Gedučių dvarvietė Pakruojo rajone, netoli sienos su Latvija. Keli išlikę buvusio dvaro ūkiniai pastatai niekuo neišsiskiria iš daugybės panašių. Tačiau dėmesį atkreipia paminklinis akmuo su Teodoro Grotuso (Theodor von Grotthus) bareljefu ir paradoksiškai skambančiu tekstu: „Nors šviesa nušviečia tamsą, nieko nėra tamsesnio už šviesą”.
Ši mintis priklauso pirmajam Lietuvos fizikochemikui, Elektrolizės teorijos autoriui, europinio lygio mokslo vyrui, Gedučių dvare užaugusiam ir praleidusiam didžiąją savo trumpo gyvenimo dalį.
Grotusai, kaip ir kiti Baltijos vokiečiai, į Lietuvą atėjo iš buvusios Livonijos teritorijos. Gedučių Grotusai buvo iš Grotusų giminės Rundalės atšakos. Dar XVI a. Grotusams priklausė Bauskė.
Teodoro tėvas Evaldas, vedęs tolimą giminaitę Elžbietą, įgijo nedidelį Gedučių dvarą.
1785 m. žiemą Evaldas ir Elžbieta arklių kinkiniais pasiekė Saksonijos miestą Leipcigą, kur susilaukė vienintelio sūnaus. Šeimos draugas vokiečių rašytojas C. F. Weisse, paprašytas būti krikštatėviu, tikriausiai, norėdamas padaryti siurprizą tėvams ir tarsi nuspėdamas Teodoro ateitį, iš Leipzigo universiteto rektoriaus Samuelio Moro išgavo studento pažymėjimą penkių dienų kūdikiui. Imatrikuliacijos dokumente buvo parašyta, kad „Christianas Johanas Ditrichas (tokie krikšto vardai – J. S) Leipcigietis“ yra įrašytas į studentų sąrašus.
Atėjus laikui, jo tėvams reikėjo sūnų išsiųsti į Leipcigą studijuoti.
Bet, tėvas, vos grįžęs namo, mirė nuo genetinės ligos, kurią paveldėjo ir sūnus. Teodoro motina, valdinga moteris, pasamdė gerus namų mokytojus, kreipė sūnų tėvo, kuris buvo plačių interesų žmogus, savamokslis kompozitorius, menų ir humanitarinio lavinimo kryptimi. Tačiau sūnus nuo mažumės domėjosi gamta, pasirinko gamtos mokslus ir tapo fiziku bei chemiku.
Turėdamas 17 metų, T. Grotusas paliko tėvų namus ir išvyko studijuoti į Leipcigo universitetą. Vėliau mokėsi Paryžiaus Politechnikos institute, Italijoje.
1806 m. T. Grotusas paskelbė Elektrolizės teoriją ir tapo pripažintu mokslininku.
Pasižymėjo, kaip labai talentingas ir darbštus. Grįžęs iš Italijos tyrinėjimus atlikdavo savo paties įrengtoje laboratorijoje viename iš dvaro pastatų, dabar vadinamu kumetynu. Ten darydavo eksperimentus su pavojingomis degiomis medžiagomis, savo tyrinėjimų rezultatus skelbė Vakarių Europos leidiniuose.
Nepaisant didžiulių jo kaip mokslininko laimėjimų (buvo kelių valstybių mokslo ir meno akademijų, draugijų narys, pakviestas dirbti Tartu universiteto profesoriumi), asmeninis gyvenimas klostėsi nesėkmingai. Tikriausiai dėl prastos sveikatos ir mokslo interesų nesukūrė savo šeimos, artimieji jo nesuprato, laikė keistuoliu. Mat jo pasirinktas gyvenimo būdas visiškai prieštaravo kitų kilmingųjų gyvensenai, pripildytai nesibaigiančių pramogų, linksmybių, siekio pasididinti turimus turtus.
Dėl progresuojančios ligos T. Grotusas kentė didelius skausmus. Jauno žmogaus gyvenimą labai paveikė 1812 m. Rusijos karo su Napoleono Prancūzija metu, įvykęs incidentas. Rusų ulono pulko vadas sukėlė konfliktą, puolė Teodoro motiną. Sūnus, gindamas motiną, įsivėlė į konfliktą, patyrė dešinės rankos keturių pirštų sužalojimą. Dėl to nebegalėjo groti pianinu, kurį tėvas pirko Hamburge iš žymiojo kompozitoriaus J. S. Bakcho sūnaus. Nepagydoma, kankinanti liga ir depresija privedė prie savižudybės: turėdamas vos 37 m. Teodoras Grotusas nusišovė.
Paprastų žmonių atmintyje T. Grotusas išliko kaip geras ponas, kuris rūpinosi kumečiais, gydė susirgusius, vaistams sukurti eksperimentavo net pats su savimi, nerodydavo savo valdžios.
P.S.: Daug metų gydžiausi Likėnų sanatorijoje, vėliau Likėnų ligoninėje. O kad Likėnų Smardonės šaltinių vanduo gydo, nustatė būtent T. Grotusas. Prie Smardonės ir stogastulpis mokslininkui pagerbti stovi seniai. Jo tyrimų rezultatais pasinaudojus sukurta šachtininkų lempa, palengvinusį sunkų jų darbą. Jeigu T. Grotuso laikais būtų buvusi Nobelio premiją, jis neabejotinai būtų tapęs jos laureatu.
Jonas Sireika
