Velykų rytas. Pabudau anksti, nes norėjau eiti į šventas Prisikėlimo mišias. Protas ragino skubėti, bet kūnas priešinosi. Bažnyčios varpai nekantravo. Bet aš nepakilau. Bijojau gausybės žmonių. O aš po operacijos negaliu ilgai stovėti ar sėdėti. Galvoje kirbėjo prieštaringos mintys: „(ne)galiu“. Rytinė kava atgaivino, televizorius nuramino. Pasiruošiau nuotolinėms mišioms Išlaužo bažnyčioje. Na tai kas, kad viena, mažame kambarėlyje. Gal pavyks įveikti vienatvę. Į skambučius nereagavau, kad netrikdytų maldos. Tik po mišių perskaičiau gautus sveikinimus, pati paskambinau artimiausiems. Bet širdyje buvo tuštuma. Kažko dar tikėjausi… gal išgirsiu anūkės balsą, gal atsilieps artimieji iš Anglijos…
Tik gerokai po pietų išsiruošiau į svečius pas tokias pat vienišes drauges. Vaikai su šeimomis, anūkai su draugais… Toks tas gyvenimas. Nelinksmino nei spalvingi margučiai, nei skanūs, šventiški suneštiniai patiekalai. Įsijungėme televizorių, šnekučiavomės, klausėmės muzikos. Kažkada mano namuose būdavo kitokios šventės. Dainos, prisiminimai apie vaikystės šventes…
Gerokai įvakarojus, išsikviečiau taksi. Įsėdusi į mašiną pasiteiravau, kiek kainuos „pramoga“. Keturi eurai lyg ir per daug už 200 metrų atstumą, bet… draugė atvažiavo iš Maironio gatvės galo iki Darbininkų gatvės ir tik trys eurai. A, tegul būna keturi – juk šventinis savaitgalis. Iš dešimties eurų tegavau grąžos penkis. Lyg ir mažokai… Suabejojus eurą atgavau. Keista buvo, kad vairuotoja (Dariaus taksi) panoro pasipelnyti drąsiai, įžūliai. Net „atsiprašau“ neišgirdau… Retai taip būna…
Namuose nusprendžiau paskaityti kunigo A. Toliato knygą „Gerumo liūnas“. Ją atsiverčiu, kai dūšioje būna sunku. Semiuosi išminties, randu dvasinę ramybę. Knygoje sukaupta išmintis, erdvė pamąstymams. Čia ne pasaką skaityti. Čia išgyvenimai, jausmai, potyriai. Kiek čia išminties! Rodos, daug ką žinai, bet atsinaujini. Rašoma, kad ir maži dalykai tokie pat reikšmingi, kaip ir didieji. Kad ir sugebėjimas pasakyti „ne“. Kartais tai neišvengiama. Pažįstama mintis apie „pavydo pagalį į ratus“. Kartais juk atrodo, kad mano mintys genialiausios, o kai pamąstai… Arba apie svetimas nuodėmes, kurias kartais lengvai suskaičiuojame pamiršdami savas… Juk „svetimos nuodėmės yra šiek tiek mums savos“. Skaitau apie ėjimą į bažnyčią, kaip į „ramybės ir paguodos užutekį“… O juk tai sunki ir ilga kelionė į save, nes sugebėti atleisti ne tik kitam, bet ir sau, priimti save tokį, koks esi – sudėtinga. Eiti savo keliu reikalinga dvasios stiprybė…
Skaičiau puslapį po puslapio ir galvojau apie skubėjimą. Kad ir mažėju, bet vis dar skubu. O knygoje randu: „Gyventi reikia nei per greitai, nei per lėtai – taip, kaip reikia.“ Reikia rasti laiko sau, draugui, kaimynui, vaikui, prašalaičiui.
Dažnai sugrįžtu į savo praeitį. Kas geriau – gyventi vakarykščia diena, kurti planus rytojui, ar gyventi šia akimirka? Gal tebūna visaip. Aš džiaugiuosi tais, kurie su manimi yra, buvo, o gal bus. Kaip gera, kad mama išmokė, jog „nepagarba artimiausiems gesina saulę“. Mane baugina žinios, sklindančios iš radijo, televizijos. Rodos, nieko naujo neišgirdai, o žinios, žodžiai sužeidė. Tad kartais ir pagalvoju, kodėl tiek daug savižudybių Lietuvoje, ar tik mes nepirmaujame ES?..
Velykų vakaro skaitiniai baigėsi 120 puslapiu, kuriame teigiama: „Velykos ateina, kai suvokiame, jog esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kitą, kai tampame sąmoningi. Velykos – subtili šventė pradėti naują etapą.“ Kokia šauni kunigo mintis: „Kalbėkime ne apie žmones, o su žmonėmis“. Ne tik per šventes. Kaip gera būna, kai pabaiga tampa nauja pradžia…
Radviliškietė Janina
