Getas anapus geležinkelio

Noriu atverti vieną didelį skaudulį, kuris kamuoja daugelį radviliškiečių.

Tie, kurie turi draugų ar giminaičių Daukanto gatvėje, juos lanko rečiau, nes daugelis pakraupsta, pamatę metalines tvoras ir aukštas mūro sienas, skiriančias gyventojus nuo miesto.

Patekti į pasmerktųjų gatvę įmanoma tik kopiant į viaduką

Jau metai, kai perėja per buvusią lokomotyvų depo teritoriją žmones „pasitinka“ užrakintais vartais. Visi yra priversti laipioti per viaduką arba per didžiąją pervažą šalia Basanavičiaus gatvės, neatsižvelgiant nei į žmogaus amžių, nei į sveikatą. Ant vartų kabo lentelė, kur pavaizduota, kas turi teisę pereiti „auksinį“ depo kiemą – tai  žmonės su kūdikiais vežimėliuose ir neįgalieji, sėdintys vežimėliuose. Jie gali paskambinti pateiktu numeriu, kad, atvykęs apsaugos darbuotojas, jiems atrakintų vartus ir palydėtų per perėją. Apsauginiai vos spėja rakinėti tuos vartus ukrainietėms su mažais vaikais, apgyvendintoms geležinkelio pastatuose. Už vartų privilegijuotiesiems kartais tenka ilgokai laukti, nes apsauginiai turi ir kitų reikalų, ne vien vartus rakinėti.

Senjorai sunkiai rioglina stačiais laiptais

Viaduko laiptais kopia nuo metų naštos sulinkę senoliai, lazdomis pasiramsčiuodami neįgalieji, mamos su mažais vaikais, jau išlipusiais iš vežimėlio, tempia į viršų sunkius krepšius su pirkiniais močiutės, vos atgaudamos kvapą… Vieni kitus užjaučia tik tie, kurie patys murkdosi tame varge, nes valdininkai akmeninėmis širdimis, nusprendę, kad gyventojams PAVOJINGA eiti per depo perėją, gyvena patogų gyvenimą sostinėje, jie nepabuvo tų vargui pasmerktų  žmonių kailyje.

Yra žmonių, bijančių aukščio, todėl negalinčių taip aukštai lipti, jiems tai – didelė problema, ne visi vairuoja mašinas, ne visi važinėja skuteriais ar paspirtukais.

Depo teritorijoje – tyla ir ramybė, viskas lyg apmirę

Lokomotyvų depo neliko, darbuotojų mažai, retkarčiais pasirodo koks nors šilumvežis, tuščia ir nyku. Prieš kelis metus ten darbas virte virė, buvo šurmulys, vyko remonto darbai.

Nuo seniausių prieškario laikų Daukanto gatvės žmonės laisvai eidavo per depo perėją, visi buvo tarsi suaugę su geležinkeliu, daugelis ten dirbo, nė vienas toje teritorijoje nebuvo pakliuvęs po traukiniu. O štai atėjus pandemijai, sumažėjus traukinių srautui, perėja pasidarė „labai pavojinga“.

Žmonės, keliaujantys traukiniais, laisvai eina į antrą peroną, labai retai kas lipa su lagaminais viaduko laiptais, nes toje pusėje, kur važiuoja traukiniai, kur nesustodami pralekia ,,greitukai“, nėra metalinių tvorų su užrakintais vartais kaip pas „geto“ gyventojus. Paaugliai „laisvojoje zonoje“ bėgioja iš vienos stotelės į kitą pas savo draugus. Pavojingiausias – ramybe dvelkiantis depo kiemas.

Kai perėja buvo užrakinta, gyventojai tarpusavyje svarstė, kad gal Radviliškyje bus įrengti viaduko keltuvai, kokie yra Mažeikiuose, tačiau dabar viltys blėsta. Žmonės nuogąstauja, kad už geležinkelio niekas nebepirks namų.

Žmonės jaučiasi lyg nelegalai už metalinių tvorų ir sienų

Daukanto gatvės gyventojams labai nejauku ir dėl mūrinių sienų, dviem eilėm atskyrusių gyventojus nuo miesto. Jos nesumažino traukinių skleidžiamo garso, atvirkščiai, triukšmas dar labiau girdimas, nes visas garsas susikoncentruoja tarp abipus geležinkelio stūksančių mūrų. Tie, kurių namai arti bėgių, už langų pastačius mūrines sienas, „atsisveikino“ su saulės spinduliais, kambariuose tamsu, tenka ištisą dieną naudoti dirbtinį apšvietimą, elektrą.

Visų gyventojų bėdų net ant jaučio odos nesurašysi

Daukanto gatvės žmonės vis labiau jaučiasi trečiarūšiais, lyg būtų ne Radviliškio miesto gyventojai. Gatvė ilga, tačiau nekursuoja joks miesto maršrutinis autobusas ar bent mikroautobusiukas , kuriais gyventojai galėtų pasinaudoti, būtų pigiau, negu važiuoti su taksi. Nuo vieno gatvės galo iki didžiosios pervažos didelis atstumas, gatvėje nėra šaligatvio, automobiliai lekia visai arti einančio pėsčiojo, kuriam kartais nėra galimybės pasitraukti į šoną. Ypač nesaugu eiti, kai važiuoja didelė mašina. Atėjus žiemai, per lijundras, labai sunku nueiti iki viaduko. Tamsiu paros metu, nusileidus laiptais į Daukanto gatvę, pasigendi apšvietimo – jokio žibinto. Nejauku ir baugu.

Ne visi turi geriamo vandens

Tai dar ne visos bėdos, kurios slegia geto gyventojus. Ne visi namų ūkiai turi kokybiško geriamo vandens, kai kurių šuliniai tušti, žmonės priversti geriamą vandenį pirkti iš parduotuvės ar pasisemti iš kaimyno šulinio. Daug metų gyventojai laukia nesulaukia, kada jiems bus įvestas vandentiekis ir kanalizacija, nors kai kurie kaimai seniai turi. Iš rajono valdžios – vien pažadai ir pasiteisinimai, vis atsiranda visokios kliūtys sukurti žmonėms labiau civilizuotą, patogesnį gyvenimą.

Gyvendami tokioje atskirtyje nuo kitų radviliškiečių, daugelis jau prarado viltį sulaukti ko nors geresnio, nebežino, kur kreiptis pagalbos. O juk gyvename Europos sąjungoje…

Dalia Šalengienė

Total
22
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts