių ir planų sunaikinti, o juose buvo pažymėtas Polekėlės kaimas, Šiaulėnų vls.

Parvažiavęs į kalėjimą, pavaišinau Sebastijoną duona ir lašiniais. Viską papasakojau. Ir jis pasakė, kad tikrai enkavedistus domino dokumentai. Išvargęs kelionėje, užmigau ir miegojau ramiai, nes tardyti nevedė tą naktį. Kartą majoras liepė pasirašyti ant paskutinio bylos lapo… Kai pasirašiau, majoras draugiškai klausinėjo, ką žinau apie partizanų sąjungą ir kokias žinias gaudavome iš Amerikos. Pasakiau, kad nieko nežinau, nes būrio vadas mums apie tai neaiškindavo – buvo paslaptis. Po mano pokalbio pasakė, kad bus teismas ir išveš ten, kur baltos meškos gyvena. Ir Sebastijonui reikėjo pasirašyti ant paskutinio tardymo lapo…

Keletas dienų praėjo ramiai. Vieną dieną po pietų, apie penktą valandą, išvedė į kalėjimo kiemą. Čia stovėjo brezentu dengta mašina. Aplink mašiną – sargyba. Mašinoje ant grindų gulėjo kastuvų. Pamačius kastuvus, širdis sustojo. Pagalvojau – dabar tikrai pakiš po velėna… Karininkas atidengė jauno žmogaus lavoną ir paklausė, kas jis toks. Pažiūrėjau, pasidarė baisu ir negalėjau žodžio ištarti… Atsakiau, kad nepažįstu. Tada jis paėmė mane už rankos ir patempė į kitą šoną pasakė – gerai pažiūrėk. Vėl atsakiau, kad nepažįstu. Vyrukas buvo basas, išrengtas, iš galvos ir krūtinės tekėjo kraujas. Karininkas, pažiūrėjęs į mane, liepė išlipti iš mašinos. Kareiviai uždarė mašinos bortą, o karininkas įsakė eiti paskui jį. Atvedė į 40 kamerą. Vyrai pradėjo klausinėti, kur buvau, bet aš negalėjau nė žodžio ištarti turbūt daugiau kaip valandą. Sebastijonas davė vandens, tada nusiraminau… Ryte Stepas pasakė, kad pražilo mano plaukai.
Birželio pradžioje pranešė, kad eisime į teismą. NKVD karininkas iškvietė mane su Sebastijonu. Kalėjimo kieme stovėjo penki kareiviai su automatais. Jų lydimi ėjom apie du kilometrus Šiaulių miesto gatvėmis. Atvedė prie trijų aukštų namo. Pamažu lipome laiptais į antrą aukštą. Įvedė į kambarį. Kariškis liepė sėstis ant kėdžių, stovėjusių pasienyje. Kambario gale stovėjo ilgas stalas, uždengtas raudona medžiaga, ir trys aukštos kėdės. Stepas išsitraukė iš kišenės popierių ir tabokos, susisuko papirosą, degtukų paprašė sargybinių. Jie sėdėjo prieš mus, o vienas stovėjo prie durų. Netrukus įėjęs lietuvis įsakė: „Stot! Eina teisėjai“. Teisėjai buvo vienas vyras ir dvi moterys. Teismo pirmininkas, atskleidęs mūsų bylos dokumentus, pašaukė prie stalo arčiau, pradėjo klausinėti. Viskas vyko labai trumpai. Vėliau pasakė, kad teismas eina posėdžiauti. Po pusės valandos teismas grįžo į salę. Teismo pirmininkas perskaitė sprendimą – mirties bausmė. Sargyba vedė atgal į kalėjimą. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl toks žiaurus sprendimas. Nuvedė į mirties kamerą. Kameroje buvo lentų lova. Užrakinęs sargybinis nuėjo. Susėdę ant gultų, pradėjom žvalgytis: nedidelis langas su suvirintos vielos grotomis, 20 milimetrų storio. Sienos išrašytos daugybe vardų ir pavardžių. Atėjęs karininkas liepė pasirašyti teismo sprendimą. Mes nepasirašėme… Gyvenome kameroje nejaukiai, nebeleisdavo nei pasivaikščioti. Po kelių dienų karininkas padavė raštą, kad pasirašytume malonės prašymą. Ir tą atmetėme, nepasirašėme. Praėjus porai dienų, vėl atsirado mūsų kameros durys, įeina iš prokuratūros prokuroras ir vienas karininkas. Perskaito pranešimą, kad byla peržiūrėta ir mirties bausmė pakeista 25 metams sunkių darbų lagerio, stipraus rėžimo. Ir liepia pasirašyti. Su Stepu stovėjom ir žiūrėjom vienas į kitą. Stepui sakau – nepasirašysiu, ir jis atsisakė pasirašyti. Mus paliko ramybėje, niekas mūsų daugiau netrukdė iki išvežimo. Kameroje trūko oro, sunku buvo kvėpuoti, ypač Stepui, nes jam buvo peršauti plaučiai. Negalėjome pasivaikščioti, nes nebuvo kur žengti: nuo gulto iki durų buvo vienas metras laisvo tako. Vienas vaikštome, kitas sėdim. Sveikata silpo, maistas blogas, mažai.

Praėjo daugiau kaip savaitė. Pradėjo mums skambinti per vamzdžius morzės abėcėle. Su Stepu negalėjom suprasti ir pradėjome jos mokytis. Po kelių dienų pasisekė susikalbėti su viršuje gyvenančiomis moterimis. Kaliniams leisdavo perduoti mažus siuntinukus. Bet mūsų giminės nežinojo, ar mes gyvi, ar mirę… Tos moterys gaudavo siuntinukus iš giminaičių ir vieną vakarą prie mūsų langų grotų pasirodė mažas siuntinukas ant plonos iš siūlų suvytos virvutės. Atsiuntė mažą gabaliuką sausainio ir lašinių. Labai nudžiugom su Stepu ir skaniai suvalgėm. Gal po 20 dienų į mūsų kamerą įleidžia dar vieną lietuvį, pavarde Kukanka. Trims jau smagiau ir kalbų daugiau. Kukanka buvo nuteistas mirties bausme, po to ji pakeista 10 metų už tai, kad jis padėjo partizanams. Gerai nepamenu, gal apie liepos 20 naktį mus pakėlė ir įsakė apsirengti kelionei. Sukilę laukėm, kada išveš, nes norėjom pakvėpuoti. Kalėjimo kieme jau buvo vyrų ir moterų būrys. Karininkai įsakė susikabinti po keturis. Žingsnis į kairę ar dešinę – būsime sušaudyti. Prie kalėjimo vartų stovėjo kareiviai su šunimis. Apsupę mūsų būrį sargybiniai įsakė eiti pirmyn. Vedė per tamsias Šiaulių miesto gatves ir vis šaukė skubėti. Susikibę Stepas, aš, Kukanka ir dar vienas vyras žengėm labai sunkiai, nes mes daugiau kaip mėnesį nevaikščiojom ir buvome nusilpę. Vedė į stotį, kur stovėjo paruošti vagonai. Susodino į vagonus, užtrenkė duris, užrakino spynomis. Kiekvienam vagone buvo po 40 žmonių. Ankstyvą rytą prikabino mūsų vagonus prie garvežio ir – sudiev, Šiaulių mieste.

Atvežė į Vilnių. Čia išlaipino iš vagonų ir suvarė į bendrabučius, kur tvoros aptvertos vielomis ir bokšteliai su sargybiniais. Tie bendrabučiai buvo persiuntimo punktas, kur sugrupuodavo į tolimesnes keliones Sibiran. Persiuntimo punkte išlaikė vieną mėnesį. Maitino daug geriau negu kalėjime. Davė 800 gramų duonos, košės po pusę litro tris kartus per dieną ir pietums sriubos pusę litro. Kaliniams pasidarė kiek lengviau. Mums su Sebastijonu užgijo visos žaizdos, pradėjom jaustis geriau, tik mano kairė ranka nejudėjo, bet vis pamažu mankštinau, kad galėčiau nors pats apsirengti. Po mėnesio vėl sodino į prekinius vagonus po 60 vyrų. Iš viso traukinys sutalpino 670 žmonių. Buvo visokių tautybių: lietuvių, latvių, rusų ir kt. Pajudėjo traukinys naktį, nes enkavedistai dirbo tik naktimis. Vežė per Uralą, kol privažiavome Sverdlovską. Išlaipino ir varė į pirtį, išsimaudėme po dušu, šiltas vanduo atgaivino. Čia stovėjome tris paras ir vėl kelionė.

Vežė Krasnojarsko link. Privažiavę Krasnojarską, stovėjome ilgai keletą dienų. Nežinojo, mus vežti. Kai pajudėjome, už 400km pasiekėme Kansko miestą. Išlaipinę pasakė, kad toliau kelio nėra. Patalpino į vieno lagerio barakus. Po mėnesio pranešė, kad rengiamės tolimai kelionei pėsti į kalnus, taigos miškus. Kelias ilgas 250km.Paskui kalinius važiavo keletas vežimų su arkliais. Tuos vežimuose buvo maisto produktai ir arkliams pašaras. Taip ir prasidėjo mūsų žygiavimas į Sajano kalnus, į taigą. Keliavom po 40kilometrų per parą, o naktį gulėjom tai ant žemės, tai rasdavom kaimuose tuščių namų. Atplėšę lentomis užkaltas duris, sulįsdavome į vidų ir miegodavome, sargybiniai kūrendavo gatvėje laužą, kiti irgi sulįsdavo ir miegodavo… Toliau darėsi vis sunkiau, nes visi buvom pavargę ir be jėgų. Mudu su Sebastijonu pradėjome griuvinėti. Tuomet kolonos viršininkas leido sėsti į vežimą. Kas kilometrą mainydavomės. Į aštuntą parą pasiekėme Tugačio lagerį. Čia atsikvėpėm ir miegojom visi, kaip lapai iškritę. Po kelių dienų mūsų koloną išskirstė po skyrius-už 50km buvo maži lagerio punktai. Mus paskyrė į vieną punktą miško kirtimo darbams. Lagery buvo įvairių tautybių kalinių ir su įvairiomis bausmėmis: politiniai ir kriminaliniai, apie tris šimtus žmonių. Už lagerio vartų buvo mažas kaimelis, kur gyveno rusų šeimos. Jie buvo caro laikais ištremti iš Rusijos už politinius nusikaltimus, ir čia gyveno jų vaikai ir anūkai. Kai kareiviai mus atvedė į lagerį, jie išvažiavo atgal į Kansko miestą. Mus perdavė lagerio viršininkui, o sargybiniai buvo to kaimelio žmonės. Praėjus dešimt dienų, mus aprengė šiltais rūbais ir veltiniais, nes čia buvo jau sniegas ir šalčio virš dvidešimt laipsnių. Suskirstė į brigadas, davė kirvius, pjūklus ir pradėjo vesti į mišką…Miške medžiai augo įvairūs. Mums leido pjauti tik pušis ir maumedžius, o kedrą uždrausta. Lygumų čia beveik nebuvo, tik kalnai. Nuo kalnų rąstus traukdavo arkliais prie kelio ir kraudavo į krūvas, o iš krūvų į mašinas. Mašinos veždavo prie mažo upelio. Kai pavasarį sniegas ištirpdavo, upelis patvindavo ir iš užtvankos išleisdavo vandenį. Tada visas lageris risdavome rąstus į upelį. Iš upelio rąstai nuplaukdavo Kansko upe. Čia juos priimdavo ir apdirbdavo kaip statybinę medžiagą. Žiema labai šalta ir sniego daug, kai kada iki 80 cm, o šalčiai siekdavo 60 laipsnių, bet vėjo čia nebuvo: žiemą ir vasarą miškas ramus. Pirmą 1947-1948m. žiemą mus sutiko šalčiai iki 60. Į darbą nevedė. Vesdavo 11valandą,kai nukrisdavo iki 35,o antrą valandą po pietų šaltis staiga pradėdavo kilti, ir mes skubėdavome į lagerį. Barakai buvo iš netašytų rąstų. Vidury barako stovėjo geležinis pečius, todėl buvo šilta. Šalčių metu į darbą neidavome po dvi ir tris savaites. Sienos ir medžiai nuo šalčio šaudė kaip iš šautuvo. Kai sukūrendavome malkas, reikėdavo važiuoti į mišką jų parsivežti. Kviesdavo savanorius, ir aš ne kartą važiavau. Apsirengdavome šiltai, galvą ir burną apsirišdavome, matėsi tik, akys. Ir arklį aprišdavome: ausis ir nosį. Važiuodavome per pietus. Taiga augo tūkstančius metų, griuvo vienas ant kito medžiai ir puvo, o ant viršaus augo samanos…Vasaros čia labai trumpos, prasideda liepos mėn., o rugsėjo pradžioje jau šalnos. Žemė labai derlinga, augo graži žolė, javai nesuspėdavo subręsti, o bulves sodino kaimely, kur gyveno žmonės prie mūsų lagerio. Augo gražios ir įvairios laukinės gėlės, juodieji ir raudonieji serbentai prie upelio. Buvo daug meškų, tik ne baltų o juodų ir rudų (NKVD)majoras per tardymą Šiaulių kalėjime man sakė kad atsirasiu ten, kur gyvena baltos meškos). Paukščių beveik nesimatė, vasarą parsikrisdavo varnai. Po metų visus mirtininkus atrinko ir išvežė į kitą lagerį už 50km Tai buvo griežto režimo lageris. Čia sargyba buvo kareivių. Į darbą vesdavo penki kareiviai su automatais ir šunimis. Vieną dieną viena brigada sugalvojo pabėgti. Čia buvo vien politiniai, bet ir kriminaliniai kaliniai, įvairių tautybių. Nuginklavo kareivius, atėmė automatus ir pabėgo. Jų planas-pereiti Sajano kalnus ledu ir pasiekti Mongoliją. Bet jiems nepasisekė. švargę ir alkani penkioliktą po pabėgimo dieną jie sukūrė ugnį ir visi užmigo. Iš pabėgusių jau antrą dieną grįžo 6,o dvylika ėjo toliau. Du sargybiniai, sekę jų pėdomis, įlipę į medį, pastebėjo ugnį. Prisilenkę prie miegojusiųjų iš automatų visus dvylika vyrų sušaudė. Vėliau arkliais partempė jų lavonus į lagerį parodyti, kad bėgti negalima-kas bėga, gyvų neima-visus sušaudo… Po kelių mėnesių vėl grąžino į pirmą lagerį. Čia režimo nebuvo, ėjome į darbą be sargybos. Rytą išleisdami suskaičiuoja brigadomis ir vakare grįžtančius. Dirbome pusiau alkani. Po kiek laiko atvežė į mūsų lagerį maža elektros stotelę, kuri gamino energiją. Lagerio viršininkas paskyrė atskirą virėją ir pradėjo mus maitint gerai, valgyti davė nenormuotai. Mat jau reikėjo vykdyti rąstu gamybos planą. Sudarė brigadą, į kurią aš su Stepu pakliuvau ir mes pradėjome pjauti elektros pjūklais. Prie kiekvieno pjūklo dirbom po šešis vyrus .Du su pjūklų, vienas su kartim stumdavo, o trys šakas genėjo. Norma buvo 60 m vienam pjūklui, o vėliau 80.O pradėjome pjauti po 120 m, o vėliau po 160 m. Per mėnesius mes pripjaudavome tiek, kad dvi brigados negalėjo suspėti vežti rąstų. Įvykdėme du planus. Bet už tai nuėmė mūsų virėja ir vėl maitino kaip visus. Tad mes ir nesistengėm greitai dirbti, pjovėm pamažu. Lagerio viršininkas gavo dideles premijos.1949m.ir mums pradėjo šiek tiek mokėti, kas išpildo užduotą normą ir virš normos. Į rankas duodavo labai mažai pinigų. Pirkdavome maisto produktus: bulves, mėsą ir kitą. Tada nesijautėme tokie alkani. Lagerio viršininkas buvo rusas, mėgėjas išgerti. Nusigėręs ateidavo į lagerį ir lošdavo su kaliniais domino, kol užmigdavo ant gultų kartu su kaliniais. Kaip žmogus buvo geras. Du kart jį iš darbo atleido, bet kai plano kiti neįvykdydavo, tol vėl paskirdavo.

Stasys Juodkazis

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Prie geležinkelio Radviliškio rajone aptikta kontrabandos už 167 tūkst. eurų

Avatar

Paskelbta

data

Radviliškio rajone netoli geležinkelio bėgių pasieniečiai aptiko
daugiau kaip 50 tūkst. pakelių kontrabandinių cigarečių, kurios į
Lietuvą, įtariama, galėjo būti atgabentos traukiniu iš
Baltarusijos. VSAT pareigūnai sulaikė ir Alytaus gyventoją, galimai
susijusį su šiuo maždaug 167 tūkst. eurų vertės kroviniu.

Šeštadienį Radviliškio rajono Vėriškių kaimo prieigose Valstybės
sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių pasienio rinktinės
Kriminalinės žvalgybos skyriaus ir Šiaulių pasienio užkardos
pasieniečiai kartu su policijos pareigūnais ir AB „Lietuvos
geležinkeliai“ Saugos ir rizikų valdymo departamento darbuotojais
aptiko 42 ryšulius. Pasieniečiai jau turėjo informacijos, kad čia
gali būti perkraunamas nelegalus krovinys. Įtarta, kad jis galėjo
būti išmesti iš pravažiuojančio traukinio, atvykusio iš
Baltarusijos. Krovinys gulėjo už maždaug 200 metrų nuo geležinkelio
bėgių.

Polietileno plėvele apvyniotuose paketuose pareigūnai rado 50 500
pakelių cigarečių „Fest“, „Minsk Capital QS“, „Minsk 5
Superslims“ ir „NZ Gold“ su Baltarusijos akcizo ženklais. Tokio
krovinio vertė Lietuvoje su privalomais sumokėti mokesčiais yra apie
167 tūkst. eurų.

Pasieniečiai iš įvykio vietos galimai pasišalinusių asmenų
paieškai pasitelkė Šiaulių pasienio užkardos kinologą su
tarnybiniu šunimi ir VSAT Aviacijos valdybos sraigtasparnį
„Eurocopter“. Paieškos metu Vėriškių kaime prie apleistos fermos
buvo rastas automobilis „Mercedes-Benz Vaneo“, kuris, įtarta,
priklauso pasišalinusiems asmenims.

VSAT Pagėgių rinktinės kriminalistai išsiaiškino, kad
„Mercedes-Benz Vaneo“ savininkas yra 49-metis alytiškis. Padedami
VSAT Specialiosios paskirties Pagėgių komandos pareigūnų jie atliko
kratas įtariamojo namuose ir garaže. Čia buvo rasti 2435 eurai, viena
50 eurų kupiūra su klastojimo požymiais ir kiti daiktai, turintys
reikšmės nusikalstamai veikai tirti.

Dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis VSAT
Pagėgių pasienio rinktinėje pradėtas ikiteisminis tyrimas. Už tai
Alytaus gyventojui gresia bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių
metų. „Mercedes-Benz Vaneo“ savininkas buvo uždarytas į
areštinę. Pirmadienį po apklausos jis paleistas skyrus kardomąją
priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Aistė Žalnieraitienė

Valstybės sienos apsaugos tarnybos

prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Pagėgių pasienio rinktinės

Viešųjų ryšių vyresnioji specialistė

  +370 46 397849

  Naikupės g. 2, LT-93250 Klaipėda

aiste.zalnieraitiene@vsat.vrm.lt

http://www.pasienis.lt [1]

Skaityti daugiau

Aktualijos

Policija prašo atpažinti asmenį

Avatar

Paskelbta

data

Šiaulių apskrities policijos Šiaulių miesto ir rajono komisariato pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl vagystės. 2021-03-02 apie 16 val.  Šiauliuose, Aido g., „Akropolio“ prekybos centre, iš prekybos salono „Telia“ buvo pavogtos ausinių SAMSUNG GALAXY įkrovimo dėklas. Turtinė žala – 199 Eur. Vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo vyrą, kuris, įtariama, įvykdė šią vagystę.

Atpažinusius jį gyventojus  prašytume paskambinti tyrėjui Artūrui Augiu telefonais (8 700) 61490, (8 686) 44630 arba parašyti elektroniniu paštu arturas.augys@policija.lt.

                                             Atstovė spaudai Gaila Smagriūnienė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi