Jeigu aš mokėčiau gražiai rašyti, būtinai parašyčiau, kaip pokario laikais tamsiais rudens vakarais mano kaime pradėdavo savotiškai blizgėti vadinama Dargienės kalva; pradžioje pasirodydavo tokia tarsi pašvaistė, tarsi nesuprasi kas, paskui vakarui tamsėjant ta pašvaistė-nepašvaistė imdavo ryškėti ryškėti, kol imdavo atrodyti: vaje, pats dangus dega! O kartu ir pati kalva, ir valdiškas miškas už tos kalvos. Žmonės ramindavo mane, kad čia niekas net nežada degti, čia tik Telšių gatvėse elektrą įjungė. Vaje, vaje, elektrą įjungė! Ir kas per daiktas ta elektrą yra, jeigu be žibalo šviečia skaisčiau, nei visos mūsų Brizgių kaimo žibalinės „liktarnos“. Dar net Lieplaukės bažnyčioje nėra elektros, dar net šios bažnyčios klebonas katekizmo mokytis atėjusiems vaikams nesugebėjo dorai paaiškinti, kas ta elektra yra, o Telšiuose ji jau yra, vot tatā !
O patys Telšiai yra ten kažkur toli toli už Dargienės kalvos, ir tai yra, kaip suaugusieji sakydavo, toks miestas, kur „veini mūrā“ – didelis mūrinis! Taip, o man visą tai savo akimis pasisekė pamatyti tą rudenį, kai mūsų avinas užaugo didelis, ir tėvai nutarę jį Telšių žydams parduoti. Turėjom mes tokį dideliais lenktais ragais aviną, kuris labai badėsi; suaugusiųjų jis neliesdavo, bet vos tik pasirodydavo vaikas, tai nepamatysi iš kur tik atlėks, ir tik bac į subinę, o pats atokiau atsistojęs žiūri, tarsi klausdamas, ar dar norėtum? Taip darydavo toks Šimkaus Danis iš kaimyninio Paežerės kaimo: kai tik kur nors jaunimo šokiai, tai tas Danis ten atėjęs iš pasalų tik bac su kokiu kuolu per kuprą, nežiūrint kaltas tu ar nekaltas, o paskui stovi tokią keistą miną nutaisęs, tarsi klaustų: no, vo kap, a užteko? Tas mūsų avinas lygiai toks pats buvo, todėl mes jį Daniu ir praminę buvome. O man tą žilabarzdį Danių dažnai tekdavo pievoje pririštą kilnoti; pasilenkti kuolo ištraukti, kad galėtum jį pavesti kur daugiau žolės, rodos, neblogą dalyką jam nori padaryti, rodos, ir ožys Danius tai supranta kuo puikiausiai, bet vos pasilenki kuolo ištraukti… Oi, varge varge!
Tą įsimintiną sekmadienio, o gal šeštadienio rytą, ko gerai nebeprisimenu, tai jau nebeprisimenu, tik dabar manau, kad tai buvo turgaus dieną, kai patėvis į vienkinkį vežimą pasikinkė kolūkio tokią rudą kumelę, į gardis prisikrovė vogtų kolūkio šiaudų, sau po šikna, vietoje sėdynės, pasikišo kokią didelę rezginę su šienu arkliui pašerti, kol turguje turgavos. Į vežimo galą įkėlė tą aviną surištą ir mane, tik aš buvau nesurištas, nes į miestą važiavau savo noru pasižiūrėti, kaip tie Telšiai atrodo, o avinui visą tai juk mažiausiai rūpėjo. Mama patėviui mane įtaisė dar ir todėl, kad vaikui esant iš turgaus grįš gal ne visus pinigus pragėręs. Parvažiuos. Dar palydint mama patėviui prisakė mieste man „šakarmaroženo“ nupirkti. Kas tai? Patėvis paniekinančiai atsakė, kad tai toks „šūdukas ant pagaliuko“. Čia tai bent! Šitaip mūsų kraštuose vadino valgomuosius ledus. Kas irgi labai man keista, juk tų visokių ledinių varveklių pavasariop, kai prasideda polaidis, visur pilna, tik imk ir čiulpk, ir jokio pinigo nereikia, nu bet miestas yra miestas – pilnas visokių keistenybių.
Žemaitijos vieškeliai visiems gerai žinomi: kalnas ant kalno, o ant to kalno dar maži kalneliai, o tų mūrų kaip nematytu, taip nematyti. Už tokių kažkokių ruskapių pasirodė pirmieji pavieniai mediniai namai, ir visai ne vien mūrai, nors kai kurie iš jų jau dviejų aukštų su mediniais šaligatviais prie jų. Toliau važiuojant pasirodė ir mūrinukų eilė, vieškelis jau baigėsi, prasidėjo akmenimis grįstas kelias, kurį patėvis bruku pavadino. Juo važiuojant vežimas tarškėjo ir barškėjo, net avinas kantrybę praradęs pradėjo bliauti, o man patėvis įsakė sėdėti užsičiaupus, kad dantis neišbarstyčiau – kaip babūnė išbarstė, todėl dabar ji prie pečiaus sėdėdama siūlus verpia, ir savo bedante burna duonos plutas čiulpia kaip kokius saldainius.
Štai to akmeninio kelio abiejuose pusėse tarp medinių šaligatvių kažkokie stulpai atsirado laidų prikarkliuoti. Patėvis pasakė, kad juose ta elektra ir teka, kaip vanduo Šventupyje mūsų, o kitoje gatvės pusėje, kur stulpai su trimis kryžmomis viršūnėse, tarp tu stulpų, neva, žmonių „pokalbiai vaikšto“. Atvirai pasakysiu, tai – grynų gryniausia apgaulė, nes aš labai atidžiai žiūrėjau galvą net atkraginęs, vos kepurę nepamečiau, bet jokių vaikščiojančių pokalbių nemačiau. Na bet štai ir turgus pačiame miesto centre, o kiek čia žmonių, kiek vežimų vienkinkių ir dvikinkių, visų vežimų ienos aukštyn sukeltos, tarp tų ienų arkliai prieš vežimus sustatyti. Vežimuose ne tik avinai ar avys, bet ir teliukai bliauna, kitur vištos pintinėse, paršiukai garduose, tarp gardžių žąsinai savo ilgus kaklus tampo, kalakutai kažkuo nepatenkinti burbuliuoja. Antai stalai riestainiais nukrauti, prekeiviai juos beigeliais vadina, tolėliau eilė visokio dydžio klumpių, gėlytėmis bei paukščiukais „pazalatinti“ – apipiešti, šalimais sėdi kubilius, savo išrikiuotus kubilus visa gerkle girdamas, sėdi ir puodžius su savo „uzbonais“ storapilviais. O žmonių žmonių, o lašinių palčių storumas, kvapnumas, seilės pačios tiesiog tįsta, tik tįsta. Tarp žmonių vaikšto toks senis su tokia keista „burka“ apsivilkęs, visokius bulvių „skuteklius“, adatas bei žvejybos „kobinukus“ pardavinėdamas, ir visiems aiškindamas, kad kitą sekmadienį kažkokiame stadione kažkokia „putbolininkų“ komanda kažkokiai kitai komandai „į kaktą duos“ – būtinai ateikite pasigrožėti, bilietai nebrangūs. Kažkur armoniką kažkas virkdo, kažkas dainuoja, kiti juokiasi, treti barasi ar esamą santvarką garsiai keikia – piktinasi, kad parduotuvėse duonos nėra, o mes pirkėjo laukiam. Priėjęs kas nors pasiteirauja: tėvai, o kiek už šį aviną prašai? Klausia apie aviną, o rodo į mane. Išgirdęs kainą nueina. Vėl ateina, vėl pasiteirauja. Vėl nueina. Paskui vienas priėjęs sako: gerai, tėvai, duosiu tiek, kiek prašai ir dar pridėsiu, bet turėsim magaryčias kartu aplaistyti. Patėvis apsidžiaugia, sumuša rankomis, gautą sumą pinigų įsikiša į vidinę švarko užsegamą kišenę, mane palikę vežimo saugoti, abu nueina į artimiausia restoraną tų magaryčių laistyti, o pirkėjo draugas užsimetęs ant pečių aviną kažkur nusineša.
Tuo metu pokariniame Telšių mieste buvo restoranas „Pergalė“, tais laikais beveik kiekviename didesniame miestelyje būdavo restoranai tokiu pavadinimu, kur visokio plauko žmonės „iki pergalės“ prisilakdavo. Tėvas su avino pirkėjų irgi ten, o aš sėdžiu vežime ir laukiu, turgus ištuštėjo, liko tik gatvės pilki žvirbliai po arklių „griūšes“ čirškėdami dėl rasto avižos grūdelio. Jau sutemo, jau stulpuose šviesa įsižiebė. Ale tikrai, koks grožis ta elektros šviesa tuose stulpuose!.. Štai du vyrai už pažastų atvilkę mano patėvį, ji į ratus vietoje avino įverčia. Pakinkę kumelę pasiteirauja, ar aš žinau kelia namo? Atsakau žinąs, nors nelabai žinojau, bet juk žinojau, kad sena kumelė geriau už mane namus žino. Ir taip, vadelės rankose, vežimas bruku dirdir-dardar nuo kalno į pakalnę… Kai atsirandam savame kieme, jau buvo visai tamsu, ir patėvis prasiblaivė, mama jo pasiteiravo, o kur pinigai? Tėvas manęs to paties paklausė, paskui čiupt čiupt po savo visas kišenes, pasikniso ir vežimo šiauduose, mama viską supratusi liūdnai palingavo galvą pirštu į patėvį rodydama: du avinai parduoti, o pinigų nėra… Nu jo, avino nėra, pinigų nėra, to „šūduko ant pagaliuko“ neragauta, bet nugi ir kas čia tokio, dabar aš juk pirmą kartą pamačiau tikrą miestą, kur vieni mūrai ir kur vakarais gatvėse elektra šviečia.
Rimantas Petrikas
