O tie vaikai tai jau bene visai pasiuto, antai laksto basi, per dienas plikais pimpiliukais turškiasi užutėkiuose. Ir mergaitės kartu su jais turškiasi – tarsi jau artėtų visiška svieto pabaiga. Vyrus ežeras vis vilioja, kur vieni meškerioja ant lazdyno ilgo koto pasirišę paprastą siūlą. Svarbu, kad jis būtų ne vilnonis, o iš špūlikės – baltas ir stiprus. Plūdė – iš žąsies plunksnos, persmeigtos per pušinę maunkną, taip žemaičiai spygliuočių medžių žievę vadina. Tik kabliukas, paprastai, būna mieste pirktas. Ten toks keistuolis prekiauja ne tik zilka ir tikrais kabliukais, bet ir parasotninkus pataisyti moka, tik kelnėtų moterų labai neapkenčia. Dar tas keistuolis moka išsinarinti kojų sąnarius, išversti akių vokus. Žmonės sako, kad tų visokių baikų ans dar prieš karus iš vienuolių išmoko, bet mūsų kaimo ciocė teigia, kad tai bedievių prigalvota, norint gerą žmogų apjuodinti.
Mano diedei tai nelabai svarbu, nes diedei pokaris, kolektyvizacija, darbadieniai, tuščios parduotuvės, alkis, utėles, muilo stoka, vietinės valdžios brutalumas, miško brolių ir stribų žiaurumas rodėsi kitaip – tarsi upė plaukianti pro šalį nesustodama. Mano diedė mano kaime buvo protingu durnium vadinamas, mat jis nesidomėjo nei šokiais, nei mergomis. Šokius kaimo bernai organizuodavo tiesiog mūsų kieme, tiesiai štai po jau pražydusiais bezdais, ar pušyno laukymėje. Kur per šokius bernai ne kiek su merginomis tunciavodavo, kiek gerdavo, o pasigėrę dėl tų mergų mušdavosi. Mano diedė nesimušdavo, mano diedei visko užteko, nes diedė buvo ne pijokas ir ne koks balamūtas – diedė ramiai alkieriuke vienišas gyveno.
… Vis žemiau sviro sunkios javų varpos ir kolūkio kukurūzai, pasodinti kvadratiniu-lizdiniu būdu, jau gelto, buvo jau gerokai po vidurvasario, gamtoje vyko lūžis, nes nuo šiol saulelė vis mažiau kaitino žemę, dienos trumpėjo, o naktys ilgėjo. Būtent tokiu metu kolūkio mergos juokais mano diedei ir pasiūlė sugulti į šiaudus, bet diedė joms atsakė, kad jam mergos reikalingos kaip šuniui penkta koja. O štai pirmininko dukra mano diedei rimtai patarė: „Žmogau, tau geros mergos reiktų, tokios kaip aš – tada visi tavo kvailumai bemat išlakstytų“.
Tas mano diedė paprastai dėvėdavo pakulines, namuose austo lininio audeklo kelnes, kurias pats ir pasiūdavo su dirbtine adata, padaryta iš kietesnio medžio. O tas kelnes vietoje diržo susijuosdavo kanapine savadarbe virve. Žmogus žiemą vasarą miegodavo ant namo aukšto, neapšildomoje kamaraitėje, mirė senberniu visą amželį su tokia sena cioce pragyvenęs.
Žmogus buvo ir neliko, o saulelė kaip niekur nieko ir toliau brandino naujus žolynus…
Rimantas Petrikas
