Socialiniai tinklai

Aktualijos

Globėjai Margarita ir Remvydas Ramonai: ,,Jeigu kas leistų gyventi iš naujo, vėl taptume globėjais“

Avatar

Paskelbta

data

Šiauliečiai globėjai Margarita ir Remvydas Ramonai skaičiuoja, kad per tris dešimtmečius užaugino ir į gyvenimą išleido apie 50 tėvų atstumtų vaikų. Ir dabar Ramonų šeimynoje auga 15 globotinių. Daugiau nei pusė jų – vos pradinukai, yra ir dar mažesnių. Globėjų namų nepalieka ir pilnametystės sulaukę globotiniai, sako, čia labai gera ir niekur eiti nesinori.

Kaip kilo mintys tapti globėjais

Margarita ir Remvydas Ramonai apie globėjų kelio pradžią pasakoja truputėlį skausmingai, mat likimas taip suklostė, kad Margaritai gydytojai negalėjo pažadėti, jog moteris galės susilaukti savų vaikų. Neprarasdami vilties jauni sutuoktiniai dirbo, stengėsi, kūrė savus namus. Tačiau 10 metų gandrai Ramonų kiemą vis aplenkdavo. Tada pora ir nusprendė meilę padovanoti tėvų atstumtai mergytei. ,,Buvo piktų kalbų, aplinkiniai net pašiepdavo, kad taip Ramonai gal didesnio buto tikisi ar kokių lengvatų. Bet mes jau viską turėjom užsidirbę patys, ir namą statėmės, ir sodybą turėjom, tai piktos kalbos užtilo“, – apie globėjos kelio pasirinkimą kalba Margarita.

 Kai Ramonai tapo globėjais svetimiems vaikams, tada įvyko stebuklas šeimoje gimė pirmasis Margaritos ir Remvydo sūnus. Bet noras padėti nelaimingiems vaikams niekur nedingo. Šeimoje jau gyveno 3 globojami vaikai, po kurio laiko gimė ir antras sūnus. Gyvenimas bėgo gražiai, vaikai augo, vis dažniau išvykdavo iš namų savais reikalais, kol galų gale globėjų rūpesčio jiems nebereikėjo.

Namai be vaikų – ne namai

,,Kartą sėdžiu tyliuose namuose. Kambariuose, kuriuose pilna visokių gėrybių, tylu, jokio garso, vaikų juoko, tik laikrodis tiksi, lyg primindamas, kad laikas bėga, o aš nieko naudingo nedarau“, apie sąvo pamąstymus kalba Margarita.  Taip Ramonai nutarė vėl imti globoti vaikus.

,,Labai ačiū Šiaulių vaiko teisių apsaugos specialistams, kurie daug patarė. Įkūrėme šeimyną. Taip šeimyną turime jau 10 metų. Įdomu buvo lankyti kursus, mokytis. Atrodo, vaikus auginti nėra naujiena, tačiau kursai davė daug naujų žinių. Tapome dar geresniais globėjais. Ir sutariame su visais vaikais, globojame visokio amžiaus tėvų atstumtus vaikus. Mažiausią pasiėmėm penkių parų amžiaus. Buvo ir rūpesčio, ir džiaugsmo. Kiekvieno vaiko kiekviena diena yra nepakartojama, kai jis auga, matome, kaip šypsotis išmoksta, kaip dantukai kalasi, kaip vaikščioti mokosi, kaip tiesia rankutes ir taria pirmus žodelius“, – globėjų džiaugsmais dalijasi Remvydas.

Viskas, kaip tikroje šeimoje – apie kulinarines subtilybes ir ,,rožinius periodus“

Didelėje  Margaritos ir Remvydo namų virtuvėje stovi 5 šaldikliai ir 3 šaldytuvai. Margarita sako, kad jų namuose nėra griežtos tvarkos, kas ką valgo ir kada. Yra pusryčiai, pietūs, vakarienė, bet kiekvienas šeimos narys  –visi 19 žmonių (globotiniai, savo sūnūs ir abu globėjai) kavą, arbatą geria pagal savo ,,grafiką“ – kada nori. Taip, kaip įprastoje kiekvienoje šeimoje. Neretai nuskamba kiekvienai mamai taip pažįstamas kaprizas ,,aš to nevalgau, man paduok kitaip“.

,,Oi, kiek kartų aš per dieną girdžiu, kad tas ar anas vaikas nevalgys to ar ano patiekalo, bet valgys kitą, kitaip pakeptą, kitaip užteptą. Jokių ginčų dėl skonio pas mus nėra – visi valgo tai, kas kiekvienam skanu. Jeigu vaikas gali pats pasigaminti , kaip jis nori – prašau. Jeigu negali ar nemoka, tam aš ir esu, kad pakepčiau, išvirčiau taip, kaip kiekvienas nori. Taigi vienam kepu ,,plonus“ blynelius, kitam mielinius ,,storus“, nes vaikai taip nori. Viena mergaitė nevalgo sriubos, jeigu joje yra mėsos. Tai aš jai specialiai mėsą išimu ir pakepinu atskirai. Buvo, kad berniukas mėgo batoną su margarinu ir prieskoniais. Tai jeigu vaikui patinka, tai tik skanaus palinkėjau. Ir visi, lyg susitarę nevalgo uogienės. Tačiau, kokie bebūtų skirtingi globotinių skoniai, apie sveiką mitybą pasikalbam, negali būti taip, kad per dieną tik batonu ir blynais sotus būsi, kad ir kaip tai skanu “, – apie kulinarines šeimos subtilybes kalba globėja Margarita.

Dėl mados ir drabužių taip pat vyksta diskusijos. Nors vaikai drabužiams nėra išrankūs, bet apie gražią aprangą kiekvienas turi savo nuomonę, kurios privalu paisyti. Kol mes kalbamės, prie globėjos pasiglaustyti ateina gal 6 metų globotinė. Mergaitė dėvi rožinius drabužėlius.

,,O kaip jūs galvojate, kad pas mus nebūna ,,rožinių periodų?“. Kartą viena globotinė prasitarė, kad pavydi draugei jos rožinių suknelių. Teko pabūti mados konsultante, kad globotinė nesijaustų prasčiau už draugę“, juokiasi Margarita.

Apie rimtus mokymus gyventi tikrą gyvenimą

Globėjai Ramonai sako, kad vaikai turi matyti tikrą gyvenimą ir išmokti visko, ko prireiks ateityje. Namie Šiauliuose, kur įprastai gyvena visa šeimyna yra trys šuniukai, vienu metu buvo net 4 katinai. Visu šiuo ,,ūkiu“ turi rūpintis vaikai, tai jų darbas, šuniukus pririšti, pavedžioti, pašerti, katinus sužiūrėti, kad švarūs ir sotūs būtų. Ramonai turi ir sodybą, ten yra žąsų, vištų. Mažiesiems ten specialiai rodoma, kaip iš kiaušinių ritasi viščiukai, kaip jais rūpintis. Vėliau ateina rimtesni gyvenimo mokslai ne tik, kaip kiaušinius surinkti, dešrų ir vyniotinių pasidaryti, bet ir profesijai ruoštis.

 ,,Pas mus tikras talentų šou. Štai šis gražus paauglys ruošiasi tapti kirpėju-stilistu. Jau dabar visoms mergaitėms jis įmantrias kasas supina, man šukuosenas padaro. Turim globotinį, kuris linkęs ūkininkauti, tai sodyboje jam tikra atgaiva ir per sėją, ir per derliaus nuėmimą. Jau išauginom architektą – baigė bakalaurą, dirba, tęsia mokslus. Išauginom ir čempionę. Štai šita mergaitė, kuri ką tik man išvirė kavos, ne tik puiki pagalbininkė namuose, bet ir kanojos irklavimo čempionė Lietuvoje savo amžiaus grupėje. O, kad žinotumėt, kiek taurių ir medalių bei pagyrimo raštų Gabrielė mums parneša – ją visa Lietuva žino. Specialūs treniruokliai ūkiniame pastate jai buvo sumontuoti. Ir apie pinigus su vaikais kalbam, kad jeigu namie visko pilna, tai nėra ko po parduotuves be reikalo vaikštinėti. Einam ten tik tada, kai reikia kokio rimto pirkinio. Taip vaikams ir būstui sutaupome, vairavimo teisėms, mašiną pirksim, kad gavę pažymėjimus patys vairuotų. Štai Gabrielei, mūsų čempionei, jau butuką nupirkome, tik ji prie šeimynos įpratusi, su mumis dar nori pabūti“,  –apie gyvenimo pamokas kalba globėjai. O šią temą užbaigia sakiniu: ,,Iš mūsų globotinių nė vienas blogais keliais nenuėjo – štai kur didžiausia dovana už mūsų bemieges naktis ir rūpesčius“.

Vaikų keliai iki globėjų namų

Kaip vaikai patenka į Ramonų šeimyną – atskiros istorijos ir visos jos graudžios. Viena mergaitė, galima sakyti, pati atėjo. Mama mirė, tėvas sunkiai susirgo. Vaikas tapo niekam nebereikalingas, taip mergaitė ir tapo Ramonų globotine. Praėjus keliolikai metų atėjo su gėlių puokšte ir padėka ,,ačiū, kad neleidot paslysti“. Kitas vaikas net su mama Ramonų namuose gyveno. Nepavyko išsaugoti ryšio, mamai mielesnis savotiškas gyvenimas, kur vaikui vietos nėra. Kitą mergytę tiesiai iš gimdymo namų Ramonai parsivežė, dar kitą išslaugė po rimtos operacijos – ji irgi mamai nebereikalinga buvo.

,,Visokių istorijų yra, kaip vaikus gydėm, kaip naktimis nemiegojom, kaip po ligonines ir klinikas važinėjom, graudžios tos istorijos, nekalbėkim apie tai, o kalbėkim apie atjautą, buvimą kartu, malonumą auginti vaikus ir apie tai, kaip viskas laimingai klostosi“, – sako Remvydas.

Margarita ir Remvydas Ramonai per 30 metų yra ilgesniam ar trumpesniam laikui priglaudę per 50 vaikų. Ne vieną dešimtį jų ir į savarankišką gyvenimą išleido, lanko, domisi, kaip sekasi, paremia besimokančius. Buvę globotiniai sulaukia tėviško rūpesčio – ką nuvežti, parvežti, sutaisyti, patarti – tai vis Remvydo rūpestis. Globėjas ir tėtis, ir patarėjas, ir vairuotojas, ir ūkininkas, ir atrama kiekvienam vaikui.

Žmogiškumo ir šeimos idealai

,,Mano idealas – Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai, garsinę ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvą. Venslauskių namuose šeimos šilumą ir meilę, atjautą ir vaikystę rado per 100 tarpukario kartos vaikų, kurie neteko ar buvo palikti savo tėvų“, – sako Remvydas Ramonas.

Kazimieras Venclauskis, teisininkas, 1918 – 1919 m. – pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje Šiaulių miesto burmistras19191921 m. – Šiaulių apskrities valdybos pirmininkas. Vedęs Stanislavą Jakševičiūtę (1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose – 1958 m. sausio 16 d. Waterbury, JAV), pirmąją profesionalią lietuvių aktorę ir režisierę. Venslauskių šeima, kaip globėjai išgarsėjo išauginusi per 100 tėvų globos netekusių vaikų, globojusi Šiaulių gimnazijos auklėtinius. Venclauskiai išaugino ir dvi savo dukras, Danutę ir Gražbylę Venclauskaites. Gražbylė, iškili advokatė ir tautos šviesuolė, Šiaulių miestui padovanojusi tėvų namus, kur dabar įkurtas muziejus. Beje, Ramonai su Gražbyle Venclauskaite, tarpukario geradarių ir globėjų dukra, ilgą laiką bendravo, buvo draugai, Gražbylė aplankydavo Ramonų šeimą, visada globojamus vaikus palepindavo skanėstais.

Padėka už meilę – dailininko pieštas portretas

Ramonų namuose matomoje vietoje puikuojasi gražus grafikos darbas – Margaritos portretas. Margarita atskleidžia jo paslaptį.

,,Nežinau, kas jį piešė, bet matyti profesionali dailininko ranka. Vaikai man įteikė portretą, tiek žinau, kad dailininkui nunešė nuotrauką ir užsakė nupiešti. Patys iš kišenpinigių sumokėjo. Ir per motinos dieną visi vaikai pasirašė ant kitos portreto pusės. Nežinau puikesnė dovanos“, – įspūdžiais dalijasi Margarita Ramonienė.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT! su autoriaus trigrašiu (šakalams)

Avatar

Paskelbta

data

Pirmiausia noriu padėkoti Partijai ir Vyriausybei, kad greitai sureagavo į mano kritiką dėl ignoruojamų rusų skiepų. Jau kitą dieną po „Respublikos” pareiškimo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos vadovai vienbalsiai pareiškė, kad skiepų iš Rusijos nepirks, net jeigu pusė Lietuvos sunegaluos. O tai reiškia, kad „koronovirusas” yra ne toks baisus arba kažkieno išgalvotas. Kitaip būtų dar baisiau, nes tektų Lietuvos vadovybę apkaltinti genocidu prieš savo Tautą.

O aš vėl stoju į rusų pusę, nes man jau gaila ne tik jų, bet ir savęs bei savo tautiečių. Manau, kad rusai, sulaukę atpildo valandos, jau pasimokė. Anksčiau ar vėliau jie privalėjo pabūti savo aukų vietoje, kad suprastų, kaip jautėsi kitos tautos, susidūrusios su stipriųjų demagogija: kai smetoniniai Lietuvos vadovai teisinosi Maskvai dėl „pagrobto” kareivio, kuris išėjo pas mergas ir nebegrįžo; kai „atidavė” Vilniaus kraštą mainais į okupaciją; kai integravo savo armijon Lietuvos kareivėlius, kuriuos po to iššaudė ir išnaikino kaip nepatikimus elementus… Tokie dalykai Tautos atmintin įsirėžia amžiams. Vien atsiprašymo neužtenka. Negalima užmušus artimą pasakyti: „Atsiprašau!“ Taip manantys, elgiasi kaip idiotai. Kol nesusikeičia vietomis su savo aukomis.

Šiandien panašioje idiotiškoje situacijoje atsidūrė ir pati Rusija. Tikėkimės, kad tai jai išeis į naudą. Kitas klausimas, kaip dar ilgai galima iš jos šaipytis? Iš mūsų ji tyčiojosi beveik 50 metų, o Lietuva su kitomis ES šalimis, buvusiomis Varšuvos pakto narėmis, mėgaujasi demagogija tik pusę to laiko.

Tad lyg ir būtų galima ramia sąžine į Rusiją valytis kojas ir ilgiau, jei tik turėtume sočiai laiko.

Esminis klausimas: kiek mes to laiko turime? Kol „suvedinėjame sąskaitas“ su savo skriaudėjais rusais, iš mūsų tautos ir jos tradicijų jau tyčiojasi kiti galingieji: švabai, sorošai, rotšildai, kt. Naujojo Pasaulio būsimieji valdovai. Vietoje Komunistinio rojaus mums žada Gerovės valstybę, kuri taip pat mistinė ir hipotetinė. O tai, kad ideologijos fronte realius komunistus-partorgus pakeitė dar aršesnės lesbietės ir agresyvūs gėjai – pernelyg menka paguoda.

Ir tie, ir anie kviečia žmoniją į šviesų rytojų. Tačiau naujo ryto prošvaistės jau ryškėja šiandien… Prisipažinsiu, kad mane jos ne itin optimistiškai nuteikia.

Jokios šeimos, jokios valstybės, jokio savarankiškumo, jokios nuosavybės! Nebeliks pinigų, namų, privatumo. Absoliuti visų lygiava. Tik ar tikrai visų? Jeigu tie rokfeleriai su rotšildais ir cukermanai su geitsais nuoširdžiai to siektų, pasaulio laimės indeksas išaugtų akimirksniu. Visi žmonės taptų pasiturinčiais per vieną dieną: tereikėtų keliems procentams išrinktųjų ir apšviestųjų su likusia žmonija savo turtais pasidalinti. Kitaip tariant, grąžinti tai, ką prisigrobė. Nes 90 procentų pasaulinių resursų ir išteklių yra jų rankose. O jeigu to nedaro, vadinasi, visi lygūs nebus, kai Naujoji Pasaulio Tvarka galutinai įsigalios pasaulyje. Bus vėl lygesni už lygius. Vėl ponai ir poniai. Kaip kadaise mus Kauno sporto halėje pakrikštijo Šabtajus fon Kalmanovičius.)

Kai teigiama, kad Putinas yra vienas iš būsimų ponų, o ne ponių, aš nelabai tikiu. Net vienas iš Rotšildų pripažino, kad tai unikumas tarp pasaulio lyderių, kurio jam nepavyko papirkti. Kitu atveju jo neskelbtų absoliučiu blogiu ir neleistų tiek milijardų, bandydami jį nuversti arba sunaikinti. Be to, ponai su ponais taip nesielgia. Kitaip niekas nesiveržtų į elitą. Vadinasi, pūsdami į vieną dūdą su globalistais mes tuo pačiu naikiname paskutinę savo užuovėją. Citadelę, kuri galbūt dar išgelbės pasaulį ir net normalią civilizaciją nuo išsigimimo. Nes jau nepataisomai išsigimė. Ir jokie gėjai niekadėjai jos nebeišgelbės.

Lietuva yra dugne. Žlugusi morališkai ir pilietinės visuomenės nevaldoma. VSD tarnyba – šlapia vieta, nes, kai pasidalijo JAV milijonus už slaptus kalėjimus, yra absoliučiai priklausoma nuo CŽV. URM pareigūnai sėdi Sorošo kišenėje, nes, jei to nedarytų, sėdėtų kalėjime – už pavogtus ir išsidalintus milijonus, kurie buvo skirti Baltarusijos opozicijai. Apie politikus, kurie mus valdo, net nežinau, ar apskritai verta kalbėti. Visų pirma, savo politikų mes neturime. O antra, tie nesavarankiški subjektai Tautos akyse yra apskriti nuliai. Pradedant Seimu su Vyriausybe ir baigiant prezidentūra. Geriausiu atveju juos būtų galima vieną šalia kito sustatyti miesto centre greta viešų tualetų. (Atrodytų, kad turime daugiau WC.) Tik viena nulių porelė dvoktų „Snoro“ liekanomis, kita – „Independence“, trečia – „Mažeikių nafta“ arba pedofilais ir Garliavos lavonais.

Nebenoriu aprašinėti ir akcentuoti dvoką, kurį skleidžia mūsų politinis elitas. (Yra kas be manęs jiems tai primins.) Istorijos su švedų bankų viliborais ir Lietuvos išplautais rubliais per Čečėniją, taip lengvai užmarštin nenugrimzta, kad ir kaip primygtinai valdžia mums draustų gręžiotis į praeitį. Mūsų elitas taip supuvęs ir prasmirdęs, kad ne vienam Lietuvoje jau trūksta gryno oro ir ozono. Ne dėl to, kad nevalia į lauką išeiti ar kad elitas viską daro per kitą galą, o dėl to, kad nebėra alternatyvos ir autoritetų. Nebesusigrąžinsime ir lietuviško genofondo, nes tuos, kurių nesunaikino fašistai ir komunistai, per pastaruosius dešimtmečius pribaigė „saviškiai” su profesoriumi priešakyje. Jų vietą viešoje erdvėje užpildė tikra vidutinybių masė – išsigimėliai mankurtai. Iškilę į paviršių kartu su padugnėm iš partinių mokyklų, kurie, daug ką praradę per Sąjūdį, labai greitai viską susigrąžino ir atsikovojo. Buvę partiniai veikėjai bei KGB darbuotojai, jei ne patys, tai per savo vaikus bei anūkus, „užsislaptinusių” kolegų dėka, atsiėmė su kaupu: verslus, postus, aukštą statusą visuomenėje. O per Grybauskaitės valdymo periodą – net absoliučią valdžią Lietuvoje. Po pastarųjų rinkimų tai tapo itin akivaizdu.

Žinau, kad Dalytė, Gitana, Viktorija, Ingrida, Aušrinė ir kitos mergaitės yra nekaltos, kad jas masės į paviršių išstūmė. Žinau ir tai, kad Tautos valią reikia gerbti. Bet, patikėkite, negaliu prisiversti to daryti ir sutikęs gatvėje toms panelėms negalėčiau nusilenkti ir rankučių pabučiuoti. Man visos jos svetimos ir susireikšminusios. Galiu gerbti Viktoriją, kaip puikią šachmatininkę. Gitaną – kaip ištikimą bankininkų klerkę. Dalią – kaip nusipelniusią partinę veikėją. Ingridą – kaip Dalytės gerą draugę. Aušrinę – dėl viso pikto už bendrapavardį generolą iš KGB. O štai savo tautiečių nebegalėčiau gerbti, jei būčiau tikras, kad tai jie mums tik tokius geriausius atstovus išsirinko. Jei tuo aklai tikėčiau, aklai tarnaučiau ir rusams, su laiku tikėdamasis visuomenės aukštumas užkariauti. Nes ir plika akimi matyti, kad KGB savo kadrais nesimėto. Niekada ir niekam neleidžia jų skriausti bei demaskuoti. Matyt, per daug brangiai kainavo jų paruošimas ir apmokymas. (O gal tiesiog negabūs mokiniai pakliuvo?)

Parsidavėliai ir išverstaskūriai mums niekada neatstos aukštuomenės ir šviesuolių, kuriuos, matyt, ilgam praradome. Jei ir liko vienas kitas koks užsilikęs filosofas ar rašytojas, tai itin užsimaskavęs, nes, matyt, ne juokais visi yra įbauginti. Deja, neužpildysiu to istorinio vaakumo ir aš, su savo aštuonių klasių išsilavinimu. Todėl ir į Tamstų klausimą, ką daryti, negaliu taip paprastai iš karto atsakyti. Pradžiai pabandykime ramiai susivokti, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Man nėra tai panašu tik į civilizacijų kaitą ir naujausių technologijų XXI a. erą su dirbtinu intelektu.
Nes nėra aišku, kas laukia senosios kartos ir civilizacijos atstovų, kurie nenori būti nei sučipuoti, nei sunumeruoti, nei per antrą galą padaryti. Ką daryti, dar nežinau. Bet tikrai gerai žinau, ko negalima daryti. Jokiu būdu neraginkime žmonių stichiškai išeiti į gatves. JIE to tik ir laukia, kol patys imsim maldauti ant kelių ir prašyti kuo greičiau tvarką įvesti. Daug kam nervai nebelaiko praradus verslus ir draugus – visi depresuoti ir įsiutę! Įtariu, kad to ir buvo siekta norint pasaulyje chaosą sukelti. Nes prasidėjus chaosui patys maldausime diktatoriaus tvirtos rankos. Nors ir teigiama, kad už krizę, marą ir badą, o šiuo metu – koronavirusą, yra baisiau tik karas, kategoriškai nesutinku. Kare dar būna fronto linijos, paliaubos, derybos, fronto užnugaris, blogiausiu atveju – galimybė pasiduoti į nelaisvę. O gatvių riaušės ir panika yra nevaldomos. Prilygsta tik stichinėms nelaimėms, kurių jokia žmogaus galia neišgali suvaldyti. Kas manimi netiki, lai nuvažiuoja ekskursijon į Libiją.

Beje, ten dar ne pats blogiausias variantas. Būna ir blogiau. Pavyzdžiui, kai nebėra kur bėgti ir emigruoti. Kai globalistų dėka užsiliepsnojusios spalvotosios revoliucijos praris visą pasaulį. Labai panašu, kad to siekia naujieji XXI amžiaus revoliucionieriai. O jų pagalbininkai, Lietuvos bei ES valdžia, sąmoningai arba nieko nesuprasdami jiems stropiai talkina, laukdami išsižioję vis naujų ir naujų nurodymų. Kaip visada tikisi prisitaikyti prie Naujos Pasaulio Tvarkos ir išlikti. Bet neatkreipia dėmesio į tai, jog tėra valdomos marionetės. Kam reikia, tas viską prisimena ir būtinai viską primins, kai tam ateis laikas. Kol kas jie saugūs, bet toji ramybė apgaulinga ir labai trapi. (Prancūzijos eksprezidentas Nikolia Sarkozi jiems tai gali paliudyti.) Mums galima uždrausti dairytis į praeitį, bet naujiesiems šeimininkams tai nėra tabu. Ne tam leido siausti su tarptautinės mafijos priežiūra per įvairius ofšorus, kad po to nusikaltėliai būtų laisvi ir darytų ką nori. (Nenorėčiau įvardinti, ką daro su panaudotais prezervatyvais, tik galiu užtikrinti – tikrai jų neskalbia.)

Todėl baigsiu tuo, nuo ko pradėjau: nors pasiuskite visi aplinkui, o aš vis tiek palaikysiu Rusiją, nes daugiau nebeturiu už ko laikytis. (Tik, prašau, nesiūlykite man laikytis įsikibus savo daikto, nes prisipažinsiu tiesiai šviesiai: savo valdžia aš jau nebepasitikiu!)

Atsiprašau visų tremtinių, bet mane Rusijos šiaurė jaunystėje išgelbėjo nuo pražūties, kai penkiolikos metų pienburnį Klaipėdos biurokratai beviltiškiems banditams priskyrė. Būtent ten, Sibire, geologų ekspedicijoje, pirmą kartą sužinojau, kad rusų gyslomis teka ne tik totorių-mongolų, bet ir LDK Gediminaičių kraujas (pradedant Ivano Rūsčiojo dinastija ir baigiant Trubeckojais). Rusai tuo nuoširdžiai didžiuojasi. Nesu tikras, ar ES biurokratai labai džiaugiasi „susigiminiavę” su mumis. Sprendžiant iš to, kad elgiasi kaip su trečiuoju broliu –  ne tik nemyli, bet ir nuolat mus skriaudžia, versdami naikinti ekonomiką, verslą ir net vietinius gyventojus.

Autoriaus trigrašis (šakalams): Pasiskaičiau Tamstų piktus komentarus ir nustebau – oho, kiek daug ponų, o kokie visi gražūs ir drąsus! Tik gaila, kad visi anoniminiai… Ir su nostalgija prisiminiau senus romantiškus laikus iš jaunystės Klaipėdoje. Kai kada ir ten šakalų gauja vieną auką apsupdavo… Ir kai atrodydavo, kad padėtis yra visai beviltiška, pakakdavo ištarti tik vieną stebuklingą frazę: „O vienas prieš vieną bijot?“ Neprisimenu, nei vieno atvejo, kad šakalai, kas jie bebūtų – vyresniųjų klasių moksleiviai ar šiaip gatvės chuliganiukai – po to nebūtų sutrikę: blogiausiu atveju – išsirinkdavo stipriausią mušeiką, geriausiu – išsiskirdavom šiek tiek pasikeikę. Sunku patikėti, bet net tamsiausiame skersgatvyje egzistavo supratimas apie garbės kodeksą. Įdomu, ar toks dalykas dar žinomas šiandieniniam elitui? Ar ir jie – profesoriai, politologai, ekspertai – jau pavirto šakalais, puolantys kitaminčius tik gaujomis ir tik iš TV ekranų? Kaip senais gerais laikais mielai susikaučiau su stipriausiu iš jų. Diskusijoje arba… žemaitiškai. Na, kuris nori pabandyti „vienas ant vieno“?

Skaityti daugiau

Aktualijos

Apylinkių rinkimų komisijų pirmininkai pasižadėjo sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas rinkimų komisijose

Avatar

Paskelbta

data

Kovo 2 d. Radviliškio rajono savivaldybėje rašytinius pasižadėjimus davė Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nario-mero rinkimų apylinkių komisijų pirmininkai.

Pasirašydamas po priesaikos tekstu kiekvienas apylinkės rinkimų komisijos pirmininkas pasižadėjo „būti ištikimas (ištikima) Lietuvos Respublikai, laikytis jos Konstitucijos ir įstatymų, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas rinkimų komisijoje ir susilaikyti nuo poelgių, pažeidžiančių įstatymus ir žmogaus teises“.

Nuo šios dienos jie pradėjo eiti apylinkės rinkimų komisijos pirmininkų pareigas ir vadovauti šių rinkimų apylinkių komisijoms.

Apylinkės rinkimų komisijos nariai iš savivaldybės rinkimų komisijos gavę rinkimų apylinkės rinkėjų sąrašus, sudaro sąlygas su jais susipažinti rinkėjams bei atstovams rinkimuose, platina rinkėjams pranešimus apie rinkimus, sudaro rinkėjų, kurie balsuos namuose, sąrašą, informuoja savivaldybės rinkimų komisiją apie rinkimų apylinkės rinkėjų sąraše pastebėtus netikslumus.

Jie taip pat VRK nustatyta tvarka organizuoja balsavimą specialiuose balsavimo punktuose visose rinkimų apylinkės teritorijoje esančiose sveikatos priežiūros (išskyrus ambulatorines), socialinės rūpybos ir globos įstaigose, kariniuose vienetuose, areštinėse, tardymo izoliatoriuose ir bausmių vykdymo įstaigose, taip pat organizuoja rinkėjams balsavimą namuose.

Apylinkės rinkimų komisijos yra atsakingos už tai, kad laiku būtų parengtos balsavimo patalpos, slapto balsavimo kabinos ir balsadėžės. Rinkimų dieną organizuoja balsavimą rinkimų apylinkėje, skaičiuoja balsus, pildo balsų skaičiavimo protokolus, perduoda protokolų duomenis savivaldybės rinkimų komisijai ir rūpinasi kitais jiems paskirtais darbais.

Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nario-mero rinkimai vyks balandžio 11 d.

VRK informacija

Skaityti daugiau

Skaitomiausi