Juk nėra taip, kad tame gyvenime, kurį mes nugyvenome, nieko ir nebuvo. Buvo ir muzikos, ir aktorių, ir dailininkų, ir poetų. Ir mes patys juk gyvenome, kad ir bendrabučiuose, kad ir skurdžiai, bet gyvenome. Mylėjome, kalbėjomės. Netgi ginčijamės. Mūsų sielos buvo laisvos. Gal todėl ir šiandien nieko kito nenoriu, tik to, ką turiu, tik tą, kas esu, kur esu, su kuo esu. O svarbiausia – būti savimi, kas įmanoma tik su labai artimais draugais. Mano draugai – tai mūsų gatvės draugai. O ta gatvė numylėta, nes čia vyko gyvenimas, čia buvo mano mokykla. Anksčiau ji, gatvė, vadinosi kitaip, o dabar – Vasario 16-osios. Tada, kai mes buvome paauglės, ji buvo labai miela. Iš abiejų gatvės pusių rikiavosi dviaukščiai mūrinukai su nepaprastai gražiais balkonais. Tokių nebuvo niekur, tik čia. Gatvėje šlamėjo jaunučiai medžiai, kurie net labai šiltą dieną kažkiek galėjo atvėsinti, atgaivinti. Gatvės centras – nuostabi mokykla, šveičianti savo langais.
Su gatve susitikdavome kasryt. Skubėdami mokyklon nelabai domėjomės aplinkiniais. Mums svarbi buvo ta diena, tos šešios valandos su draugais. Juk „kiekviena diena – vis naujas gyvenimas“ (Seneka). Mums kiekviena diena buvo kaip dovana, kaip lemtis. Tiesa, tos dovanos ne visada džiugindavo, ypač kai pajusdavau, kad tiek mažai žinau ir temoku, o to žinojimo rezultatas – vos leisgyvis trejetukas arba dar blogiau. Bet ir „dvejetas gerai – stimulas mokytis“ (G. Kanovičius). Niūrią nuotaiką mokėdavo praskaidrinti bendramokslės. Jos dovanodavo po žodį, po sakinį, mintį, pilną gerumo ir šiltų jausmų. Ir tuomet atrodydavo, kad širdį palietė Angelas baltu savo sparnu. Ach, klasiokės, kaip dažnai man jūsų trūksta kasdienybėje! Ada, Silva, janikė, Gražkė, Ieva, Vylė, Vilma, Janutė, Stasė, Genutė, Irena… Kiek nepakartojamų akimirkų praleista kartu!
Mes nesiruošėme gyventi, mes jau gyvenome. Būta ir skausmo, ir džiaugsmo, bet, rodos, jo gaudavome tiek, kiek galėjome pakelti. Išdykėliškos pertraukos, įdomi popamokinė veikla, išvykos, repeticijos. Nebuvo dienos, kad kas nors įdomaus, svarbaus, juokingo nenutiktų. O kur dar šokių vakarai! Nuo paslapčių apsunkusi galva, nerimas, abejonės, o gal ir ašaros, baltas pavydas. O paskui prisiminimai ir vaikiškas krizenimas dėl kvailysčių ir abejotinų svajonių…
Jei dienas paverstume į valandas, valandas į minutes, o pastarąsias į sekundes, gautųsi gausus sekundžių lietus, gaivinantis ir laukiamas. Juk kiekviena sekundė – tai gyvenimo akimirka. Akimirka, kai suskambo paskutinis skambutis; akimirka,kai išlaikei egzaminą; akimirka, kai gavai atestatą; akimirka… Kai išauš nauja diena, o tu su draugais Antaniškiuose pasitiksi saulės tekėjimą… Dabar jau mokėsime grožėtis, stebėtis, džiaugtis. Diena nuo ryto turi daug valandų. Tas laikas toks klastingas: tai bėga lyg išprotėjęs, tai, rodos, sustojo ir užmigo ilgu valandų miegu. O tu lauki,lauki, žiūri. Gal stengiesi prisišaukti kažką, kas nesugrąžinamai praėjo, gal lauki, kad iš vilties grūdelio išaugtų didelis laimės medis, o gal „klausaisi grįžtančio viso gyvenimo aido“ (K. Bradūnas)…
Sakoma , laimės nereikia atidėlioti rytdienai. Ji slypi kasdienybės akimirkose. Ir kiekvienas turi rasti savo kelią į laimę. Gatve, mano jaunystės gatve, mes išėjome ieškoti savo laimės. Ir žinojom, kad jaunystės draugės visada bus, kai prireiks. „Tik tu viena, tylioji mano drauge, budi už lango vėjo šnabždesy. Užmigę medžiai vasarą sapnuoja… Turiu tave, o tu mane turi“.
J. Kaučikienė
