Radviliškietis Sigitas Varkulevičius šiam kopimui ruošėsi beveik dvejus metus. Tačiau kalnuose net ir kruopščiausiai sudėlioti planai gali sugriūti per kelias valandas.
Praėjusių metų patirtis – dar viena priežastis grįžti
Į vieną įspūdingiausių Europos kalnų – 4478 metrų aukščio Matterhorną, dar vadinamą Cervino, Sigitas Varkulevičius planavo kopti ir praėjusiais metais. Tačiau tuomet viršūnė taip ir liko nepasiekta. Dėl gausaus snygio kopimo sąlygos buvo pernelyg sudėtingos, todėl teko priimti sprendimą nerizikuoti.
Tačiau nesėkmingas bandymas Sigitą ne sustabdė, o paskatino ruoštis dar atkakliau. Praėjusiais metais, nusprendęs pasinaudoti jau suplanuota kelione ir treniruotis aplinkiniuose kalnuose, jis įveikė Breithorn traversą, kurio metu per vieną dieną pasiekė net penkias viršūnes, esančias kiek aukščiau nei 4000 metrų.
Ši patirtis tapo svarbia pasiruošimo dalimi, tačiau pagrindinis tikslas liko tas pats – Matterhorno viršūnė. šiemet Sigitas nusprendė pabandyti dar kartą.
Planus pakoregavo kalnų taisyklė – orai
Kelionei buvo ruoštasi beveik dvejus metus: iš anksto suplanuotas skrydis į Milaną, kelionė į Cervinia, kelių dienų aklimatizacija ir tik tada – kopimas į Matterhorną.
Tačiau likus vos vienai dienai iki išvykimo viską pakoregavo tai, ko kalnuose žmogus kontroliuoti negali – orai. Gidas Luca informavo, kad prognozė nėra aiški – maždaug „50/50“. Iš pradžių buvo svarstoma kopimą perkelti į sekmadienį, nes prognozė šiek tiek gerėjo. Tačiau netrukus planas vėl pasikeitė.
Nuspręsta startuoti jau šeštadienį, kad sekmadienio rytą būtų galima pasiekti viršūnę ir nusileisti iki saugesnės vietos dar prieš pablogėjant orams. Tai reiškė viena – aklimatizacijai beveik nebeliko laiko.
Vietoje planuoto ramaus pasiruošimo aukštyje Sigitui teko iš Lietuvos lygumų praktiškai iš karto kilti beveik 4500 metrų aukščio link.
Kalnuose tokie sprendimai nėra vien komforto klausimas: aukštis, fizinis krūvis, miego trūkumas ir besikeičiančios oro sąlygos gali tapti rimtu išbandymu net ir patyrusiam alpinistui.
Iš Radviliškio – tiesiai į Alpes
Penktadienį, likus vos parai iki planuojamo kopimo, Sigito dar laukė įprasta darbo diena. Darbų buvo iki kaklo, o paskutinį kompiuterio langą jis uždarė tik apie antrą valandą po pietų. Toliau – traukinys į Vilnių, skrydis į Milaną, automobilio nuoma ir vėlyvas atvykimas į nakvynės vietą.
Kitą rytą laukė kelionė į Cervinia. Šį kartą pasirinkimas važiuoti automobiliu pasiteisino. Net ir patekęs į kamščius Sigitas miestelį pasiekė maždaug per tris valandas. Prisiminus praėjusių metų kelionę autobusais, skirtumas buvo akivaizdus.
Cervinia Sigitui jau buvo pažįstama. Viešbutyje jo nepamiršo – leido įsiregistruoti anksčiau ir net apgyvendino tame pačiame kambaryje, kuriame jis buvo apsistojęs praėjusiais metais.
Tačiau laiko poilsiui buvo nedaug.
Susitikimas su Matterhornu
Susidėjęs daiktus Sigitas dar kartą patikrino kuprinę ir įrangą – ar viskas savo vietose, ar nieko netrūksta. Po to užsuko į vaistinę nusipirkti kelių smulkmenų ir patraukė į vietą, kurią buvo pamėgęs dar praėjusiais metais – nedidelį parką pačiame Cervinia centre. Ten atsisėdo. Prieš akis stūksojo Matterhornas.
Tas pats kalnas, apie kurį buvo galvojama beveik dvejus metus. Tas pats kalnas, kurio viršūnė praėjusiais metais liko nepasiekta. Sigitas kurį laiką tiesiog sėdėjo, gėrė vandenį, stebėjo kalną ir meditavo. Prieš kopimą jis dar užėjo į miestelio bažnyčią. Maždaug dešimčiai minučių atsitraukė nuo visko – be telefono, be minčių apie būsimą kopimą ir be skubėjimo. Tiesiog tyla.
Paskutinės valandos prieš išėjimą
Atėjo laikas judėti keltuvo link. Ten Sigitas turėjo susitikti su kitu gidu Jacobo ir jo klientu Robu. Kartu jie kilo iki Orionde rifugio, esančio maždaug 2800 metrų aukštyje. Pagrindinis Sigito gidas Luca tuo metu dar buvo ant 4061 metro aukščio Grand Paradiso viršūnės. Pasikeitus orų prognozei, jo planai taip pat turėjo būti pakoreguoti.
Iki namelio Sigitas su kompanija nuėjo ramiai. Netrukus paaiškėjo, kodėl Luca nakvynei pasirinko būtent šią vietą. Palyginus su aukščiau esančiu Carrel Hut, čia buvo beveik prabanga – kambarys keturiems, normalus maistas, dušas ir net nuosavas tualetas.
Carrel Hut sąlygos gerokai paprastesnės – kalnas, minimali buitis, paprastos sąlygos ir tualetas, kurį vargu ar būtų galima pavadinti įprastu. Tai buvo paskutinė komforto stotelė prieš prasidedant tikrajam kopimui.
Maršrutas patikrintas – galima kopti
Netrukus prisijungė ir Luca. Komanda pavakarieniavo, dar kartą peržiūrėjo visą maršrutą ir įvertino naujausią orų prognozę. Sprendimas buvo priimtas: kopti galima.
Luca nusprendė, kad šį kartą bus lipama be kačių ir be ledkirčių. Tai turėjo leisti judėti lengviau ir greičiau. Tačiau tai visiškai nereiškė, kad kopimas bus lengvas. Priešingai – laukė ilga naktis, didelis aukštis, techninis maršrutas ir nuolat besikeičiančios kalnų sąlygos.
Apie 20.30 val. visi jau gulėjo lovose. Iki starto buvo likusios vos kelios valandos. Keista, tačiau Sigitas net sugebėjo porą valandų pamiegoti. 01.20 val. – prasideda kopimas. Naktis baigėsi labai anksti.
Pusryčiai paprasti: kelios riekės skrudintos duonos su medumi, „Nutella“ ir sūriu, šiltas kavos gėrimas. Daug kalbėti nereikėjo. Visi buvo susikaupę. Lygiai 2 valandą nakties rifugio durys atsidarė. Ant galvų užsidegė žibintai. Prieš akis – visiška tamsa. O kažkur joje – Matterhornas.
Po beveik dvejų metų laukimo ir praėjusiais metais dėl itin nepalankių oro sąlygų neįvykusio kopimo prasidėjo naujas S. Varkulevičiaus kelias į vieną garsiausių ir įspūdingiausių Alpių viršūnių. Šį kartą kelio atgal planuose nebuvo.
Ar Matterhornas šįkart bus įveiktas? Apie kopimą, sudėtingiausias maršruto vietas, išbandymus ir tai, kas laukė viršūnės link, – antroje pasakojimo dalyje.
