Metų jau nebeprisimenu, tik prisimenu, kad buvo jau beveik pavasaris, o gal jau ir tikras ankstyvas pavasaris, nes nors medžių pumpurai dar nesprogo, bet gėlių darželiuose prie namų jau baltavo snieguolės, o ant palangių vazonuose pelargonijos žiedus krovė – Mama svogūnų lukštuose dažė kiaušinius, nes šv. Velykos artinosi.
Dar prisimenu, kad maro laikų kapinaites netoli mūsų namų tebedengė sniegas, o aplink kapinaičių esantys arimai jau nuogi juodavo. Pakrūmiuose kur šilčiau lazdynų „moteriškieji“ pumpurai ruošėsi žydėti, o juodalksnių bei beržų žirginėliai jau žydėjo bei dulkėjo pilnai, pūtė pavasariškai gaivus pietvakarių vėjas, todėl tokiu metu būti lauke – vienas malonumas. Ypač kai tau dar tik dvylika ar pusmečiu daugiau. Vienu žodžiu, pušinėju kieme vienas kvėpuodamas pavasario gaiviu oru, koja pernykščius lapus spardydamas. Girdžiu kažkur kažkokios mašinos ūžia, pakeliu galvą, nugi prie pat mūsų kaimo tų senųjų kapinaičių tarp pakrypusių medinių kryžių, kažkokios ilgos ant kariškų mašinų įtaisytos metalinės „bačkos“ saulėje blizga, smailiomis savo viršūnėmis į pakapėse augusių pušų augalotas šakas įstrigusios.
Smalsumo vejamas atsargiai tėviškės pakriauše pagal žagarvyšnes pėdinu arčiau tų metalinių „bačkų“, aplink tas kariškas mašinas uniformuoti vyrai suprakaitavę laksto, tarpusavyje rusiškai keikdamiesi. O aš tų rusiškų keiksmažodžių jau ir pats nemažai žinojau, tik jų reikšmę ne visada suprasdavau, bet tais keiksmažodžiais neretai prireikus pasinaudodavau: riebiai keikėsi, vadinasi saviškis esi – tokie buvo laikai. O tie kariškiai rusiškais „matais“ ypač meistriškai svaidėsi, vadinasi jie yra savi – galiu nebijoti, tik koks velnias tokius „saviškius“ čia atnešė? Juk čia kaimo keliukas, čia ratais vos pravažiuojama, ir tai jei vežimas šienu nepakrautas. Jei vežimas su šienu, tai tik aplinkiniais keliais įmanoma pravažiuoti, nes kitaip būtinai „pasikarsi“ tarp tų šakų – žmonės sakydavo: „Tarp tų kryžių“… Nu vo, ir „pasikorė“ šepetonai.
Tuo metu sumaniau pasirodyti, kad ir aš „ne iš kelmo spirtas“, juk jau penktokas esu, todėl rusiškai uždainuoti sumaniau. Prisiminiau senelio pulko dainą, kurią jis dainuodavo labai girtas būdamas. Palaukit, o kokia tos dainos pradžia? Vaikštau tuo skardžiu ir savyje kartoju: „O kokia tos dainos pradžia?“ Mano senelis irgi ne pirštu buvo dirbtas – taip jis pats sakydavosi net negirtas būdamas. Taigi, jis tame aname pačiame didžiajame kare kariavo. Kur kariavo, senelis nebe visada prisimena, tik prisimena, kad labai alkani buvo, sušalusias bulves valgė, net katinus būtų valgę, tik kad šių jau nebebuvo – visi katinai bei šunys buvo kitų jau suvalgyti. Kariavo kariavo jis alkanas ir beveik basas, kol karas pasibaigė. Vadai karius jau žadėjo namo paleisti, bet čia ateina vienas toks savo pareigomis aukštas vadas, ir sako: „Rebiata, kas lietuviškai būtų, vaikinai! jobštvai@jomatj, nauja vaina prasidėjo – japoną važiuosim mušti“, ir visus alkanus bei vos nebasus, kojas visokiais autais apsivyniojusius, į vagonus susodinę ilgai vežė lik Japonijos. Kol nuvežė, ir tas karas pasibaigė. Vėl visus į vagonus, vėl atgal dar-dar-dar per platybių platybes, pakeliui reikėdavo patiems maisto prasimanyti. Nu ir kaip prasimanydavo jie to maisto? Šito senelis tai niekada niekam nesakydavo, nes taip jam buvo vadų prisakyta: „Kad man, rebiata, nei mur-mur!“ Tik senelis sakydavo, kad per tą tolimą kelione nemažai visko matė, kažkur ar tik ne Mandžiūrijoje sustoję to „maisto prasimanyti“ užėjo tokią vietą, kur iš po žemių tokie karšti garai burbt-burbt burbuliuoja, kareiviai savo vadu teiraujasi: „Vo kas čia per svieto pabaiga?“, vadai kareiviams atsako, kad čia ne „svieto“ pabaiga, o pragaro pradžia.
Taigis, mano senelis ne šiaip sau senelis, jis net pragarą matė… Tik kokia to jo pulko dainos pradžia? … Nu, kažkas apie armiją pačią stipriausią ir nenugalimiausią… Apie kažkokias puškas ir armotas. O kas tos „puškos“? Senelis sakydavo, kad puškos ir yra puškos, juk čia ir taip viskas aišku turėtų būti. Prisiminęs kažką toje dainoje, kad „krasnaja armija vsech silnei“ – pati stipriausia ta armija, ir kad ta pati stipriausia armija „damoij“ – namo pergalingai traukia, prislinkęs arčiau kapinaičių ir aš kad užplėšiu visa gerkle: „Krasnaja armija – damoij!“ – net kapinių mediniai kryžiai pašiurpo. Neiškarto suvokiau, ko tie kariškiai sunerimę galvas pakėlė. Apsižvalgė kažkaip baugiai bei paslaptingai, tarsi vištų vogti ar pas svetimas merginas eidami. „Ak, jūs dar neišgirdote? –pagalvojau, ir užsilipęs ant dar aukštesnio skardžio pakartojau dar garsiau: „Krasna armia – daaa-moij!“
Moij-moij-moij… – garsas nusirito slėniais, net kaimyno Taujenskio šunys ėmė alasyti. Žiūriu, ir kareiviai išgirdo: dviese pasuko link manęs. Tas, kuris su blizgančiais antpečiais ir diržu irgi blizgančiu net per krūtinę skersai persijuostu, kad sušuks rusiškai – garsiau nei aš dainavau: „Mal’chik, idi ko mne !“. Tik dabar aš suvokiau „didelę politinę klaidą“ padaręs, nes dainuodamas apie visų galingiausią armiją nepasakiau – su pergale namo! Be ko mano daina įgavo visai kitą politinį atspalvį. Tai suvokęs aš – kiškiu nėriau į krūmus, karininkai – iš paskos. Nepavijo, juk aš jau ne kartą esu išbandęs tuos krūmus, kai tekdavo nuo patėvio diržo slėptis. Žinau visus durpynus neperbrendamus, eglynus neperlendamus. Krūmuose pratupėjau kokį gerą pusvalandį, davęs didelį vingį, brėkštant pasiekiau namus. Prie kapinaičių tų metalinių baidyklių nebematyti. Nedrąsiai pravėriau trobos duris. Mama sukiojosi apie pečių, pamačiusi mane pasakė: „Kur velnias nešioją. Ir ką čia vėl prisidirbai? Gerai ir pati nesupratau, bet man regis, tie kareiviai tavęs pageidavo“. Dar mama pasakojo, kad karininkas su mėlynomis kelnėmis ir raudona uniformine kepure, mano sąsiuvinius ir net iš bibliotekos parsineštas knygas ilgai vartė, net švarkelio kišenėse kažko ieškojo, vis po nosimi apie kažkokį „gdesyn“ murmėdamas, bet kad aš „poruski“ tai anei bum-bum, štai jei tu būtum buvęs, tai gal būtum supratęs ir man išvertęs, ko ans čia ieškojo. „Pasižvalgiau pro langą, kieme tavęs nėr… Tai kur velnias buvo išnešęs?“
Pasirodo, mamos jie dar apie kažkokį „tvajafamilijų“ klausinėjo, mama vis purtė galvą ir lietuviškai tam raudonkepuriui aiškino, kad joks Familijus šiame kaime negyvena, ir aplinkiniuose kaimuose, berods, žmogaus su tokia pavarde nėra, nebent gal kur nors kas nors taip savo šunį praminė. Pagargaliavę nesuprantama kalba kokį pusvalandį, neprašytieji svečiai išėjo, o išeidami nuo prieklėčio senelio tą aštrųjį vientraukį pjūkliuką išsinešė. „Nubėk prie kapinaičių, gal neišsivežė. Ir dar kastuviuko bei kirvuko paieškok. Ar girdi ko prašau – ir kirvuko pasižvalgyk!“ Nors jau buvo tamsoka ir tokiu metu eiti prie kapinaičių buvo ne itin jauku, bet kad to kirvuko gaila: buvo toks šnairus kirvukas, ypač tiko žabams kapoti. „O dar gal ir kastuviuks su pjūkliuku atsiras“. Einu apsidairydamas, ant kapelių snieguolių balti žiedai tamsoje tarsi žvakės per Vėlines šviečia, kažkokia kita augalija kalasi, ant kelio nupjauta pušies šaka mėtosi, dar tie mediniai kryžiai tokie bevirstantys. Kur tas pjūkliukas galėtų būti? Ir kirvuko nesimato. O snieguoles tamsoje ant kapaviečių tik baltuoja. Už nugaros kažkas tarsi grioktelėjo. „Kryžius griūva, o gal nabašninks koks iš kapo keliasi“ – pagalvojau, ir kad duosiu „fūgą“ namų link kiek kojos įkerta. Mamai uždusęs gestais parodžiau, kad nima anei kirvio, anei kastuvėlio, nieko nima –tuščiomis rankomis grįžau. Mama pirmą kartą stipriai nusikeikė: „Vo pirdaliai!“ Sekmadienį, kai tą didžioji peniukšlė kiaulė Velykoms jau buvo paskersta, nusvilinta ir išmėsinėta, o ant stalo skerstuvės garavo, tarp ko ir butelaitis naminukės puikavosi, mama vyrams papasakojo, kaip pro kaimo kapinaites važiuodami kariškiai su kažkokia smailia „bačka“ buvo užstrigę, o užėję kažkokio Familijaus vis klausinėjo, o ji tik galvą purtė – čia jokio Familijaus juk nėra. Vyrai sukluso: tai gal jie Fabijonavičienės teiravosi?
Miestelyje gyvena tokia „vyriška“ moteris, nes ne tik kartu su vyrais meškerioja, be perstojo rūko, geria, riebiai keikiasi, bet ir net su vyriškomis kelnėmis kasdien vaikšto. Ta Fabijonavičienė moka visokių svetimų kalbų, sako, ji kilusi iš kilmingųjų, kažkada kažkur net kažkokią gimnaziją baigė, kur visokių kalbų ir pramoko – net angliškai, tik dabar nusigėrė su visai. Girta būdama vyrams ant kaklo kabinasi jiems sakydama: „You are my baoy“ – tu mano berniuk, bet tiems įkaušusiems „berniukams“ pasigirsta, kad ji sako „beibe“, todėl ir ją pačia taip praminė – Beibė! Girta ji kokio nors „beibės“ prašydavo žemaitiškai: „Balondėli, padaryk mon vakā“ ir pati sau atsakydavo: „ Eik tu „š“, netoro aš laikā“ Taigi, ta Beibė ir tą dieną upėje ant lieptelio atsisėdusi meškeriojo smarkiai rūkydama, privažiavę kariškiai teiraujasi: „Boba, kur tiltą nujodei?“. Pasirodo, kariškiai kažkur į poligonus pagal senus žemėlapius važiavo, kuriame buvo tiltas per mūsų upę nurodytas, o to tilto čia juk jau seniai nebeyra, liko tik lieptelis vietinių pastatytas, Ant to lieptelio atsisėdusi ta Beibė ramiai ir meškeriojo. Iš pradžių moteriškė kariškiams atšovė tą savo „eikit sau iš kur atėję, nes netoro aš laikā“, et paskui susizgribo negerai daranti, todėl pradėjo su vyrais kalėtis, o mokėdama daug visokių kalbų, kariškiams ne tik viską paaiškino, kad šį tiltą per aną karą jie patys sprukdami nuo vokiečių kažkur nudangino. Dar „Beibė“ išsiaiškino, jog tos apvalios bačkos yra mobilios artimo šaudymo mokomosios atominės raketos – nepavojingos, nes neužtaisytos.
Tai išgirdusi mama atsiduso: „Visa laimė, kad nepavojingos, bet kad jie pasiklydo, tai labai gerai, nes tą pušies šaką nupjovė – nors tiek kaimu gero padarė“. Nuje, iš paupių vežant šieną, ta šaka vis už vežimo kliūdavo. Ir dviračiu pro pušį važiuojant, galvą reikėdavo žemai nulenkti, nes kitaip spyglių už apykaklės pribyrėdavo. Moterys savo vyrų prašydavo tą šaką nupjauti, bet kur tau jie klausys. „Gerai, kad atsirado tikri vyrai, kurie tą ant kaimo kelio nulinkusią šaką nupjovė“, – dar kartą pasakė mama, patėvis tai savaip įvertino: „Tik negerai, kad kirvuką nufeirino“. Aš pasigyriau kareiviams rusiškai dainavęs senelio laikų pulko dainą, patėvis pasiteiravo: „Pala pala, o kokią dainą tu jiems dainavai?“ Aš atsakiau, kad na tą, senelio laikų – krasna armija damoij! Patėvis dar labiau įsiuto: „Galvele galvele, ir kodėl tu ne užpakalis, ar suvoki kokią dainą tu jiems dainavai – tarybinius kareivius namo varei! Juk tai jau politinė daina… po-li-tinė! Visus mus į cypę galėjai susodinti“. Suvokęs kad nuo diržo kirčių šį kartą tai jau tikrai neišsisuksiu, nėriau pro duris, savyje galvodamas: „Na ir kas ta cypė, į mokyklą nereikėtų eiti“.
Kieme būdamas pastebėjau: šiaurinėje pusėje ant palangės mamos sodintos pelargonijos jau visu gražumu raudonai žydėjo…
Rimantas Petrikas
nuotrauka iš autoriaus archyvo
